Michailas Krutichinas apie Rusijos dujų verslo modelio krachą

Savaitgalis atnešė sensaciją ne ten, kur buvo galima tikėtis. OPEC+ posėdis, lyg ir naudingas naftos kainoms, rinkos žaidėjams entuziazmo nesukėlė. Užtat visus suneramino gandai apie tai, kad Kinija reikalauja iš Rusijos nustatyti dujų, kurios bus tiekiamos „Sila Sibiri 2“ dujotiekiu, kainą, subsidijuojamų Rusijos vidaus kainų lygyje. Apie įvykių reikšmę pasakoja informacinės konsultavimo agentūros RusEnergy partneris Michailas Krutichinas.

— Sekmadienį OPEC+ posėdyje lyg ir buvo susitarta dėl gavybos mažinimo pratęsimo iki 2025 metų galo, o ne 2024 metų galo, kaip manyta. O naftos kainos vis viena mažėja. Kodėl?

— Nafta nepinga, ji stabiliai laikosi ~82＄už Brent markės naftos barelį koridoriuje. ±2＄— tai svyravimai per dieną, savaitę ir taip toliau. Nafta gan ilgai laikosi šiame lygyje, jis visai komfortiškas ir gamintojams ir vartotojams. Todėl šis OPEC+ sprendimas rinkos rimtai nepaveikė. Tačiau OPEC+ sprendimas yra dviejų dalių: bendra dalis ir išskirtinė dalis.

Bendrojoje dalyje aprašytos rinkos stabilizavimo išgavimo kvotos, kad rinka laikytųsi daugmaž priimtiname lygyje, maždaug 1,66 mln. bbl/p. Ir tai toks savanoriškas sumažinimas, suderintas su visais aljanso dalyviais, jis pratęsiamas iki 2025 metų galo. O yra, taip sakant, dar labiau savanoriškas kai kurių šalių gavybos sumažinimas, kurios prie šios OPEC+ iniciatyvos pridėjo ir nuosavas. Visų pirma, tai Saudo Arabija (SA), kuri savanoriškai sumažina savo gavybą 1 mln. bbl/p. Čia prisideda ir Rusija — pusė milijono barelių. O toliau jau Kuveitas, Irakas, Kazachstanas, Omanas, JAE. Iš viso 2,2 mln. bbl/p. Tai yra, šis sumažinimas papildomai prie OPEC+ sprendimo. Ir čia, kaip sakoma, velnias detalėse: šis savanoriškas sumažinimas nuo šių metų spalio palengva nyks. Tai yra, rinkon papildomai gali patekti 2,2 mln. bbl/p naftos.

Ką tai reiškia? O tai reiškia, kad reikia pažiūrėti į kalendorių. Lapkritį vyks JAV prezidento rinkimai. Vienas iš svarbiausių dabartinės Bideno administracijos pergalės faktorių — mažos kainos degalinėse. Jos ten dabar ne šiaip žemos, jos, nepaisant prasidėjusio automobilių sezono, netgi mažėja. Bet jeigu prieš lapkričio rinkimus, spalį, rinkon bus išmesta papildomai naftos… Galbūt, SA ims ir pasakys: aš į naftos rinką išleisiu 1 mln. barelių daugiau. Ji tai gali padaryti ir tuomet dėl nafos rinkos pertekliaus jos kainos sumažės. O gali ir neišleisti. Tai yra, šis žaidimas su kainomis gali būti Bideno pergalei įtaką darantis faktorius.

Neatmetu galimybės, kad tai toks SA žaidimas, savotiškas šantažas siekiant iš Bideno administracijos ką nors gauti, kol ši Baltuosiuose rūmuose. Kas tai galėtų būti? Sauditai gali savo sąlygomis gauti dvipusį saugumo susitarimą su JAV, dėl kurio dar praėjusį mėnesį, gegužę, derėjosi Baltųjų rūmų nacionalinio saugumo patarėjas Jake'as Sullivanas.

Reikalas tas, kad SA jau ne pirmą kartą taip šantažuoja Bideno administraciją. Ne taip seniai sauditai paskelbė, kad tapininkaujant Kinijai, gali susitaikyti su Iranu. Štai čia buvo tiesiog antausis. Tai yra, šis šantažas ne pirmas, ir jis gerai matomas.

 

Sprendžiant iš visko, Saudo Arabija labai nori, kad į Baltuosius rūmus grįžtų Trumpo administracija, kuriai valdant, Amerikos santykiai su Persijos įlankos šalimis ir bendrai su arabais, vystėsi labai konstruktyviai.

