Ukrainos politologas Maksimas Jali apie greitas Maskvos ir Kyjivo derybas

Artimiausi trys mėnesiai Rusijos ir Ukrainos kare gali tapti lemiamais. Net jei taikos nebus, tarp šalių gali įvykti „korėjietiškas“ scenarijus, tai yra, užšaldytas konfliktas, kai dalį šalies ilgam okupuos Rusija. Negalima tvirtinti, kad Ukraina neišvengiamai pralaimės, juk, nepaisant persvaros fronte, Rusijos resursai irgi senka. Kodėl viskas rodo, kad greitai tarp Rusijos ir Ukrainos gali prasidėti derybos, Republic aptarė su politologu tarptautininku, Nacionalinio aviacijos universiteto (Kyjive) Tarptautinių santykių ir strateginių studijų katedros profesoriumi Maksimu Jaliu.

„Generolai stengiasi Zelenskiui sukurti „šiltos vonios“ efektą, ir visa informacija jo nepasiekia“

— Kaip bendrai vertinate dabartinę padėtį fronte?

— Kalbant apie Rusijos pajėgų puolimą Charkivo srityje, tai mūsų žvalgyba apie tai kalbėjo dar likus mėnesiui. Kitas klausimas objektyvios ir subjektyvios priežastys.

Objektyvios — tai, kad nebuvo įmanoma fortifikacinių įrengimų statyti fronto linijoje, nors, sprendžiant iš įvairių šaltinių, tarp kurių ir ukrainietiški, tam tikras laikas buvo pražiopsotas. Apšaudymai vyko. Tačiau tai prasidėjo jau šiemet, bandant juos [įtvirtinimus] statyti. Turint omenyje, kad UGP Charkivo sritį visiškai išlaisvino 2022 metų gale, 2023 metais momentas buvo praleistas. Ir čia mes ne laiku ėmėmės priemonių, neperėmę sėkmingos rusų praktikos, kai jie sukūrė „Surovikino liniją“, dėl ko pernai metų kontrpuolimas laukiamų rezultatų nepasiekė. Juo labiau, kad Ukrainos žurnalistai atliko tyrimą, ir buvo išsiaiškinta, kad čia buvo vagiamos lėšos. Bendrai, nebuvo maksimaliai stengiamasi.

Objektyviems faktoriams galima priskirti ir tai, kad mes lig šiol nepasitraukėme iš minų konvencijos. Rusija jos nepasirašė, kaip ir JAV, o mes esame ribojami. Ir jei ne žinomi apribojimai, rusų kariuomenės susitelkimo vietose galėtume užminuoti su RF besiribojančias teritorijas.

Tačiau, kaip tvirtina karo analitikai, rusų puolimas bet kokiu atveju laukiamų rezultatų nepasieks, nes svarbiausias tokių operacijų faktorius yra aukštumų kontrolė. Ukrainos ir RF siena eina per jas. Rusai nusileido iš aukštumų į papėdes, užėmė tuo dešimt kilometrų Ukrainos teritorijos, tačiau jie apšaudomi ir gerai matomi nuo Ukrainos aukštumų. Ir vos tik UGP turės pakankamai atakos priemonių, rusų kariuomenė bus priversta šias teritorijas palikti, tad šis puolimas svarbesnis kaip viešųjų ryšių akcija, nei karinė.

Kitas klausimas, kad dėl žinomų priežasčių karinė pagalba vėluoja. Rusai tiesiog stengiasi pasinaudoti galimybių langu, atsivėrusiu dėl karinės pagalbos iš JAV vilkinimo. Tačiau bendrai situacija jau stabilizuota. O pareiškimai apie Zaporižės srityje rusų kariuomenės užimtą Rabotynę praktiškai nėra patvirtinami.

Joks strateginis proveržis rusams nešviečia. Taktiniai pasiekimai dėl gerokos gyvos jėgos ir amunicijos persvaros — taip, bet ne daugiau.

