Desovietizacijos procesas kartais užkabina ir Puškiną su Čaikovskiu, o taip pat kanalizacijos liukus. Tačiau Lietuvos visuomenė per 33 nepriklausomybės metus išmoko rasti kompromisus

Gyveno Lietuvoje rašytojas Petras Cvirka — romanų apie valstiečių gyvenimą „Žemė maitintoja“ bei „Meisteris ir sūnūs“, o taip pat kelių apsakymų rinkinių autorius. Dabar jis veikiau žinomas ne savo knygomis, o politine veikla. Po spalio revoliucijos Lietuva iškovojo nepriklausomybę. Tačiau 1940 m. SSRS pareiškė jai ultimatumą ir buvo priversta stoti į Sovietų sąjungą. Kad procesas atrodytų legitimus, į Maskvą nuvyko visa delegacija su formaliu prašymu padaryti Lietuvą sovietine respublika. Delegacijoje buvo ir Cvirka, kuris prie sovietų valdžios vadovavo Lietuvos SSR Rašytojų sąjungai.

SSRS okupavus Lietuvą, ten prasidėjo masinė „antisovietinių elementų“ deportacija. Pavyzdžiui, į Sibirą tada ištremti Romano Abramovičiaus seneliai, dėl to mūsų laikais oligarcho vaikai galėjo gauti Lietuvos pasus (o dabar dėl to kyla skandalas).

Sovietų valdžia nespėjo įsisiautėti visa galia — Lietuvą okupavo hitlerinė Vokietija. Sovietų sugrįžimas Rusijos vadovėliuose vadinamas „išlaisvinimu“, o Baltijos šalyse laikoma, kad vienus okupantus, vokiečius, pakeitė kiti, sovietiniai. Nes išlaisvintojai nėra tie, kas lieka valdyti dar pusšimtį metų.

Sovietmečiu, 1959 m., Cvirkai buvo pastatytas paminklas Vilniuje. 2013 m. pasiūlyta jį nukelti, kad nebūtų šlovinamas kolaborantas, bet tai buvo atlikta tik 2021 m. Tačiau aikštės, kurioje jis stovėjo, pavadinimas taip ir liko. Ir štai neseniai Desovietizacijos komisija nutarė, kad Cvirkos pavardė asocijuojasi su sovietiniu režimu ir aikštę reikėtų pervadinti. Panašus ir kartu su Cvirka į Maskvą prašyti Lietuvos prijungimo prie SSRS vykusio poeto Liudo Giros vardo gatvės miegamajame Vilniaus Fabijoniškių mikrorajone likimas. Anksčiau „L. Giros“ gatvė buvo miesto centre, bet atkūrus nepriklausomybę, jai grąžintas „Vilniaus“ gatvės pavadinimas.

Desovietizacijos komisija sukurta pernai, nusprendus Lietuvoje sutvarkyti procesą ir buvo priimtas įstatymas, pavadintas „dekomunizacijos įstatymu“. Pavadinimas ne visai tikslus: tai draudimas propaguoti totalitarinius ir autoritarinius režimus bei jų ideologiją viešose vietose. Draudžiama įamžinti atmintį apie padėjusius okupacinėms valdžioms (tai sovietinė Lietuvos okupacija 1940–1941 ir po 1944 metų ir nacių okupaciją 1941–1944 m.). Uždrausti ir organizacijų, įvykių ar datų pavadinimai, simbolizuojantys okupacinius režimus ir jų ideologiją. Įstatymas įsigaliojo 2023 metų gegužę.

Kartu su Desovietizacijos komisija veikia ir ekspertinis organas, dar praėjusiame amžiuje įsteigtas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC). Komisijos ir centro sprendimus galima ginčyti teisme. Be to, pati komisija pabrėžia, kad ji dažnai ne įsako, o rekomenduoja, gi galutinio balso teisė priklauso vietos valdžiai.

