Sibiro bejėgiškumas. Kodėl Putinas iš tiesų skrido į Mongoliją? ()
Iš esmės, šis vizitas akivaizdžiai demonstruoja dabartines Rusijos ekonomikos problemas
© kremlin.ru
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Putino vizitas į Mongoliją — įvykis, iš pirmo žvilgsnio ne mažiau keistas, nei nesena jo kelionė į Azerbidžaną. Toks keistas, kad daugelio šalių, įskaitant ir RF, žiniasklaida, netgi nebandė daryti kokių nors prielaidų. Oficialūs tikslai, žinoma, buvo paskelbti — 85-osios mūšio prie Khalkhin Gol upės metinės, kur sovietų ir mongolų kariuomenės kovojo prieš japonų, na, ir tarkim tiesiai, nelabai stambus ekonominis bendradarbiavimas.
Visgi tikrų šio keisto Kremliaus valdovo vojažo tikslų, panašu, niekas taip ir nesuprato. Vietoje to medijos ir blogeriai kelias dienas aršiai svarstė, ar Tarptautinio kriminalinio teismo Hagoje (ICC) dalyvė Mongolija išduos Putiną ICC ar ne. Beje, ir šį klausimą gan greitai užvėrė Mongolijos vyriausybė pranešimu, kad, girdi, tegul atvyksta ramus, neišduosime. Jokie aistringi Ukrainos, ES ir paties ICC raginimai išduoti pagrindinį šių laikų karo nusikaltėlį, natūralu, mongolų niekaip nepaveikė, labiausiai dėl to, kad Mongolija dabar yra Kinijos protektoratas. O Kinija kategoriškai nusiteikusi prieš ICC ir jos taikomą tarptautinių nusikaltėlių perdavimo į teisėsaugos rankas praktiką.
Pažymėtina, kad dabartinės Mongolijos teritorija apie 700 metų buvo neatskiriama Kinijos dalis. 1911 metais Kinijoje įvyko Sinhai revoliucija, ir Padangija iš imperijos virto respublika. Mongolijoje kilo, beje, Rusijos jau seniai palaikomas, nacionalinis judėjimas. Reikalai baigėsi tuo, kad spaudžiant Peterburgui, Kinijos respublikai 1915 buvo metais primesta Mongolijos autonomija Kinijos sudėtyje (peršasi analogija su LDNR, tik kad Ukraina po 100 metų nuo tų įvykių Donecko „respublikų“ autonomijos nepripažino).
1921 metais Kinijos valdžia Mongolijoje buvo nuversta daugiausiai baltagvardiečio generolo barono Romano von Ungern-Sternbergo divizijos pastangomis. Šiek tiek vėliau atsiradusią Mongolijos liaudies respubliką (MLR) Sovietų Rusija palaikė maištingąjį baroną areštavusios Raudonosios armijos daliniais. Paskui Sovietų Rusija pripažino MLR. Beje, SSRS ilgai buvo vienintele Mongoliją pripažinusia šalimi.
|
Taip nuo Kinijos buvo atplėštos didžiulės jos šiaurinės teritorijos, ir jose buvo sukurta valstybė — SSRS satelitas. Galima sakyti, Mongolija tais metais buvo Rusijos imperijos ir jos įpėdinės Sovietų Sąjungos gyvybinės veiklos produktas.
Tačiau tie laikai seniai ir negrįžtamai praėjo. Dabar Mongolija — KLR gyvybinių interesų zona, nuo Kinjos priklausoma šalis. Pekinas savo kaimynų atžvilgiu to taip įžūliai, kaip Putino Rusija, aiškus daiktas, netvirtina, tačiau faktiškai taip ir yra.
