|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
– Generolas Kirilas Budanovas — puikus operatyvininkas, žvalgas, tikriausiai vienas iš geriausių šalyje. Tačiau jis nėra strategas. Istorija rodo, kad specialiųjų tarnybų atstovai iš principo niekada nebuvo efektyvūs vyr. vadai ir Generalinių štabų viršininkais, nes jie nėra tinkamai apmokyti mąstyti strategiškai. Jų arkliukas — asimetrinių veiksmų, dažnai ir pavojingų, bet netikėtų priešininkui, planavimas. Ir čia Budanovas iš tiesų kitas, jis savo vietoje. Jis sukūrė galingą aparatą — Pagrindinę žvalgybos valdybą. Tačiau manau, kad kaip vyr. vadas jis bus ne toks efektyvus, ir vargu ar jis sugebės pademonstruoti rimtą rezultatą.
Aleksandras Stanislavovičius Sirskis — dar senos mokyklos atstovas, MVOKU absolventas, turi didžiulę karinės tarnybos patirtį. Jis puikiai išmano planavimo, pasirengimo, organizavimo, karinių operacijų aprūpinimo procesus, tačiau jis — [senosios] sistemos atstovas, komandos atstovas. Paskyrus į vyr. vado pareigas Sirskį, kalbėti apie UGP transformavimą nėra prasmės. Gal jis efektyviau priims vienų ar kitų karinių operacijų organizavimo sprendimus, tačiau valdymo sistema liks tokia pati. Su ja galima gyventi, tarnauti, dirbti, atlikinėti užduotis taip, kaip tai buvo visada, dešimtmečiais. Sirskis, ryškus šios sistemos atstovas, vargu ar ką nors keis.
Tad, visos šios personalijos turi savo pozityvius momentus ir tam tikrą negatyvų šleifą. Bet kokiu atveju, privalome suprasti, kad nors asmenybės vaidmuo istorijoje ir didelis, tačiau nėra išskirtinis. Šiuo metu Ukrainos gynybos pajėgos — 1 milijonas 100 tūkstančių žmonių, ir vardan Ukrainos pergalės dirba visi. Ir vargu ar vyr. vado asmenybė taps faktoriumi, galinčiu čia ir dabar kardinaliai pakeisti situaciją mūšio lauke. Vienintelis elementas, iš tiesų galintis tai padaryti, vadinasi „resursai“. O su jais pas mus kol kas sudėtinga. Nėra absoliutaus supratimo, kada, kiek ir kokios karinės pagalbos gausime iš mūsų Vakarų partnerių.
– Skaičiau, kad Ukrainoje yra ir problemų su mobilizacija. Mano pažįstama Kyjive pasakojo, kad neišleidžia vyro netgi į parduotuvę, kad jo nepaimtų į armiją. Kodėl ukrainiečiams susiformavo toks požiūris į tėvynės gynybą?
– Priežastis ta, kad Ukrainos rekrutavimo komunikavimo kampanija buvo išties sužlugdyta. Joje buvo daugybė struktūrų, įgaliotų pareigūnų su atitinkamais biudžetais. O rezultato nebuvo.
Viena iš priežasčių, kodėl Ukrainos piliečiai neskuba papildyti mobilizuotųjų gretų, susijusi su tuo, kad Ukrainos armijoje vis dar liko senos sovietinės armijos atgarsių. Tai ukrainiečių į monolitinį organizmą tikrai nevienijantis nepotizmas ir korupcija. Galime kiek tinkami svarstyti apie sistemos vertingumą ir efektyvumą, tačiau esminiu faktoriumi kiekvienam žmogui yra jo gyvybė, saugumas, gebėjimas būti maksimaliai aktyviu. O tam būtina realizuoti daugybę faktorių: karinės specialybės parengties faktorius, visaverčio ir savalaikio aprūpinimo viskuo, nuo uniformos iki asmeninio ginklo faktorius, įrangos ir technikos, kuria žmogus atlikinės kovines užduotis faktorius, ir kovinių kolektyvų, kurių sudėtyje tos užduotys bus atliekamos bei vadų, kuriems vadovaujant kovinės užduotys bus atliekamos, faktorius.