 

Gera iliustracija — Visagino atvejis. Pernai lapkritį Desovietizacijos komisija paskelbė sprendimą dėl Visagino miesto. Pirma, nurodė pervadinti Tarybų (Советская) gatvę. Antra, rekomendavo pakeisti Veteranų gatvės pavadinimą. O trečia, rekomendavo padaryti aiškesnį Partizanų gatvės pavadinimą — priekyje pridėti Lietuvos, kad būtų „Lietuvos partizanų gatvė“. Pirmasis sprendimas privalomas, o antrasis ir trečiasis — paliktas valdžios nuožiūrai.

Miestas visus tris punktus ignoravo. Negana to, LGGRTC direktorius laiške nedviprasmiškai nurodė atlikti visus tris pervadinimus. Atsakydamas, meras pareiškė, kad apskųs komisijos sprendimą teisme. O pati komisija LGGRTC direktoriui priminė, kad iš trijų pervadinimų miestas privalo atlikti tik vieną.

Pernai RF VRM paskelbė Kamilės Šeraitės paiešką, tuo sukeldama daug klausimų. Pradedant nuo smulkmenų: VRM laiko, kad Šeraitė gimė Lietuvos SSR 1994 metais — tai yra, praėjus trims metams po to, kai Lietuvos SSR nustojo egzistuoti. Be to, Šeraitė — Lietuvos pilietė ir vargu ar spėjo ką nors iškrėsti Rusijoje. Kuo ji kaltinama, RF VRM neatskleidžia: interneto svetainėje standartinė formuluotė „ieškoma pagal RF BK straipsnį“. Tačiau versija yra: už kovą prieš sovietinius pavadinimus.

Šeraitė — Vilniaus miesto tarybos Istorinės atminties komisijos pirmininkė. Būtent ji įtikinėjo pervadinti Cvirkos aikštę ir Giros gatvę. O dar rugsėjo pabaigoje jos komisija nusprendė demontuoti Vilniuje 16 memorialinių lentų su tekstu rusų kalba. 13 iš jų nuspręsta pakeisti lentomis su lietuvišku užrašu, o tris pašalinti visai. „Atsikratome pjautuvo ir kūjo ideologijos atspaudų“, — sprendimą komentavo Šeraitė. O dar anksčiau ji ragino pervadinti „Rusų“ gatvę, kuri „tėra okupantų primestu pavadinimu ir neturi nieko bendro su mūsų 700 metų Vilniaus istorija“. Gatvė lig šiol liko „Rusų“. Ji veda į Vilniaus Dievo Motinos Ėmimo į Dangų soborą.

Good Bye, Lenin!

Lietuva sovietinių pavadinimų ir paminklų atsikrato nuo Pertvarkos laikų. Išnyko daug Lenino gatvių, prospektų ir paminklų. Pavyzdžiui, Vilniuje buvo (o kaip jai nebūti?) Lenino aikštė. Jai grąžintas istorinis Lukiškių aikštės pavadinimas. Nuo aikštės ėjo Lenino prospektas. Kai 1989 m. kilo pervadinimų banga, prospektui galėjo grąžinti prieškarinį, poeto Adomo Mickevičiaus, pavadinimą. Tačiau nuspręsta pavadinti Lietuvos valstybingumo pradininko, Gedimino, prospektu.

Kliuvo ne vien daugybei Vladimirų Iljičių. Pavyzdžiui, sostinės centre stovi tiltas, sovietmečiu pavadintas Vilnių 1944 metais paėmusio sovietų generolo Černiachovskio vardu. Tiltui grąžintas istorinis pavadinimas — „Žaliasis tiltas“. Tačiau ant jo liko stovėti keturios skulptūrų grupės: laimingi sovietiniai studentai, kolūkiečiai, šachtininkas su statybininku ir du kareiviai su vėliava. 2015 metais miesto valdžia juos nuo postamentų nuėmė, motyvuodama, kad statulos senos ir gali nukristi ant praeivių galvų (o kiekviena iš jų — nuo trijų iki penkių tonų metalo). Į vietą jos grąžintos nebuvo, neseniai perduotos į vieną muziejų.