✳✳✳
Tačiau grįžkime prie klausimo, kokių galų Putiną nei iš šio, nei iš to patraukė į Mongolijos stepes, kur tegyvena 3 mln. žmonių. O šios teritorijos dydis – kaip trijų Prancūzijų. O dar atsimenant, kad Mongolijos sostinėje Ulan Batore gyvena apie 1,5 mln. žmonių. Tai yra, likusioje šios milžiniškos šalies teritorijoje gyvena kiek daugiau, nei 1,5 mln. žmonių. Kad būtų suprantama, tai šiek tiek daugiau, nei gyvena viename iš 12 Maskvos apygardų. Mongolijos gyventojų tankis mažiausias pasaulyje.
Ir štai Putinas atlieka tokią rizikingą kelių tūkstančių kilometrų kelionę į Oikumenos kraštą, į šalį, nevaidinančią jokio vaidmens pasaulio politikoje ir ekonomikoje. Į šalį, kurios 99％ eksporto — o tai anglis, varis, auksas, nafta, geležies rūda — daugiausiai tiekiama į Kiniją, Didžiąją Britaniją ir Šveicariją. Į Rusiją eina mažiau, nei 1％ Mongolijos eksporto. Tiesa, Mongolija perka iš Rusijos 95％ naftos produktų. Jai, tai, žinoma, svarbu, tačiau Rusijai, atsižvelgiant į Mongolijos ekonomikos mastą, — smulkmena!
Be to, vizitas Mongolijon vyksta Putinui itin sudėtingoje politinėje ir karinėje situacijoje. Tiesiog priminsiu, kad jau beveik mėnesį dalį Rusijos Kursko srities teritorijos laiko Ukrainos ginkluotosios pajėgos. Ir naujausia RF Gynybos ministerijos informacija apie tai yra, kad Rusijos kariuomenė ginasi:
Kariuomenės grupuotės „Sever“ daliniai, palaikomi armijos aviacijos ir artilerijos ugnimi, per parą atrėmė šešias priešininko šturmo grupių atakas Borkės, Komarovkos, Korenevo ir Čerkaskoje Porečnoje gyvenviečių kryptimi. Taip pat nutraukti trys UGP atakų bandymai Olgovka ir Kremjanoe gyvenviečių kryptimi.
Tai yra, apie jokį Rusijos teritorijos išlaisvinimą šiame RF GM pranešime nekalbama, tik apie gynybą.
Dar daugiau. Šių nesėkmių Kursko srityje fone Putinas nenustoja sodinti generolų. Pirmadienį buvo paskelbta apie dar vieną tokį areštą. Ir vėl stambus laimikis — Leningrado karinės apygardos vado pavaduotojas generolas majoras Valerijus Mumindžanovas.
Ir štai tokio vidinio ir išorinio nestabilumo fone Putinas važiuoja į Mongoliją.
Kurių galų?
© Кристина Кормилицына, МИА „Rusija сегодня“
Reikalas tas, kad aktualių, visų pirma karinių, naujienų virtinėje nepastebėta prasmuko maždaug dviejų savaičių senumo žinia: Mongolija užblokavo iš Rusijos į Kiniją per jos teritoriją turinčio eiti dujotiekio „Sila Sibiri — 2“ statybą.
„Pradedame ilgą pauzę, nes Maskva nebetiki, kad gali sudaryti geidžiamą sandorį su Pekinu ir, tikėtina, atidės projektą geresniems laikams“, — Kinijos leidiniui The South China Morning Post pareiškė buvęs Mongolijos Saugumo tarybos narys Munkhnaran Bayarlkhagva.
Kodėl gi kinai užsispyrė ir nenori kone už dyką pirkti puikių rusiškų dujų? Dėl „kone už dyką“ — taip ir yra, nes RF tiekia Kinijai dujas dujotiekiu „Sila Sibiri — 1“ pigiau, nei visos gretimos šalys: Turkmėnija, Uzbekistanas ir Kazachstanas. Ir tai, turint galvoje, kad ji Rusijoje išgaunama sunkiausiomis gamtos sąlygomis, gręžiant amžinąjį įšalą, −50 laipsnių šaltyje. Tai yra, šių dujų savikaina — didelė, o kinams jos parduodamos už kapeikas.