Tai yra, pagrindinės šio rusų puolimo Charkivo srityje užduoties — maksimaliai prisiartinti prie Charkivo, kad būtų įmanoma miestą apšaudyti artilerijos ugnimi ir juo labiau, artimiausiais mėnesiais jį apsupti — įvykdymas itin menkai tikėtinas. Tai pagrindinė jų užduotis galimam derėjimuisi. Panaši situacija buvo ir 2015 metais Donecko srityje prie Mariupolio. Ten yra Širokino gyvenvietė. Baigiantis 2014–2015 metų karštajai fazei, dėl šios gyvenvietės rimti mūšiai vyko dėl paprastos priežasties — iš jo buvo galima Mariupolį apšaudyti reaktyvinėmis salvinės ugnies sistemomis. Kai UGP iš ten išstūmė okupantus, buvo panaikinta Mariupolio apšaudymo rizika.

Tad, iš principo Charkivo okupacijos grėsmės, apie ką daugelis kalbėjo ir vis dar kalba, šiuo metu nematau. Rusai tam neturi rezervų. Dabar esminis jų tikslas — maksimaliai sustiprinti savo derybines pozicijas. Paskaitę vakarietišką spaudą, ir ne tik ją, išvysime, kad Ukraina jau lenkiama derėtis s RF. Ir artėjant rugpjūčio galui — rugsėjo pradžiai, šis spaudimas stiprės. Priežastis akivaizdi — prezidento rinkimai JAV. Štai tam rusai savo puolimais ir ruošiasi.

— O kaip tos derybos gali atrodyti, atsižvelgiant į tai, kad paskelbta tarptautinė Putino* paieška, Vakarai, konkrečiai PACE ir Europarlamentas, nepripažįsta jo legitimiu prezidentu, o reiškia, ir jo pavaldinių, kuriuos jis gali pasiųsti deryboms. Ir bendrai, savo laiku Volodymyras Zelenskis pasirašė įsaką, draudžiantį bet kokias derybas su Maskva, kol prezidentauja Putinas. Kaip įveikti tokias kliūtis? Ir dėl ko būtų galima derėtis? Maskva sakys: „Atiduokite mums viską, ką spėjome užkariauti“. O Kyjivas atsakys: „Jūs agresoriai, neteisėtai pažeidėte mūsų šalies suverenitetą, privalote grįžti prie 1991 metų sienų, tad, nieko negausite“. Ir kas toliau?

— Pagalbos Ukrainai vilkinimas, kai tos pačios artilerijos naudojimo persvara išaugo iki santykio 10 su 1, išryškino kelis svarbius momentus.

Pirmas — Ukrainos pramonė, nors absoliučiais skaičiai sviedinių ir raketų gamybą ir gerokai padidino, tačiau, deja, to vis viena negana pasiekti paritetą. Nors, duodamas interviu, Zelenskis neseniai ir pareiškė, kad sviedinių bado nebėra. Tačiau tai pasakytina ne apie visą susidūrimo liniją, o tik, kaip pripažįsta ten esantys kariškiai, apie atskiras atkarpas. Deja, generolai stengiasi sukurti Zelenskiui „šiltos vonios efektą“, ir ne visa informacija jį pasiekia. Ypatingai, negatyvi.

Antras — Vakarų pramonė nepajėgs gaminti būtino šaudmenų kiekio UGP poreikiams nei šiais, nei kitais metais.

Čekijos pareiškimai apie neva rastus 800 tūkst. sviedinių Ukrainai ir artimiausiu metu pristatysimus pirmus 300 tūkst., nepasitvirtina. Jau skamba pareiškimai, kad pirmoje partijoje jų bus tik 180 tūkst. O kai informacija apie Čekijos rastus sviedinius tapo vieša, kainos iš karto pakilo, kaip rinkoje įprastai ir vyksta. Todėl jau surinktų ES šalių lėšų neužtenka. Su šiuo faktoriumi susijusios ir rusų puolimo operacijos. Jie stengiasi spėti užimti kuo didesnes teritorijas lig tol, kol visa jėga pradės veikti Vakarų karinė pagalba.