Gyventojai ir municipalitetai kreipiasi į LGGRTC, teiraudamiesi, ar laikytinas sovietiniu simboliu tas ar kitas pavadinimas, paminklas ir t.t. Gyventojai ir savivaldybės dažniausiai teiraujasi apie gatvių pavadinimus, papasakojo LGGRTC pirmininkas Vytas Karčiauskas

Be jau minėtų Petro Cvirkos ir Liudo Giros, dažnai teiraujamasi, ar reikia pervadinti „Juliaus Janonio“ (poetas, RSDDP Lietuvos komiteto sekretorius, nusižudęs 1917 m.), „Aleksandro Puškino“ ir „Ivano Mičiurino“ vardais pavadintas gatves. O dar Tarybų, Partizanų ir netgi Šaltkalvių. Pačioje komisijoje dėl to karštai ginčijamasi, nes bendros taisyklės nėra ir kiekvienas atvejis nagrinėjamas individualiai. Pavyzdžiui, atrodo grynai sovietinis pavadinimas — „Šaltkalvių“ gatvė Kaune. Iš tiesų ji mieste buvo dar iki Antrojo pasaulinio karo.

Ilgai ginčytasi dėl „Jurijaus Gagarino“ gatvės. Vilniuje ji dar 1991 metais pervadinta į „A. Stulginskio“ (Lietuvos Respubliko prezidentas 1922–1926 m.). Kaune ji dar anksčiau, 1989 m., tapo „Parodos“. Bet kai kur šalyje ji liko. Pavyzdžiui, nedideliame Gruzdžių miestelyje. LGGRTC ekspertai dėl jos ilgai ginčijosi. Vieni įrodinėjo, kad Gagarinas yra pirmasis kosmose pabuvojęs žmogus, vertas atminimo. Kiti argumentavo, kad Gagarinas buvo dar ir sovietų kariškis, ir propagandos simbolis. Galiausiai komisija visgi rekomendavo Gruzdžių valdžiai pavadinimą pakeisti — ar bent jau pakabinti lentelę su paaiškinimu, kad būtina atskirti skrydį į kosmosą ir sovietų santvarkos propagandą.

Daug iečių sulaužyta dėl Antakalnio kapinių, kur yra didžiausia Lietuvoje sovietų karių palaidojimo vieta ir stovi (tiksliau, stovėjo) paminklas: šeši rūstūs granitiniai kareiviai. Ilgai jo liesti nesiryžta, siekiant negadinti santykių su Rusija. Bet prasidėjus karui Ukrainoje, šis faktorius savo reikšmę prarado.

2022 m. gruodį skulptūros demontuotos, nepaisant laikino JTO Žmogaus teisių komiteto draudimo. Komitetas gavo skundą nuo „etniniais rusais“ pasivadinusių žmonių: jie piktinosi, kad paminklas bus paniekintas, o palaikai — perlaidoti. Lietuvos valdininkai argumentavo, kad komitetas klaidinamas: iš tiesų palaidojimo vietos ir antkapių plokštės išliko, iš memorialo pašalintas tik paminklas, ir moratoriumo atšaukimo nelaukė. Šių metų vasarį demontavimo darbai tęsis: bus demontuotas postamentas ir amžinoji ugnis.

Tai ne pirmasis šalyje demontuotas monumentas sovietų kariams. Pavyzdžiui, Biržų rajone 2023 metų pradžioje nuo obelisko pašalino užrašus ir sovietinę simboliką. Dabar jį reikia nugriauti. Tuo tarpu 162 antkapių su 1850 pavardėmis liks nepaliesti.

Kur dėti sovietinius paminklus?

Ši problema kilo dar SSRS laikais. Akivaizdžiausias – paminklo Stalinui pavyzdys. Idėja pastatyti monumentą Didžiajam vadui kilo iš karto po karo. 1952 m. ji buvo galiausiai įkūnyta metale ir akmenyje Vilniaus geležinkelio stoties aikštėje. Po vado mirties mieste netgi vyko mitingai, reikalaujantys paminklą pašalinti. Bet jis buvo demontuotas, kaip ir visoje Sovietų sąjungoje, tik 1961 m.

