Politologas Abbasas Galiamovas apie neramumų Baškirijoje priežastis ir pasekmes.

Protestai Baškirijoje, kur keli tūkstančiai respublikos gyventojų aršiai pasipiktino nuosprendžiu aktyvistui Failiui Alsynovui, tapo stambiausiais protestais Rusijoje nuo „specialiosios operacijos“ Ukrainoje pradžios. Paaiškėjo, kad netgi nepaisant cenzūros ir griežto nepritariančiųjų persekiojimo, visuomenėje išlieka potencialas išeiti į gatvę. Juolab, kad socialinė-ekonominė situacija Rusijoje darosi vis menkiau apibrėžta, o federalinio centro politika regionų atžvilgiu vis labiau neteisinga ir represyvi. Politologo Abbaso Galiamovo nuomone, tai gali ne tik sustiprinti protesto akcijų poreikį, bet ir sukelti naują separatistinių nuotaikų augimą. Farida Kurbangalejeva pasikalbėjo su juo apie, šios situacijos keliamą grėsmę Putinui* artėjančiuose prezidento „rinkimuose“.

– Kodėl taip galingai „driokstelėjo“ Baškortostane? Galų gale, juk aktyvistus Rusijoje areštuoja ar sodina ko ne kiekvieną savaitę, bet kad jų ginti išeitų keli tūkstančiai žmonių, nebuvo jau seniai.

– Tai etnopolitinis, nacionalinis protestas. Daug metų, netgi dešimtmečių, regionuose kaupėsi nuoskauda maskvietiška-putiniška supercentralizacija, kai regionams paliekamos ekologinės problemos, galimybė už skatikus lenkti nugarą Maskvoje, o Maskva pasiima visas „šakneles“. Situacija, kai visi pinigai išeina į centrą, o paskui centras arbatiniu šaukšteliu, po truputėlį atiduoda regionams, įsipyko visiems. Ir regionų elitui, ir paprastiems provincijų gyventojams.

O nacionalinėse respublikose dar ir susidaro įspūdis, kad centras vykdo rusifikacijos, unitarizmo, unifikavimo kursą. Kad jos naikina regionų tapatybę – nacionalines kalbas, kultūrą. Ryškiausias pavyzdys – nacionalinių kalbų dėstymo, kaip privalomos disciplinos atšaukimas nacionalinėse respublikose, kuris vyko trisdešimt metų, nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio. Arba, tarkime, Kremlius, privertė visas respublikas pervadinti savo „prezidento“ pareigas į „vadovo“. Ir panašių žingsnių ganėtinai daug.

Per pastaruosius porą metų dar prisidėjo ir karo faktorius. Politiką per etninę prizmę vertinantys žmonės mano, kad Maskva siunčia juos mirti svetimame kare. Jų rankomis ji dorojasi su ukrainiečiais, tai yra bruka savo imperiškumą. „Vardan ko mes ten kraują liejame, kas mums iš to? Tai ne mūsų karas“.

Alsynovas taip ir kalbėjo, pagrindinė valdžios pretenzija jam būtent tai ir yra. Ir kai Alsynovą ėmė teisti, visiems aplinkiniams susidarė įspūdis, kad žmogų sodina tiesiog už tai, kad jis kalba teisybę, vadina dalykus tikraisiais pavadinimais. Pas mus tokie rėžiantys tiesą visada buvo mėgiami, juolab, toks bruožas mūsuose itin retas, ir dėl to toks vertingas. Todėl ir driokstelėjo. Bet iš tiesų, net ir be Alsynovo, būtų sprogę dėl kitos priežasties. Nes, pasikartosiu, nuoskaudų prisikaupė jau užtektinai.

– Sakote, kad šiame proteste yra etninis ir nacionalinis komponentas, tačiau išskyrus tai, kad protestuotojai nešiojo Baškortostano, o ne Rusijos vėliavą, jie nieko „nacionalistinio“ nedarė. Bent jau aš jokių nacionalistinių ar separatistinių lozungų negirdėjau.

– Kalbu apie emocijas, kurios sudaro pagrindą ir iš tiesų veikia žmones. Formaliai jie reikalauja teisingumo Alsynovui, tačiau Alsynovas jiems svarbi figūra būtent dėl to, kad atstovauja Baškortostano žmonių interesus. O [Baškortostano vadovo Radijaus] Chabirovo jie nekenčia būtent dėl to, kad jis yra maskvietiško imperinio kurso vykdytojas. „Jis iš esmės baskakas, kurį chanas paskyrė rinkti iš mūsų duoklę“. Iš tiesų Baškirijos internetiniuose forumuose jau svarstomas klausimas: „Tai kaip, griauname Rusiją ar negriauname?“ Ir kai kas už tai, kad griauti, kai kas – prieš.