Atsižvelgiant į tai, būtina atsiminti: pagrindinis faktorius, galintis paveikti karo eigą — prezidento rinkimai JAV. Ir kaip rodo naujausios apklausos vadinamosiose „svyruojančiose“ valstijose, šiuo metu rinkimus laimėtų Trumpas. Jei ši tendencija išliks, tai spaudimas Ukrainos vadovybei stiprės, kad Bidenas galėtų prieš rinkimus pademonstruoti bet kokią sėkmę tarptautinėje arenoje. Tai ypač aktualu po amerikiečių pajėgų pasitraukimo iš Afganistano ir Izraelio karinės operacijos užtęsimo Gazos sektoriuje, kuri nelabai populiari tarp Bideno rinkėjų dėl didelių civilių aukų.

Tiesiog šiaip dovanoti taikdario laurų Trumpui, jau pareiškusiam apie savo karo nutraukimo planą ir tikslų pasiekimą net be prezidento įgaliojimų. Ir jis turi svertus paveikti Ukrainos pusę.

Ekspertų vertinimu, pareikšta 61 mlrd. dolerių pagalba — ne visa karinė ir, suprantama, bus gaunam ne iš karto. Taigi, Bideno administracija gali spausti Zelenskį.

Savo ruožtu, Rusija turi partnerius, kurie tiekia jai amuniciją ir ginkluotę. Vakarų spauda, pateikdama šaltinius žvalgyboje, teigia, kad Šiaurės Korėja jau patiekė Rusijai tris milijonus sviedinių. Palyginimui: visos šalys Ukrainai iš pažadėto milijono sugebėjo patiekti vos 600 tūkstančių. Be to, KLDR tiekia Rusijai balistines raketas, kokios jau naudotos raketų atakose prieš Charkivą ir kitus Ukrainos miestus. Iranas tiekia dronus. Artilerija šiame kare, kartu su raketomis, aviacija ir dronais, vaidina esminį vaidmenį. Ir, deja, Ukraina FPV dronais šių ginklų tiekimo negali nutraukti. Visų pirma, jų veikimo spindulys ribotas. Antra, rusų pusė išmoko juos slopinti radioelektroninės kovos (REK) priemonėmis, numušinėti ir HIMARS, ir didelio tikslumo Excalibur sviedinius.

O mūsų partnerių žadėti F-16 vis dar nepapildė UGP ginkluotės. O juk pirmuosius iš jų Danija turėjo perduoti dar iki praėjusių metų galo. Kaip parodė pernai metų UGP kontrpuolimas, atakuoti be palaikymo iš oro, švelniai tariant, netikslinga. Be to, aviacija gali būti panaudota kaip oro gynybos elementas per raketų atakas. Ir mums jų itin trūksta.

Be to, pažymėtina, kad JAV tam tikra prasme sulaiko Ukrainos karinį potencialą, neleisdami jai savo raketomis atakuoti Rusijos teritorijos. Jei tokio draudimo nebūtų, tai mes tikriausiai nebūtume leidę įvykti puolimui Charkivo srityje. Tai atėmė iš mūsų galimybę užkardyti šį smūgį, išankstiniais smūgiais atakuojant kariuomenės ir technikos sankaupas.

UGMVŽV vadovo K. Budanovo duomenimis, svarbiausios rusų puolamosios operacijos dar priešakyje, birželį, jos gali užkliudyti Sumų sritį.

Tai gali smarkiai paveikti nuotaikas Ukrainoje. Jei pažvelgsime į tendencijas, tai dar prieš metus daugiau, nei 80％ Ukrainos piliečių buvo kategoriškai nusiteikę prieš patį derybų su Rusija pradėjimą kitomis sąlygomis, nei vadinama Zelenskio formulė. Tačiau dabar matome, kad nuotaikos keičiasi: derybų šalininkų daugėja ir atliktų sociologinių apklausų duomenimis, šis skaičius negatyvių fronto naujienų fone auga. Jų kol kas vis dar mažiau, nei pusė, tačiau jeigu reikalai ir toliau klostysis taip, kaip dabar, tai jų, savaime aišku, padaugės, nekalbant jau apie mobilizacijos klausimus.

Taigi, JAV ir nemaža dalis mūsų partnerių europiečių stengiasi palenkti Ukrainą deryboms iki JAV prezidento rinkimų. Viskas priklausys nuo tuometinės situacijos fronte, neseniai sugriežtintos mobilizacijos sėkmės, ir žmonių bei ginkluotės deficito kompensavimo.