Tuo tarpu mobilizuojami Ukrainos piliečiai nežino elementarių dalykų. Kur jie bus rengiami? Kokiu lygiu jie bus aprūpinti ekipuote, gynyba, ginklais? Kokia technika jie atliks kovines užduotis? Kas jiems vadovaus? Kiek visavertis bus jų giminių ir artimųjų socialinis palaikymas?
O jeigu atsakymų nėra, kyla nepasitikėjimas, dėl ko vis daugiau ir daugiau 18 – 60 metų amžiaus vyrų neskuba eiti į teritorinius centrus ir skelbtis kaip potencialūs mobilizuotieji. Tai yra, egzistuoja labai rimtas konfliktas tarp jų ir teritorinių komplektavimo bei socialinės pagalbos centrų, anksčiau vadintų kariniais komisariatais, atstovų.
Ir čia kyla klausimas: o ar Ukrainos visuomenė pasirengusi armiją priimti tokią, kokia ji yra? Juk teisingumo poreikis Ukrainos visuomenėje per praėjusius 10 metų išaugo keleriopai. Ir žmonės domisi: kodėl kai kas mėnesių mėnesius lieka kovinių susirėmimų šturmavimo daliniuose, o kai kas tarnybą atlieka vien užnugario rajonuose labai sočiose pareigose? Kodėl kai kas frontui atiduoda paskutinius marškinius, kas mūsų kariai būtų viskuo aprūpinti, o kai kas toliau vagia ir dalyvauja korupcinėse machinacijose, uždirbdamas iš tiekimo Ukrainos armijai?
– O kas realiai galėtų pakeisti padėtį Ukrainos armijoje?
– Žmogus, galintis išspręsti senas problemas. Tas problemas, su kuriomis dabar susiduria generolas Zalužnas ir su kuriomis perspektyvoje susikurs paskirtas vyr. vadas. Jas reikia spręsti čia ir dabar.
Be to ką jau sakiau, pas mus neatskirtos vyr. vado ir gynybos ministro pareigos. Lig šiol funkcijos dubliuojamos, o tai reiškia interesų konfliktą. Taip pat yra didžiulė popierinės biurokratijos problema. Už nugaros Ukrainos armija lig šiol vadinama arba UPA („Ukrainos popierinė armija“), arba UPSA — „Ukrainos popierinė-skaidrių armija“. Šis paniekinamas pavadinimas atspindi kai kurių procesų esmę. Popierizmas vagia dalių ir padalinių vadų laiką, kurį jie galėtų skirti karių rengimui, aprūpinimui, operacijų planavimui. Tačiau popierius sugeria visus vidinės armijos komunikacijos procesus, kas visai nepadeda efektyviai naudoti resursus.
Žinoma, Ukrainos armijai reikia ir kadrų politikos transformavimo, kuri dabar susiveda į tai, kad „drauge tarnavome“, „drauge mokėmės“. Karo akademijose faktiškai svarbiausias yra ne lavinimasis, o atitinkamų ryšių užmezgimas. Toks klaniškumas ne visada racionalus. Skyrimo į pareigas praktika, orientuota ne į žinias, patirtį ir profesionalizmą, o į priklausymą tai ar kitai karininkų ar generolų klaninei struktūrai, tiksliai nėra racionali ir orientuota į kadrų politikos kokybę.
Jeigu kuriate kažkokią komandą ir keliate jai konkrečias technines užduotis, nustatote terminus, o jie su savo misija nesusitvarko, jūs šalinate juos iš pareigų ir skiriate kitus. Nes gerų specialistų yra nemažai. Tačiau kai ima veikti ne kompetencijos, o sąvokos „savas — ne savas“, „komandos narys — ne komandos narys“, kompetencijos jau nebesvarbios. Svarbu į esmines pareigas paskirti savus.
Šią problemą ne kartą nušvietė [Aukščiausiosios Rados deputatė] Marjana Bezuglaja. Ją galima vertinti skeptiškai, tačiau kaip išeivis iš sistemos, puikiai suprantu, kad jos nušviečiami dalykai yra aktualūs. Ir jie kaip rūdys ėda sveikus Ukrainos armijoje vykstančius procesus. Ir tai tada, kai jau po kelių dienų bus galima kalbėti apie dešimtmetį Rusijos-Ukrainos karo — didžiausio karo Europos žemyne nuo Antrojo Pasaulinio karo pabaigos. Ukrainos armija transformuojasi per kraują ir karių mirtis, tačiau sistema stengiasi išlikti nepaliesta, stengiasi save apsaugoti. O visus nepritariančius, rodančius jos apgailėtiną netobulumą ir neefektyvumą, stengiasi priversti nutilti.