Baimakas – Baškirijos Užuralės sostinė, ten 80% gyventojų – baškirai. Alsynovas eina ir kreipiasi į juos baškiriškai, ir šie atsako jam baškiriškai. Tai, kad raginimas trauktis iš Rusijos sudėties dar nedominuoja, – tik laiko klausimas. Jeigu centras ir toliau ignoruos jų reikalavimus (o centras ir toliau ignoruos jų reikalavimus) ir jeigu centras juos slopins (o centras juos slopins), tai kažkuriuo momentu susiformuos raginimai: „Jei Maskva mūsų negirdi ir valosi į mus kojas, tai ir velniop tą Maskvą“. Tai įvyks, kai jie pajus, kad centras silpsta. Nes dabar, suprantama, pageidaujančių sėsti belangėn ne tiek jau daug.

Judėjimas, kadaise sugriovęs Sovietų Sąjungą, irgi ne iš karto prasidėjo nuo nacionalinių respublikų gyventojų eisenų gatvėmis su užrašais: „Traukiamės iš SSRS sudėties“. Kelis metus tai buvo nacionalinės kultūros atgaivinimo judėjimas, kaip Ukrainoje, teisingesnio pajamų paskirstymo reikalavimai. Tai yra, pagrindas buvo ekonomika ir kultūra, o ne politika. O paskui kažkuriuo momentu tai politizavosi, nes Maskva jų neišgirdo. Ir, pasikartosiu, šios mintys jau skamba, ir silpstant federaliniam centrui, jų vis daugės.

– Tačiau, nors protestuotojai keikė Chabirovą, jie vis viena kreipėsi į „gerbiamą Vladimirą Vladimirovičių Putiną“, ir tai nesuprantama.

– Tai irgi laikina. Jie pereis tą patį kelią, kurį perėjo mobilizuotųjų žmonos. Jos irgi dar prieš kelis mėnesius buvo absoliučiai lojalios Putinui. Ir savo lojalumą nuolat demonstruodavo ir pabrėždavo. O paklausykite, ką jos kalba dabar. Taip visad ir būna: iš pradžių tu ko nors iš subjekto prašai, paskui to reikalauji, o kai subjektas atsisako tavęs klausyti ir tavo reikalavimus vykdyti, pradedi pasisakyti prieš jį. Tai yra, iš pradžių reikalaujame Putino pakeisti Chabirovą, o paskui, kai Putinas mūsų nepaklausys, piktinsimės Putinu.

Pagrindinė pretenzija Chabirovui susijusi su nusivylimu jo politika. Vos atvykęs į respubliką, jis pozicionavo save kaip tikrą baškirą. Girdi, ankstesnis [prezidentas Rustemas] Chamitovas, buvo toks nevisavertis baškiras – praktiškai totorius, „o aš tikras baškiras iš Išimbajaus“. Ir visi laukė, kad jis gins regiono interesus. O jis atvirkščiai, pradėjo vykdyti absoliučiai promaskvietišką kursą, ir dargi „viršydamas grafiką“.

Tarkime, gamyklas Sterlitamake, minėtas Kuštau kalno išsaugojimo protestuose, jis atidavė valdyti Rotenbergams. O dabar padidintu tempu varo baškirų vaikinus į frontą, Kremliuje kaip pirmūnas vertinamas, išsitarnauja. Ir ši antichabiroviška emocija nemenka dalimi siejasi su supratimu, kad jis yra Kremliaus žmogus Baškirijoje. O liaudis nori, kad jis būtų žmogumi, ginančiu Baškortostano interesus Kremliuje, kaip kadaise tai darė [Murtazas] Rachimovas, pravarde Babajus.

– Vakar paskelbtas video, kuriame moteris ragina kariaujančius baškirus palikti frontą ir grįžti namo, gali paveikti kareivius?

– Manau, kad ne. Frontas visgi griūna paskutinis. Ten gi kariška disciplina – neatsipalaiduosi. Kad fronte kas nors prairtų, turi plėstis protestinės nuotaikos, o valdžia gerokai susilpnėti. Nors, žinoma, fronte visa tai užfiksuos, ir lojalumo valdžiai tai garantuotai nepadidins. Abejonės „SVO“ būtinumu, tikslais ir tikslingumu, be abejonės, sustiprės.

– O kaip elgsis kaimyninis Tatarstanas, kuris savo metu buvo nacionalinių respublikų kovos už nepriklausomybę lyderis, o dabar sėdi tyliai, iraniškus dronus surinkinėja?