Kaip parodė daugiau nei du metai karo, Ukrainos visuomenė daug jautresnė žmonių netektims. Ir žuvusių fronte vis daugėja, laukti rezultatai nebuvo pasiekti taip pat ir dėl pernelyg aukštų lūkesių.

Atitinkamai, Ukrainos visuomenės psichologinė būsena sudėtinga, ypač neguodžiančių fronto naujienų fone. Natūralu, Kremlius silpnumą jaučia ir jo apetitas auga.

Tačiau kaip procesas vystysis toliau, dar niekas nežino. JAV pagalbos paketas buvo skirtas dar ir dėl to, kad Rusija neprasiveržtų per Ukrainos pozicijas ir nepasiektų esminių laimėjimų prieš UGP, o Ukrainos derybinės pozicijos būtų geresnės. Tad, mano nuomone, derybų rugpjūtį — rugsėjį tikimybė ganėtinai didelė. Tačiau tai dar nereiškia, kad jos baigsis taika.

— Tai yra, Zelenskiui ir jo komandai teks peržengti save ir savo principus?

— Zelenskis puikiai supranta, kad toks scenarijus reiškia jam jeigu ne politinę mirtį, tai bent jau mažų mažiausiai kvestionuoja jo perrinkimo galimybę jau po konflikto įšaldymo. Pabrėšiu, kad apie taikos susitarimo tarp Ukrainos ir Rusijos pasirašymą apžvelgiamoje ateityje negali būti nė kalbos.

Neseniai baigėsi pirma Zelenskio, kaip išrinkto prezidento, kadencija, dabar jis Ukrainos prezidento pareigas eina, vadovaudamasis rinkimų įstatymu, kuris nurodo, kad šalyje rinkimai negali vykti, kol veikia karinė padėtis. Nuo jo inauguracijos praėjo penki metai, Peržiūrėjau jo pasirodymo įrašą. Ir tuomet jo duoti pažadai, švelniai tariant, rimtai skiriasi nuo to, kas vyksta dabar. Dėl to man regis itin mažai tikėtina, kad Ukrainos vadovybė tokioms deryboms ryžtųsi savanoriškai, be dviejų faktorių: stipraus svarbiausių partnerių spaudimo ir dar didesnio padėties fronte pablogėjimo, smarkaus priešo armijos proveržio ir naujų teritorijų užgrobimo. Kol Ukrainos visuomenės didžioji dalis nėra pasirengusi palaikyti derybų proceso pradžios, Zelenskis, savaime suprantama, to nedarys. Tai jam bus argumentu jų nepradėti. Tačiau ir šio klausimo situacija, kaip jau minėjau, kinta.

Kalbant apie jūsų paminėtą įsaką, tai jame draudžiamos derybos tik konkrečiai su Putinu. Bet tai nereiškia, kad negalima derėtis su kitais RF valdininkais. Ir dar, gali būti kalbama ne apie taiką kaip tokią, o apie konflikto ir kovos veiksmų pristabdymą pagal vadinamą korėjietišką variantą — be taikos sutarties pasirašymo. Tačiau, pabrėšiu, netgi tokiam variantui būtinas abiejų pusių pasirengimas, o kol kas nė viena pusė pasirengusi nėra, nes nė viena, nei kita savo tikslų nepasiekė.

Dar vienas svarbus momentas — ar sugebės Bideno administracija rasti svarių argumentų priversiančių Putiną priimti kokius nors kompromisus iki pasibaigiant JAV prezidento rinkimams? Turi būti pristatytas variantas, atrodysiantis pergale ir Ukrainai, ir Rusijai, ir JAV.

„Mes praradome laiką, ir čia kalba netgi ne apie paskutinius du metus, o mažiausiai apie du dešimtmečius“

Tęsinys kitame puslapyje: 

— Ukrainoje ką tik sugriežtintos mobilizacijos sąlygos. Kaip rašo kai kurie rusiški Telegram kanalai, „Ukrainos miestai ištuštėjo — TKC atstovai ieško vyrų kur tik gali. Kariniai komisarai ir policininkai aktyviai medžioją į darbą išėjusius žmones“. Kituose šaltiniuose rašoma: „Visi kurjerių pristatymai sustojo, vyrai nebesilanko parduotuvėse, šalia kurių dabar budi karių daliniai“. Ukrainoje ieškoma 94,5 tūkst. vengiančių tarnybos — tokius duomenis perdavė kariniai komisariatai Nacionalinei policijai, rašo Ukrainos žiniasklaida. Padėkite išsiaiškinti, kas vyksta, kur teisybė, kur melagienos? Ukrainos piliečiai eiti frontan pasirengę, ar dėl to yra problemų?