Dabartinė administracija su jais konstruktyviai dirbti nesugeba, todėl jir laukia Trumpo. Ir daro užuominas, kad su dabartine administracija mes arba visai negalėsime susitarti, arba galime padaryti taip, kad jų rinkoje nutiks visai ne tai, ko tikimasi. Štai taip ir vertinu dabartinį sprendimą — tai užuomina Bideno administracijai.

– Tai yra, ar Saudo Arabija nustos mažinti papildomą gavybą, ar mažinimą pristabdys — priklauso nuo jos susitarimo dėl saugumo su JAV. Atsižvelgiant į tai, kad spalį baigiasi vasaros aukštų kainų sezonas, jeigu susitars, tuomet naftos kaina gali labai stipriai nukristi.

— Arba spalį Saudo Arabija paskelbs, kad ji neskuba rinkai patiekti papildomos naftos ir kainos šoks į viršų. Tai yra, ši dviejų variantų galimybė lieka ir, manau, ten dabar, šalia visų ekonominių samprotavimų ir rinkų, vyksta didelis politinis žaidimas.

– Dar norėčiau pakalbėti apie Financial Times publikaciją, kad Kinija reikalauja, kad „Sila Sibiri 2“ tiekiamų dujų kainos būtų maždaug Rusijos vidinių kainų lygio. Kiek patikimos tokios žinios?

Tai tik vienas vienintelis šaltinis su nuoroda į neįvardijamus šaltinius. Tačiau tai atrodo labai realistiškai. Mat Kinijos rankose visos kortos ir koziriai.

Visų pirma, Kinijai šių papildomų dujų nereikia. Savo dujų balansą ji daugeliui metų suvedusi ir be papildomo dujotiekio iš Rusijos. Jie puikiai supranta, kad Rusijos padėtis be išeities — „Gazpromui“ reikia statyti šį naują gigantišką dujotiekį. Todėl diktuoja savo kainų sąlygas.

Kam „Gazpromui“ šis vamzdis? Na, visų pirma, „Gazpromas“ turi du kontraktus su kinais. Pagal pirmą kontraktą, „Sila Sibiri“ dujotiekiu jie įsipareigoja 30 metų į Kiniją tiekti po 38 mlrd. ㎥ dujų. Dvi radimvietės, kurioms suskaičiuota „Sila Sibiri“, tai Kovykta Irkutsko srityje ir Čajanda Jakutijoje, tokius tūrius gali duoti nuo ateinančių metų, tačiau 30 metų jų neužteks. Vadinasi, norint kontraktą vykdyti 30 metų, dujas ten reikės tiekti iš kažkur kitur.

Antra. Dabar „Sila Sibiri“ jungia su dujotiekiu į Chabarovsko pusę. Kodėl? Ten eina antras kontraktas su kinais — 10 mlrd. ㎥ per metus. Tai vadinamasis Tolimųjų Rytų maršrutas, kur tiekimo pradžios data nenurodoma. Iš Sachalino į Chabarovską eina dujotiekis Sachalinas — Chabarovskas — Vladivostokas, tačiau Sachaline tiek dujų nėra. Vadinasi, reikia iš pirmos „Sila Sibiri“ ten reikia nukreipti papildomas dujas. O „Sila Sibiri“ tiek dujų nėra. Todėl ir reikia iš Jamalo pusiasalio tiesti gigantišką vamzdį šiems dviems kontraktams gelbėti.

Rusijos resursai tarnauja Kinijai. Pokalbis su Michailu Krutichinu

Mongolija su malonumu visus derinimu atliko, visiškai pasirengusi rusiškas dujas priimti, ten jų ne tiek daug bus. Bet kad šios dujos patektų Kinijon, reikia kinų sutikimo. Bent jau dėl akių, nes „Gazpromas“ turės šį vamzdį nutiesti už savo pinigus. Manau, tokio pralaidumo dujotiekio (50 mlrd. ㎥ per metus) tiesimas tokiu atstumu, kainuos ne mažiau, nei 100 mlrd. dolerių. Jie pirmajam „Sila Sibiri“ dujotiekiui išleido 77 mlrd. dolerių, kurie neatsipirks, nes ten kinai savo kaina netgi operacinių gavybos ir transportavimo išlaidų nepadengia. O štai šis naujas vamzdis — jis iš viso niekada neatsipirks. Kinai statybai pinigų neduos. Vadinasi, „Gazpromas“ šį vamzdį ties už savus.