Postamentą nugriovė, kad nekliudytų praeiviams, o pačios statulos neperlydė, pastatė vienos statybos valdybos kieme ir apie ją pamiršo. Apie ją šio amžiaus pradžioje prisiminė lietuvių verslininkas Viliumas Malinauskas. Jis sumanė už dviejų valandų kelio nuo Vilniaus atidaryti sovietinės agitacijos parką muziejų „Grūtas“.

Čionai Malinauskas atvežė ir tautų vadą, ir Vladimirą Iljičių, kuris, demontuotas iš Lenino aikštės irgi dulkėjo kažkokiame užkampyje.

 

Toks pats likimas dabar laukia meninę vertę turinčių sovietmečio paminklų. Po demontažo jie laikinai perkeliami saugoti vietinę komunalinę kompaniją, o iš čia patenka į muziejus. Šachtininkai, studentai ir kitos Žaliojo tilto skulptūros dabar Nacionaliniame muziejuje. O štai aukščiau paminėto paminklo P. Cvirkai šis muziejus atsisakė. Cvirka perkeltas į Grūto parką. Čia atsidūrė ir Antakalnio kapinių sovietų kariai bei amžinoji ugnis

Ne tik Rusija

Dar vienos įtemptos diskusijos tema buvo Kaliningradas. Ar reikia pervadinti anklavą, pavadintą Stalino bendražygio garbei? Šios idėjos šalininkų nemažai. Du Seimo nariai pasiūlė anklavui grąžinti senąjį pavadinimą, Karaliaučius. Kaliningradas — tai kažkas dirbtinio, svetimo lietuvių kalbai, kilusio iš agresyvių SSRS veiksmų Antrojo pasaulinio karo metais, teigė jie.

Bet nemažai ir pervadinimo priešininkų. Klaipėdos universiteto profesorė Dalia Kiseliūnaitė pavadino šią idėją dirbtiniu politizavimo bandymu: „Jeigu naudosime tik senus, tradicinius pavadinimus, mes dezorientuosime žmones. Žmogus ima žemėlapį ir tokių pavadinimų neranda“.

Tašką padėjo Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Ji nepalaikė deputatų — kitaip, nei lenkų kolegos, kurie rekomendavo naudoti pavadinimą Królewiec.

Paminėtina, kad ginčai kyla ne tik dėl sovietinių pavadinimų ir rusų kalbos. Lietuvos istorija tampriai susijusi su Lenkija. Galima prisiminti ir Abiejų tautų respubliką, ir tai, kad 1920–1939 m. Lietuvos sostinė buvo Kaune, nes Vilnių buvo okupavusi Lenkija. Lietuvoje gyvena nemažai žmonių, kurių šaknys lietuviškos, o giminaičiai Lenkijoje ar iš viso laikančių save lenkų tautybės. Pernai pataisytas įstatymas, kad vardams ir pavardėms dokumentuose galima naudoti nelietuviškas raides w, q ir x.

Nemažai lenkų tuo pasinaudojo. Pavyzdžiui, teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska dabar yra Ewelina Dobrowolska. Aptariamas kitas žingsnis: leisti lenkiškus diakritinius ženklus.

Lietuvoje kai kur nuorodos užrašytos dviem kalbomis: lietuvių ir lenkų. Pernai vasarą Valstybinės kalbos komisijos vadovas Audrius Valotka prieš juos paskelbė kryžiaus žygį. „Tai yra okupacinė zona, kur vyko nuožmi lietuvių polonizacija,“ — aiškino jis ir dvikalbius užrašus prilygino Rusijos okupuotų Donbaso teritorijų rusifikacijai.

Žodžiai neatsiliko nuo veiksmų. Komisija nurodė pašalinti nuorodas Bieliszki ir Orzełówka, ir palikti tik lietuviškus pavadinimus — Bieliškės ir Ažulaukė. Ženklų kol kas niekas nepalietė: Vilniaus rajono administracijos vadovas užginčijo šį sprendimą dėl formalių priežasčių.