— Aš pirmą įstatymo veikimo dieną specialiai vaikščiojau Kreščatiku [pagrindine Kyjivo gatve]: jaunimas vaikštinėja, šoka, geria. Greta budi policija. Ir niekas jų į busikus nekiša. Suprantama, čia mobilizacijos priemonės ne tokios griežtos, kaip provincijoje. Žmonių, visų pirma, vyrų, gatvėse iš tiesų sumažėjo. Tačiau ne tiek, kaip apie tai rašo propagandiška RF žiniasklaida.

Galima išskirti kelias piliečių kategorijas.

Pirma — savanoriai. Tačiau didžia dalimi jie visi jau fronte. Pirmaisiais plataus masto invazijos mėnesiais kariniuose komisariatuose stovėjo didžiulės eilės, tačiau tuomet daugumai būdavo atsakoma. Ir tai yra vienas iš valstybinės mašinos apsiskaičiavimų — palankiausias masinės mobilizacijos momentas buvo praleistas. Paskui įvyko demotyvacinį vaidmenį suvaidinusi informacinės politikos griūtis — nepasiteisinę lūkesčiai, vangi Vakarų pagalba, užsitęsęs karas, žūties fronte rizikos suvokimo didėjimas ir taip toliau.

UGP kariai©UGP

Antra kategorija — tie, kurie nesiveržia eiti į frontą, tačiau jeigu gautų šaukimą, pasirengę kariauti. Į šiuos šaukiamojo amžiaus žmones dabar ir dedamos didžiausios viltys. Be to, šauktinių amžius nuo 27 metų sumažintas iki 25, kas irgi leis mobilizuoti daugiau žmonių.

Treti — vadinamieji „vengikai“, kurie jokiu būdu nepasirengę eiti frontan. Šie žmonės eina iš darbo, išvalo visus savo skaitmeninius pėdsakus, ištuština banko sąskaitas, perrašo turtą žmonoms ir giminaičiams, kad jis nebūtų užšaldytas ar konfiskuotas. Deja, dėl aukščiau išvardintų faktorių tokių žmonių daugėja.

Įtampa Ukrainos visuomenėje dėl sugriežtintų mobilizacijos įstatymų, žinoma, padidėjo. Tačiau ne tiek, kiek rašo Z-kanalai ir kiti rusiški propagandiniai šaltiniai.

Tuo pat metu vyriausybė ne tik griežtina įstatymus, bet ir didina motyvaciją, didindama pinigines išmokas. Tačiau negalima užtikrintai sakyti, kad visi paskelbti tikslai bus pasiekti. Mes žengiame į sudėtingą periodą, kai, iš vienos pusės, mobilizacija būtina, nes kariuomenė dvasiškai ir fiziškai išseko, o Putino režimas sugebėjo padidinti savo kariuomenę Ukrainos teritorijoje. Iš kitos pusės, botago ir riestainio politikoje reikia daugiau antrojo, nei pirmojo, kadangi ukrainiečiai tradiciškai nepriima botago. Mobilizacijos sugriežtinimas veikiausiai dar labiau sumažins valdžios palaikymą. O Zelenskis tai itin įdėmiai seka.

— Kaip jums paskutinės Chodorkovskio prognozės, kad Ukraina negali laimėti prieš Rusiją netgi su dabartiniu Vakarų palaikymu? Reikia kelis kartus didesnės pagalbos, tada situacija bus perlaužta.