© gazprom.ru
Žinoma, Pekinas mielai pirktų pigias rusiškas dujas, bet išryškėjo kelios problemos.
„Sila Sibiri — 2“ projektas — ne kas kita, kaip bandymas reanimuoti projektą „Sila Sibiri — 1“. Pasak vieno iš geriausių Kuro ir energetikos pramonės ekspertų Michailo Krutichino, šis pompastiškas Rusijos dujų srautų nukreipimo „į Rytus“ projektas, iš pat pradžių buvo nuostolingas. Ta prasme, kad jis niekada neatsipirks. Be kita ko, ir dėl to, kad Kinija maloningai teikėsi pirkti rusiškas dujas visiškai juokingomis kainomis. Draugai kinai savo naudos nepražiopsos. Norite mums tiekti dujas? Jokių problemų! Bet tik tokiomis kainomis, kokias jums pasakysime. Netinka? Ne bėda! Pageidaujančių Kinijai tiekti naftą ir dujas pasaulyje netrūksta. Tai ir Persijos įlankos šalys, ir Iranas, ir Afrika, ir JAV.
Dar viena pirmojo „Sila Sibiri“ problema (o tiksliau, bejėgiškumu) tapo tai, kad dujų užpildyti šį vamzdį pažadėtomis apimtimis nepakanka — Kovyktos telkinio dydį Irkutske neteisingai nustatė dar sovietų geologai.
Ir štai, kad išpildytų įsipareigojimus Pekinui, Putinas su Mileriu sumanė tiesti dar vieną nereikalingą dujotiekį — „Sila Sibiri – 2“. Jam užpildyti rengiamasi tiesti kelių tūkstančių kilometrų vamzdį nuo Jamalo Šiaurinio vandenyno pakrantėje iki Mongolijos.
Tačiau dabar, paaiškėjo, ir šis projektas stringa. Kodėl kinai ožiuojasi šį kartą? Reikalas tas, kad jau daugiau nei metus nuostolingas „Gazpromas“ įžūliai pareikalavo perduoti jos kontrolei Mongolijos teritoriją, kuria eitų ši dujotiekio šaka. Nei daugiau, nei mažiau.
Tačiau mongolai, kitaip, nei įsivaizduoja rusų šovinistai, — labai išdidi tauta. Tai pirma, o antra — dujotiekis gi turi eiti į Kiniją. O Kinijos požiūriu, kaip jau minėta, Mongolija — jos gyvybinių interesų sfera.
Pekine tokie jaunesniojo partnerio (t.y. Rusijos) ultimatumai, švelniai tariant, nebuvo palaiminti, nes, kaip buvo pažymėta minėtame Kinijos leidinyje, tai „reikštų ilgalaikį Maskvos įtakos Mongolijoje sustiprėjimą, kas kenkia Pekinui“.
Iš dujotiekio gelbėjimo misijos Pekine 2023 metų gale RF vyriausybės vadovas Mišustinas grįžo nieko nepešęs. Sprendžiant iš visko, draugai kinai jam pasakė: mes ne prieš. Norite mums tiekti dujas pigiau savikainos, statydami dujotiekį savo lėšomis, — jokių problemų. Bet matote — mongolai kažkodėl nedžiūgauja. Tad, santykius su jais sureguliuokite jau kaip nors patys…
Ir štai Putinas šios lemtingos problemos į tolimąją Mongoliją spręsti išvyko asmeniškai pats. Ankstesniais laikais jis užsispyrusius kaimyninių šalių vadovus iškviesdavo audiencijos į Kremlių ar Sočį, o dabar pačiam tenka trenktis tūkstančius kilometrų į Mongolijos stepes…
Iš tiesų Putinas šioje istorijoje, kaip ir pats „Sila Sibiri“ projektas, demonstruoja dabartinės Rusijos silpnumą. Visų pirma, ekonominį.