– Žinoma, totoriai dabar įdėmiai tai stebi, ir totorių interneto forumuose jau šmėkščioja: „Štai baškirai kokie šaunuoliai!“ Ir štai šis pojūtis „baškirai gali, o mes ko tylime?“ rasis visur, visuose nacionaliniuose regionuose. Ir būtent dėl to Kremliui svarbu šį protestą užgniaužti taip, kad kiti žmonės nesumanytų eiti į gatves. Jie gniauš protestus labai žiauriai. Tačiau dabar protestą nuslopins, ir nuoskaudų dar padaugės, o tai reiškia, kitą kartą sprogimas bus dar stipresnis.

– O galime išvysti „suverenitetų paradą“, kaip 1990-ais?

– Aš manau, apsieitų be to, jeigu Kremlius nevykdyto savo dabartinio kurso. Tačiau jis perdėtai stengiasi padaryt taip, kad tai neišvengiamai įvyktų. Todėl tokia įvykių raida atrodo visai įmanoma.

Aš bendrai atkreipčiau dėmesį į tai, kad pastarąsias dvi-tris savaites prie gubernatorių buvo sukurti kovos su separatizmu, etnonacionalizmu ir ekstremizmu štabai. Ir žinote, kokiuose regionuose? Buriatijoje, Voronežo, ir Oriolo srityse. Tad, tai įmanoma jau visur, pasienio regionuose – tiksliai. Anksčiau jau rašiau, kad karas sukūrė situaciją, kai separatistinių nuotaikų lyderiais gali tapti ne nacionalinės respublikos, o santykinai nacionalinės. Pavyzdžiui, Belgorodas, kuris įvykius vertina kaip „Maskva sugalvojo šį karą, o mes dabar kenčiame. Maskva mus metė ir ir negali apginti“. Gali būti, Voronežo ir Oriolo valdžia kaip tik šį potencialą jaučia.

– O valstybės Dūmos vicepirmininko Petro Tolstojaus pasisakymas, kad nacionalines bendruomenes ir kraštiečius Rusijoje reikia prilyginti mafijai, nėra „atsakas“ į protestus Baimake?

– Ne, Tolstojaus atveju tai jau ne pirmą kartą „vargas dėl proto“. Gal prieš mėnesį jis iškėlė iniciatyvą atšaukti pavadinimą „rusas“ (россиянин ~ Rusijos gyventojas) ir visus vadinti „ruskiais“ (русскими). Tai yra, vaizduoja kovotoją su separatizmu. Ir jis taip su juo kovoja, kad iš tiesų stimuliuoja. Akivaizdu, kad dabar, kai tema karšta, protestuotojai tokius dalykus vertina kaip dar vieną įrodymą, kad „ne veltui maištaujame, su šitais nieko gero nenuveiksime“.

Juolab Baškirijoje sukilo „giluminė liaudis“, apie kurią niekas negali pasakyti, kad ją kas papirko ar suviliojo. Tik visiškas dundukas galėtų tvirtinti, kad iki Baimako nusigavo kokie nors amerikiečių šnipai. Tai toks užkampis, kad iš Ufos atvykęs žmogus ten – vos ne ateivis.

Teoriškai Kremliuje gali įsiklausyti į Tolstojų, kaip kadaise įsiklausė į Kirijenko, kažkodėl panūdusiam kasyti ten, kur neniežti – atšaukti nacionalinių kalbų dėstymą mokyklose. Ir tai sukėlė didžiulį pasipiktinimą. Nė vienos praktinės užduoties tai neišsprendė, o problemą sukūrė. Jeigu valdžia veiks taip ir toliau – kaip siūlo Tolstojus – ji gaus ne šiaip dar vieną nuoskaudą, o tokią nuoskaudų naštą, kuri galiausiai visą situaciją susprogdins.

– Ar galite paaiškinti, kodėl prieš „rinkimus“ staiga sutapo keli nemalonūs Putinui faktoriai? Tai ir tam tikrų maisto produktų deficitas, ir komunalinės avarijos visoje šalyje, o dabar dar ir protestai. Kiek jam tokia situacija pavojinga?

– Na, pavyzdžiui, Prigožino maištas įvyko prieš pusmetį. Jeigu jis įsipliekstų dabar, režimui būtų visai prastai. Tai, kad šios problemos nesutampa [laiku] su Prigožino maištu, Putinui tiesiog likimo dovana. Ir tai, kad ukrainiečių kontrpuolimas nuslopo šį rudenį, irgi stabilizavo Putino režimą. Ir šis efektas dar nesibaigė. Tad, vyksta normalus politinis procesas. Tačiau bendra Putino ir visos jo sistemos silpnėjimo tendencija, žinoma, yra.

Aišku, visi išvardinti faktoriai po vieną nėra kokie nors lemtingi, tačiau jų visuma gali realiai tapti nepakeliama. Panaudočiau metaforą su kupranugario nugarkaulį perlaužiančia šakele.