— Prognozė akivaizdi. Diktatoriški režimai karo sąlygomis visuomet pranašesni už demokratinius. Būtent todėl, kad jie gali nepaisyti visuomenės nuotaikų ir pajungti daugiau prievartos mechanizmų. Ir Putinas tuo sėkmingai naudojasi. Ir nors Rusija ir nebuvo pasirengusi plataus masto ir ilgam karui, tačiau kiti režimai — Šiaurės Korėja ir Iranas — ginkluotės trūkumą kompensuoja. O Kinija padeda staklėmis, sprogmenų žaliava, lustais dronams ir taip toliau.

Pasikartosiu, mes praradome laiką, ir čia kalba netgi ne apie paskutinius du metus, o mažiausiai apie du dešimtmečius, kai artilerijos sviedinių ir karinės technikos gamybos pramoniniai pajėgumai ryžtingai mažėjo. Ir per tuos du metus jie negavo pakankamo impulso šį disbalansą sumažinti. Ir nors ginklų absoliučiais skaičiais pagaminama daugiau, per ankstesnį periodą ši gamyba buvo taip sumažinta, kad reikės gal penkių metų ir dešimčių milijardų dolerių paleisti karinę mašiną visu greičiu.

Taip, europiečiai irgi baiminasi Trumpo atėjimo, ir jie pradeda krutėti ir karines išlaidas didinti. Tačiau visa tai yra laikas, dar rinkimų ciklai, nepopuliarios priemonės, infliacija, kainų augimas, daugumos Europos šalių piliečių nesuvokimas, kad Ukrainai pralaimėjus, bus jų eilė. Riziką pakankamai suvokiama tik tose šalyse, kurios turi rusiškos ir sovietinės okupacijos patirtį: Lenkija, Suomija, Baltijos šalys. Tačiau jų pastangų ir resursų neužtenka, nors procentine BVP dalimi jos ir padeda gerokai daugiau, nei tos pačios JAV, Vokietija ar Prancūzija.

Michailas Chodorkovskis©Michailo Chodorkovskio YouTube

Grįžtant prie Chodorkovskio. Taip, Ukrainoje tai buvo priimta itin negatyviai, tačiau daugelis jo įvardintų dalykų yra patvirtinti skaičiais. Jeigu pagrindinė jo žinios užduotis buvo stimuliuoti Vakarų šalis padidinti pagalbą Ukrainai, tai viena.

Bet Chodorkovskis veikiausiai turi ir asmeninių motyvų — tapti opozicijos lyderiu. Kaip neseniai parašė Ilja Ponomariovas, Chodorkovskis visuomet norėjo būti nugalėtoju, o todėl privalo atsižvelgti į vėjo kryptį. Anksčiau jis sakė, kad ir Krymo, ir naujų okupuotų teritorijų grąžinti nereikia, nes rusų liaudis tai priims itin negatyviai.

Beje, kai kurios Chodorkovskio prognozės menkai realistiškos, pavyzdžiui, per šiuos metus paimti Odesą ar Charkivą nerealu. Apsupti galima, bet vargu ar Putinas ims juos šturmu, kaip Mariupolį.

Reikia atminti, kad rusų kariuomenė irgi tokia išsekusi, kaip ir Ukrainos, apie ką savo TG kanaluose nuolat skalija Z-blogeriai, netgi Prilepinas neseniai apie atvirai kalbėjo. Aš netgi pasakyčiau, kad rusai išsekę labiau nei ukrainiečiai, nes mes vertiname savo žmonių gyvybes ir nemetame jų į mėsos šturmus, kaip tai darė rusai Bachmute ir kituose miestuose.

Ir nepamirškime, kad Vašingtonas visa tai stebi ir nesėdi rankas sudėjęs. Jis padarė viską, kad Ukraina nepralaimėtų. Todėl Blinkenas neseniai skrido į Kiniją, kur grasino įvesti prieš ją sankcijas, jei ši ir toliau padės Rusijai. Negalima sakyti, kad Vakarai prarado įtakos svirtis šiam procesui, ypač atsimenant, kad Kinijos ekonomika vis dar labai smarkiai priklauso nuo savo prekių eksporto į JAV ir ES. Ir Xi neseniai buvo atskridęs į Prancūziją, kur už uždarų durų aptarinėjo galimus scenarijus. Manau, Kinijos lyderiui parodė, kiek dar kozirių Vakarai turi prieš jį.