Tęsti Putino pradėtą beprotišką karą, reikia ne mažiau beprotiškų pinigų. Tačiau iš kur jų gauti? Pagrindiniu Rusijos lėšų šaltiniu, kaip buvo, taip ir liko nafta ir dujos. Bet prekybos nafta pajamos staigiai sumažėjo dėl 2022 metais ES ir G7 šalių įvesto naftos embargo.
Kad jeigu Rusija užpuls Ukrainą, bus įvestas embargas, Putiną prieš įsiveržimą dar 2021 metų gale ir 2022-ųjų pradžioje įspėjo ir VFR kancleris Olafas Scholzas, ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, ir tuometinė Didžiosios Britanijos Užsienio reikalų ministrė Elizabeth (Liz) Truss, ir, žinoma, JAV prezidentas Joe Bidenas. Tačiau Putinas, kuris pats visą laiką blefuoja, tuomet buvo įsitikinęs, kad tokie įspėjimai irgi ne daugiau, nei blefas. Girdi, kur jie be mūsų naftos dėsis…
Pažymėtina, kad pagrindines savo pajamas Rusija gauna būtent iš prekybos nafta, o ne dujomis. Savo metu apie tai kalbėjo pats Putinas, šaipydamasis iš dujų tiekimo, teikusio keleriopai mažiau pajamų, nei nafta. Prieš Krymo aneksiją, tai yra 2010–2013 metais, prekybos dujomis kontrolę jis plačiu mostu perdavė Medvedevui su Mileriu — te, užsiimkit, vaikeliai. Sau gi pasiliko daug pajamingesnės prekybos nafta kontrolę.
Kad būtų aišku, apie kokius skaičius kalba: Rusijos Banko duomenimis, prieškariniais 2021 metais RF iš savo naftos ir naftos produktų eksporto gavo apie $180 mlrd. O už dujas, ir suskystintas, ir gamtines, — vos daugiau, nei $60 mlrd. Tai yra, praktiškai tris kartus mažiau.
Ukrainos užpuolimo 2022 metais išvakarėse Putinas tikriausiai manė, kad Vakarai ir šį kartą apsiribos tik gan paviršutiniškomis personalinėmis sankcijomis, kaip 2014–2015 metais. Tačiau europiečiai ir amerikiečiai pažadą išpildė ir naftos embargą įvedė.
Gi dujas į Europą nustojo tiekti pats Putinas, tikėdamasis, kad europiečiai 2022–2023 metų žiemą sušals ir atšliauš pas jį ant kelių. Tačiau jie nesušalo ir neatšliaužė, o surado kitus, patikimesnius tiekėjus.
Apie vizitą Mongolijoje „Interfaks“, šaltiniu nurodydama Putiną, tepranešė, kad per Mongolijos teritoriją eisiančio dujotiekio „Sojuz-Vostok“ (taip „Sila Sibiri“ rengiamasi vadinti Mongolijoje) projektinė dokumentacija parengta. Ką atsakė Mongolijos valstybės vadovas į Maskvos vadovo pasakojimą apie parengtą „Sila Sibiri — 2“ dokumentaciją, kažkodėl nepranešama.
Telieka apibendrinti: Putino vizitas Mongolijoje tapo eiline didėjančių Rusijos ekonomikos problemų ir to akligatvio, į kurį jis įvedė ir save, ir visą Rusiją, demonstracija. Mongolijoje jis bandė prastumti nei Rusijai, nei mongolams, nei kinams nereikalingo, iš anksto žinomai nuostolingo dujotiekio statybą, bet jam niekas nieko nepažadėjo.
republic.ru
* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.
2023 metų spalio 13 d., Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) priėmė rezoliuciją, pripažįstančią Rusijos Federacijos vadovą Vladimirą Putiną diktatoriumi.