O kinai, suprasdami, kad šios „Gazpromo“ išlaidos niekuomet neatsipirks, o vamzdis Rusijai reikalingas, sako: „Vaikinai, jei norite, kad dujos patektų Kinijon, jų kaina turi būti kaip Rusijos viduje“.

Jie supranta, kad Rusija neturi išeities ir žino, kad gali reikalauti. Prognozuoju, kad galų gale „Gazpromui“ bus leista tą vamzdį tiesti.

– Tai yra, pardavinėti kinams dujas vidinėmis Rusijos kainomis?

— Taip. Ir jei ne parduoti, tai bent jau gelbėti štai tuos du turimus kontraktus. Na, ir dėl akių dar kokį nors mikroskopinį tūrį tiekti Mongolijai. Svarbu pastebėti, kad tie planuojami 50 mlrd. kubinių metrų per metus „Sila Sibiri 2“ niekaip nekompensuoja Europos rinkos praradimo, kur buvo tiekiama 155 mlrd. kubinių metrų per metus. Negana to, niekas, be paties „Gazpromo“ šios statybos nefinansuos. O jo finansinė padėtis dabar tam visai netinkama. Tai reiškia, kad jį subsidijuos iš Nacionalinės gerovės fondo. O tai, savo ruožtu, reiškia, kad mažiau pinigų liks karui. Tai netgi labai gerai, tegul jie ten stato niekam nereikalingą dujotiekį, gelbėdami savo įvaizdį ir pasipuikavimą, užuot leidę pinigus bombarduoti Ukrainos miestus ir kaimus.

– Tačiau tokiu atveju valstybei teks finansuoti ne tik vamzdžio tiekimą. Juk dujų kainas šalies viduje valstybė irgi subsidijuoja. Tai valstybei teks subsidijuoti dar ir dujas Kinijai? Tai yra, realiai primokėti Kinijai už tai, kad ji ima dujas?

— Žinoma. O ji jau subsidijuoja Kiniją, nes „Gazpromo“ išlaidų pirmam „Sila Sibiri“, niekas negalės kompensuoti. Štai turi 77 mlrd. dolerių statybai, telkinių įsisavinimui, dujotiekio statybai, kompresorinėms stotims, eksportui ruošiamų dujų perdirbimo gamyklai — visų šių išlaidų niekas nekompensuos. Tai yra šiais projektais užsiimančių rangovų kišenėse likę pinigai. Ir rusai už tai jau sumokėjo.

– Vadinasi, dar teks mokėti už tai, kad Kinija pritartų „Sila Sibiri 2“. Jūsų nuomone, Rusijos pusė visgi sutiks su Kinijos nurodoma kaina, jeigu ji bus vidinės kainos lygio?

— Sutiks. Įsivaizduokite, kad, kaip jie sako, 2029 metais bus parengtas dujų tiekimas Kinijai šiuo nauju maršrutu. Gerai, tarkime, kad per penkerius metus jie ten nuties vamzdžius. Tačiau pasiekti projektinį 50 mlrd. ㎥ per metus galingumą prisireiks 12, ar ir 15 metų. Tai daugybė kompresorinių stočių, tai papildomi loopingai ir dvigubos perdavimo linijos. Tai dar ir labai sudėtingi perėjimai Jamalo apylinkėse: iš Jamalo pusiasalio reikia tiesti šaką iki Jamburgo ir toliau nuo Jamburgo į pietus. Iš karto to atlikti nepavyks. Paleidus minimalias dujų apimtis 2029 metais, iki 50 mlrd. ㎥ per metus dar pridėkite 8–10 metų.

– Per tą laiką juk gali daug kas pasikeisti. Ar, jūsų požiūriu, jau niekad niekas nesikeis ir rusiškos dujos į Europą nebeis?

— Į Europą ankstesnėmis apimtimis jos ir taip neis. O štai Kinijai, manau, 2030 metais iš Rusijos jokių dujų visai nebereikės. Kinijos energetikos vystymo variantai kitokie. Jie turi dar vieną puikų sprendimą — suskystintas gamtines dujas. Keturi dujotiekiai pas juos iš Vidurinės Azijos, o ir dar ir nuosava gavyba greitai auga. Taip, susimylės „Gazpromui“ kapeikas mokėti. Na, o ką jam toliau daryti?

T. Rybakova
republic.ru