Dar atkreipkite dėmesį, kad įvairiose tarptautinėse aikštelėse tarp kitų negatyvių su Ukraina siejamų momentų, nuolat skamba korupcijos faktorius. Atrodytų, šalis kaunasi egzistenciniame kare: arba Ukraina išgyvens, arba ne. Jeigu ji neišgyvens, daugybę (manau, galima kalbėti apie kelis milijonus Ukrainos piliečių) rusų okupacinė armija baudžiamosiomis operacijomis sunaikins fiziškai. Bet nepaisant to, tęsiasi ši „puiki“ istorija: kaip čia pavogti, kaip apgauti, kaip pinigų užsidirbti. Ir žinoma, yra beneficiarų, suinteresuotų, kad sistema veiktų, kaip anksčiau. Tai yra, kad būtų galimybė pinigų užsidirbti iš kraujo, iš karo. Ir įtariu, kad mūsų vakariečių partnerių paramos tiekimo pristabdymas susijęs ir su tuo, kad jie puikiai supranta, kad vyksta Ukrainos armijoje.
Ir dar labai svarbus momentas, ne taip dažnai skambantis Ukrainos informacinėje erdvėje. Tai vadinamojo pooperacinio aiškinimosi faktorius. Reikia detaliai nagrinėti vienos ar kitos karinės operacijos metu buvusias sąlygas, prielaidas, įvykius, aiškintis pralaimėjimą ar pergalę lėmusias priežastis. Apie šį faktorių pas mus retai kalbama, tuo tarpu Šiaurės Atlanto aljanso šalyse jis yra esminis.
– Kaip generolo Zalužno atleidimas būtų priimtas Ukrainos armijoje? Juk tarp kareivių jis mylimas ir autoritetingas.
– Žinoma, artimam dabartinio vyr. vado ratui atleidimas reikštų įtampą. Juk keičiantis vyr. vadui, dažniausiai keičiasi ir visa jo veiklą užtikrinanti komanda.
Juo labiau, kaip rodo praktika, vyr. vadai į tas ar kitas pareigas skiria artimus, pažįstamus, draugus, kartu tarnavusius, orientuodamiesi ne tiek į jų profesines savybes, kiek į artuma „klanui“. Todėl jie nervinsis.
Bet nemanau, kad tiesiogiai kovos veiksmuose dalyvaujantiems kariams vyr. vado pavardė buv principinis dalykas. Žmonėms daug svarbiau laiku gauti kovinius komplektus, žvalgybos informaciją, rotacijos galimybė. Čia ne personalijų, o efektyvaus ir sklandaus sistemos veikimo fronte klausimas.
Todėl nemanau, kad Zalužno atleidimas gali sukelti turbulentiškus procesus armijoje. Ir kad ir koks sprendimas bus priimtas artimiausioje perspektyvoje — liks Valerijus Fiodorovičius pareigose ar ne — šis faktorius situacijos kovos lauke kritiškai nepakeis.
Tačiau Ukrainos problema yra tai, kad niekur nedings Rusijos Federacija. Negaliu prognozuoti, kaip ilgai tęsis dabartinė Rusijos-Ukrainos karo fazė. Bet netgi jam pasibaigus, Rusija vis viena liks mūsų kaimyne. O tai reiškia, kad vis viena ateis supratimas, kad Ukrainos armiją būtina transformuoti. Būtina šalinti klaniškumą ir į svarbiausias pareigas kelti ne pagal priklausomybę vieniems ar kitiems generolų „klubams“ ar komandoms, o vertinant profesionalias savybes, galimybes ir gebėjimus. Antraip galime pralaimėti karą, ko visai nesinorėtų.
Färidä Qorbanğäilevä
republic.ru
* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.
2023 metų spalio 13 d., Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) priėmė rezoliuciją, pripažįstančią Rusijos Federacijos vadovą Vladimirą Putiną diktatoriumi.