Jeigu viskas ir toliau vyks daugmaž taip, tai rinkiminė Putino kampanija iš tiesų gali žlugti.

Tai yra, formalų rezultatą jie nupieš, tačiau juk svarbu, kad tuo rezultatu patikėtų. O tokių įvykių fone nupieštu rezultatu visai niekas nepatikės. Ir tada šie rinkimai Putino legitimumą ne sustiprins – dėl ko rinkimai iš esmės ir organizuojami, – o atvirkščiai, susilpnins. Todėl šie įvykiai svarbus, kaip kiekviena grandinės grandis. Įvykiai Baškirijoje – grandis.

– Bet negi Putinui ne vis viena – tiki kas nors jo pergale ar ne? Kaip pasakė Peskovas, rinkimai – „tai ne visai demokratija, tai brangiai kainuojanti biurokratija“?

– Tai netiesa. Visa Putino valdžia laikosi ant prielaidos, kad jis kalba ir veikia liaudies vardu. Štai todėl 80％ mito palaikymui skiriami tokie didžiuliai resursai. Taip, tuo pagrįsta jo viršenybė prieš elitą, prieš jėgos struktūras. O jeigu paaiškės, kad Putino reitingas žemas ir liaudis prieš jį nusiteikusi, tuomet tai reiškia, kad jis laikosi vien ant silovikų. Jie Putinui nepakeičiami: ne Putinas jiems reikalingas, o jie reikalingi Putinui.

Tai jau pretorijoniškumas, kai svarbiausiu tampa jėgos aparatas, o valdovas tėra nominali figūra, neretai, beje, pakeičiama. Pretorijonai nuversdavo Romos imperatorius, keitė juos pirštines: šis nepatinka, pastatykime kitą. Pretorijoniškumas – tiesus kelia link valdžios praradimo. Kai elitas supranta, kad žmonės tavęs nekenčia, tada tave ir nuverčia.

Kai iš posto buvo pašalintas Chruščiovas, elitas buvo nepatenkintas juo dėl savo priežasčių. Tačiau pakeitė jį tik tada, kai jis iš tiesų prarado populiarumą liaudyje. Tai įvyko po eksperimentų su kukurūzais ir bendrai nesėkmių žemės ūkyje. Dėl to buvo keli nederliaus metai, dėl kurių pašoko produktų kainos.

Atsimenate mitingo sušaudymą Novočerkaske [1962 metais]? Jis prasidėjo dėl mėsos ir kitų produktų kainų padidinimo, o taip pat dėl aštraus jų deficito. Tai buvo ryškiausias gyventojų nepasitenkinimo pasireiškimas, su šaudymais ir masinėmis žudynėmis. O bendrai, tokie lokalūs protestai, tik be tokių sunkių pasekmių, buvo užfiksuoti daug kur SSRS. Ir [1964 metų SSKP] suvažiavimo plenumas, kuriame Chruščiovas buvo nušalintas iš pareigų, formaliai buvo skirtas žemės ūkio klausimams.

Iš tiesų, dar Niccolò Machiavelli sakė: geriausias būdas valdovui išvengti sąmokslo – nebūti nekenčiamu liaudies. Tai galioja ir dabar, kai yra bazinis supratimas, kad valdžios šaltinis – tauta, tačiau valdovo pozicijos visuomenės nuomonėje irgi labai svarbu. Ir, kaip jau sakiau, šie rinkimai itin svarbūs Putinui, siekiančiam išlaikyti pojūtį, kad Putinas yra ne pats sau, o „nuo tautos“. Kad elitas jaustųsi prieš jį neapgintas, nes: „Na, ką mes? Taip, turime babkių, ryšių. O už jo nugaros ne tik silovikai, jis dar ir liaudimi remiasi“. Jeigu to pojūčio nebus, susiklostys įspūdis, kad liaudžiai jis įsipyko, liaudis jo nekenčia ir džiaugsis jo nuvertimu. Ir tada elitas elgsis visiškai kitaip.

Čaušesku 1989 metų gruodžio pradžioje irgi normaliai buvo perrinktas. Paskui tris valandas sakė kalbą, ir kas 15 minučių jį pertraukdavo aplodismentai, visi atsistodavo. O po trijų savaičių nuvertė. Tai yra, Putinas dabar padėtyje, kai „šiandien nenuvertė, ir jau gerai, dėkuidie“. Tačiau tai vis viena judėjimas link liepto galo.

– Tai yra, jūs Putino vietoje baimintumėtės Baimako?

– Žinoma, ir esu absoliučiai tikras, kad jis bijo.

Färidä Qorbanğäilevä
republic.ru

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.
2023 metų spalio 13 d., Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) priėmė rezoliuciją, pripažįstančią Rusijos Federacijos vadovą Vladimirą Putiną diktatoriumi.

Komentarai ()