„Dabar atėjo Rusijos eilė nusivilti savo pernelyg aukštais lūkesčiais“

— Liepos 9–11 d. įvyks jubiliejinis 75-as NATO šalių lyderių susitikimas. Ukraina sieja su juo savo viltis. Konkrečiau, apie tai neseniai pasisakė Ukrainos prezidento administracijos vadovas Andrejus Ermakas. Ką apie tai manote, ar verta laukti kokių nors NATO postūmių Ukrainos atžvilgiu?

— Asmeniškai aš esmingo proveržio iš šio viršūnių susitikimo nesitikiu. Žinoma, Ukraina savo diplomatiniais kanalais lobuoja užduotį maksimum, kad NATO šalys paskelbtų esančios pasirengusios priimti mūsų šalį. Tiesa, žinoma, tik po to, kai baigsis karas. Tačiau nei Aljanso vadovybė, nei Bideno administracija tokiems žingsniams nėra pasirengusios, nes tai suteiks Putinui pretekstą imtis dar didesnės eskalacijos, kurios jie labai baiminasi.

Tad, skambės ritualiniai pareiškimai, kad Ukraina būtinai taps Aljanso dalyve, ką jau ne kartą sakė generalinis sekretorius Stoltenbergas. Tačiau jokių realių, dokumentiškai įtvirtintų žingsnių galutiniame communiqué nebus. Taip buvo ir 2021 metais prieš karą, taip buvo ir 2022 metais, jam prasidėjus. Buvo surašytos tokios Ukrainos stojimo sąlygos, kaip „po lietučio ketvirtadienį“. Jei konkrečiau, tai tokie punktai, kaip korupcijos išnaikinimas. Kai tuo tarpu tokios šalys kaip Graikija ar Turkija dalyvauja NATO. Mes suprantame, kad šių šalių tapimo Aljanso narėmis periodu korupcija ten buvo mažų mažiausiai ne menkesnė, nei dabar pas mus.

Volodymyras Zelenskis ir Jensas Stoltenbergas NATO viršūnių susitikime©NATO

Tokiam sprendimui reikia politinės svarbiausių šalių valios, o jos, deja, nėra. Jau nekalbu apie vadinamus Kremliaus „Trojos arklius“ NATO — tą pačią Vengriją, kurios lyderis V. Orbanas blokuoja bet kokią NATO pagalbą Ukrainai. Jeigu jis neleidžia netgi ginkluotės tranzito iš kitų šalių per Vengrijos teritoriją, tai apie kokias visavertės Ukrainos narystės NATO perspektyvas galima kalbėti? O visi sprendimai NATO priimami konsensusu, t.y. absoliučiai visos šalys narės privalo juos palaikyti. Uždaras ratas…

— Po Irano prezidento žūties Artimuosiuose Rytuose gali eskaluotis konfliktas. Ar tai atsilieps Rusijos-Ukrainos karui kaip atitraukiantis manevras?

— Poveikis priklausys nuo tyrimo išvadų. Informacija, kad tai buvo Izraelio ir Azerbaidžano sąmokslas, esu tikras, nepasitvirtins. Abejoju, kad Izraelis žengtų tokį žingsnį.

Aukščiausio politinio vadovo nužudymas — tai casus belli, priežastis skelbti karą. Ypač, kai JAV dabar spaudžia Izraelį nepradėti karinė operacijos Rafache.

Taigi, vargu ar verta laukti ypatingos pagalbos iš Amerikos, o savų resursų Izraeliui greitai įveikti Iraną neužteks. Netgi B. Netanyahu, turintis savų priežasčių šią konfrontaciją tęsti, esu tikras, ko nors panašaus nesiimtų.

Bet kokiu atveju, svarbiausias veikėjas Irane yra ne šalies prezidentas, o dvasinis lyderis ajatola Ali Chamenėjus. Jis priima sprendimus, ką leisti į rinkimus, o ko ne. Jis priima galutinį visų pagrindinių ministrų, ypač saugumo sferoje, paskyrimo sprendimą. Tad, šiuo požiūriu kursas vargu ar pakis. Iranas balistinių raketų RF kol kas neparduoda, baimindamasis sankcijų sugriežtinimo.