Bet Valotka galimybių turi. Pernai gruodį jis teisme laimėjo panašią bylą, truksią ilgiau nei metus. Šalčininkų rajono valdžia nuimti dubliuojančias iškabas lenkų kalba „Regionalinis municipalitetas“, „Autobusų stotis“, „Miesto parkas“, „Ligoninė“ ir kt.

Valotka išgarsėjo dar ir tuo, kad vasarą pareiškė: tarp taksistų daug atvykėlių, kalbančių „čiurkų kalba“. Už savo pasisakymus jam pareikšta oficiali Lietuvos Kultūros ministerijos pastaba, o kultūros ministras pasiūlė Valotkai trauktis iš pareigų. Šis ministrą ignoravo.

Beje, 2013 m. Valstybinė kalbos inspekcija stengėsi (nesėkmingai) Nidoje uždrausti užrašus anglų kalba.

Kanalizacija ir Puškinas

Desovietizacijos Lietuvoje vos išvengė kanalizacijos liukų dangčiai. Kada gi juos pakeis, juk „žmones erzina okupantus primenantys ženklai, užrašai su kirilica „Lit–SSR“ [ЛитССР]“, pernai vasarą pareiškė Seimo laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė. Tiesa, Kuzmickienė pati pripažino, šis klausimas toli gražu nėra pirmos svarbos ir specialiai tam biudžeto lėšų skirti neverta. Ji pasiūlė patiems miestams paskaičiuoti, kiek dar liko tokių liukų, ir ar daug metų truks planinis jų pakeitimas.

Liukus paliko ramybėje. O štai Puškinui nepasisekė. Pats klasikas čia nesilankė, bet prie Vilniau gyveno ir 1905 m. mirė jaunesnysis poeto sūnus Grigorijus. Tai buvo jo žmonos Varvaros kraitis, kur sutuoktiniai persikėlė, pardavę sodybą Michailovskoe Pskovo srityje. Po karo, 1949 m. čia atidarytas Literatūrinis Aleksandro Puškino muziejus. O pernai Vilniaus miesto taryba grąžino jam istorinį pavadinimas — Markučių dvaro muziejus.

Kaip vertinti rusų kultūrą? Tai irgi ginčų objektas. Lietuvos kultūros ministras Simonas Kairys ne kartą pasisakė, kad rusiškiems kūriniams Lietuvos teatruose turi būti paskelbtas mentalinis karantinas. Bet iš karto pareiškė, kad įsakyti teatrams negali: repertuarą sudaro įstaigų vadovai ir „neturime iš kultūros ministerijos tapti kažkokia kultūros inspekcija ar tiesiog kažkokia institucija, kuri užsiiminėja cenzūra.“ Todėl ministras apsiribojo raginimu ignoruoti rusų autorių spektaklius. Bet jis nebuvo išgirstas.

Pavyzdžiui, Užpernai metų gale Lietuvoje vyko audringas svarstymas: ar galima eiti į baletą „Spragtukas“ pagal Čaikovskio muziką? Visi užpernai metų „Spragtuko“ pasirodymai sulaukė anšlago. Pernai „Spragtuką“, beje, irgi rodė. Tam į Vilnius pirmą kartą atvyko baleto trupė iš Katalonijos. Lietuvos teatruose skamba ir Rachmaninovo, Prokofjevo muzika.

Ginčai dėl kultūros pasiekė Lietuvos premjerę Ingridą Šimonytę. Ji pasisakė taip:

„Manau, tai šiek tiek atspindi mūsų provincialumą, nes, kai mes gyvenome Sovietų sąjungoje, mus tiesiog „maitino“ rusų kultūra. Jei būtų maitinę ispanų, prancūzų, anglų kultūra, kurios ne menkesnės, tuomet tikriausiai požiūris būtų kitoks, nei dabar… Suprantama, kad dabar, tikriausiai, menkesnis apetitas tai žiūrėti, skaityti ir kaip nors į tai gilintis. Bet manau, tai irgi praeis. Mums tiesiog reikia rasti sveiką santykį su rusiška, rusų kultūra, kaip su viena iš kultūrų“

Dmitrijus Kosinovas
republic.ru

Komentarai (0)