Gedintieji Irano prezidento Ibrahimo Raisi laidotuvių procesijoje Kume. Iranas, 2024 m. gegužės 22-oji d.©Global Look Press / Keystone Press Agency

Manau, apžvelgiamoje perspektyvoje, tiesioginių derybų diplomatiniais kanalais tarp Irano ir JAV pradžios fone, Teheranas to nesiims. Aštrinti situaciją, kad JAV padidintų pagalbą Izraeliui, Iranui vargu ar naudinga.

Tad, tai, kad nutiko — tiesiog dėl orų ar techninių priežasčių įvykusi katastrofa. Ieškoti čia sąmokslo pėdsakų neverta. Ir tuo labiau tikėtis Armagedono Artimuosiuose Rytuose ir pasaulio politikoje.

— Kokie jūsų lūkesčiai ir prognozės iki šių metų pabaigos?

— Kaip jau sakiau, rugpjūčio gale ir rugsėjo pradžioje laukiame, kad JAV pradės spausti Ukrainą pradėti derybas. Ukrainos derybinė pozicija priklausys nuo to, ar pakaks gyvos jėgos fronte ir pagalbos ginklais iš užsienio partnerių rimtumo. Jei abi šalys tuo metu paskelbtų tikslų pasiekti nepajėgs ir situacija fronte pasirodys patinė be pokyčių perspektyvų apžvelgiamoje ateityje, tai derybų dėl konflikto įšaldymo šansai išaugs.

Kitas derybų faktorius — prezidento rinkimai JAV. Tai atskaitos taškas, nuo kurio stipriai priklausys ir Ukrainos vadovybės pozicija.

Kalant bendrai, 2023 metai buvo pažymėti per aukštais Ukrainos kontrpuolimo lūkesčiais, kuris dėl objektyvių priežasčių negalėjo baigtis sėkmingai.

Rusijos persvara ore suvaidino esminį vaidmenį kartu vadinama „Surovikino linija“ ir tūkstančių kvadratinių kilometrų minavimu.

Ir štai dabar atėjo Rusijos eilė nusivilti savo per dideliais lūkesčiais. Esu įsitikinęs, kad paskelbtų puolimo tikslų ji nepasieks. Jai taip pat nepavyks pralaužti Ukrainos gynybos linijos, kaip ir taktinių pasiekimų išvystyti į strateginius.

Rezultatas bus toks. Tokiu atveju abi pusės supras negalinčios pasiekti paskelbtų tikslų. Tuo tarpu vyks rimtas sankcijų sugriežtinimas iš Vakarų pusės, JAV spaus Kiniją, Iraną ir kitas šalis, padedančias Rusijai ir per kurias vyksta pilkasis rimtas importas ir dvigubos paskirties prekės. Tai yra, Rusija bus išsekinta arba smarkiai apribota resursais. Ukrainoje tuo metu irgi bus resursų deficitas. Tokiu būdu, jei abi visuomenės galutinai pavargs nuo karo, mobilizacija Ukrainoje nepavyks, ekonominė situacija prastės, tai derybų pradžios šansai gerokai išaugs.

Kitaip tariant, dabar mes esame šio karo endšpilyje. Kiti trys mėnesiai lems jo baigtį. Tiksliau, jo „karštosios“ fazės. Per vasarą įvairiuose vadovų susitikimuose bus aptarti galimi abiejų pusių kompromisai, ir mes išvysime realius taikos derybų planus. Bideno administracijos planuose jos privalo prasidėti ne vėliau spalio, kad būtų galima pateikti kaip pergalę tarptautinėje arenoje savo rinkėjams. Beje panašūs naratyvai amerikiečių žiniasklaidoje sutinkami dar nuo pernai rudens. Manau, kad ir Putiną šis variantas patenkins. Šiaip ar taip, jam bus būtina gelbėti Rusiją nuo sankcijų ir izoliacijos, kiek bekalbėtų, kad jos nebaisios.

E. Senšinas
republic.ru

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.
2023 metų spalio 13 d., Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) priėmė rezoliuciją, pripažįstančią Rusijos Federacijos vadovą Vladimirą Putiną diktatoriumi.

Komentarai ()