„Kol kas niekas nedrįsta pasakyti, kad rusiška nafta visai nereikalinga“ ()

2024-11-20

ES žada iki sausio įvesti naujas sankcijas prieš Rusiją, daugiausiai jos turėtų būti susijusios su naftos ir SGD gabenimu. JAV žadėjo įvesti analogiškas priemones, tačiau tai buvo dar ligi Donaldo Trumpo pergalės prezidento rinkimuose. Tuo tarpu pačioje Rusijoje visuomenė gyvai aptarinėja trijų stambiausių naftos kompanijų susiliejimą į megakorporaciją. Apie visa tai pakalbėjome su nepriklausomu ekspertu Sergejumi Vakulenko.

© https://www.recraft.ai/invite/H8FEz1qUZ8

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

— Dar iki rinkimų JAV žiniasklaida publikavo informacijos nutekėjimus apie tai, kad JAV ir ES rengia naujas sankcijas prieš rusišką naftą ir suskystintas gamtines dujas (SGD). Konkrečiai, kalbėta apie sankcijas prieš „šešėlinį laivyną“ ir dujovežius. Kaip, Jūsų požiūriu, Trumpo išrinkimas JAV ir galimas Scholzo atstatydinimas Vokietijoje gali pakoreguoti šiuos planus, atsižvelgiant į Trumpo ketinimus sumažinti naftos kainas ir dešiniųjų partijų atėjimo Vokietijoje galimybes?

— Man atrodo, kad Vokietijos vaidmuo čia bus ne itin didelis. Be to, įtariu, kad grynai rinkimine prasme, dabar vokiškos partijos bus linkusios į mažiau radikalią poziciją Rusijos atžvilgiu.

Reikalas štai koks. Yra Sahros Wagenknecht blokas, kuris rinkiminiu požiūriu gan sėkmingas ir kuris kaip tik propaguoja vos ne visišką sankcijų panaikinimą. Standartiškai pragmatiškas partijų elgesys tokioje situacijoje — daryti nors ką nors, kad jų rinkėjai nepereitų į BSW, AFD ir panašias partijas. Tokiomis situacijomis partijos, kurios atakuojamos, vienaip ar kitaip perima bent dalį tokios retorikos. Tai yra, jeigu jos mato, kad koks nors judėjimas nepopuliarus, kad rinkėjai pradeda balsuoti kojomis, jos ima linkti ką nors šia tema daryti.

Kalbant apie JAV, tai naftos „kainų lubų“ režimą visą laiką bandoma priversti veikti nuolatos ir priemonių ieškoma. Kol kas, turbūt, vienintelis nors kažkaip veikiantis dalykas (ir čia esminis žodis — nors kažkaip) — tai sankcijų taikymas konkretiems tanklaiviams. Kol kas buvo aišku, kad jos nors kokį laiką nebuvo naudojamos, nors paskui lyg ir vėl pradėtos naudoti. Čia kalba apie naftą. Kalbant apie dujovežius, ši tema truputį kitokia, nes dujovežių gerokai mažiau, jie kur kas labiau pastebimi. Suskystintųjų dujų pirkėjų irgi nedaug. Tai visgi, tarkime taip, aristokratiškesnis verslas, nei prekyba nafta, kur žaidėjų labai daug ir jie labai skirtingi. Užsiimant nafta, galima organizuoti „pakištinį“ prekeivį, kuris rizikuos: jam pritaikys sankcijas, jis užsidarys, atsivers koks nors naujas, slėpsis už nominalų. Naftos reikia visiems, visada atsiras kas nors, kam galima parduoti. Prekybos dujomis bendruomenė kur kas mažesnė, ir joje tokius triukus atlikti gerokai sudėtingiau. Todėl ten laivams sankcijas taikyti paprasčiau, ir ten gerokai daugiau baimių nusipirkti dujas iš sankcionuojamo tanklaivio, ims kapstyti, ką nors ras, nuskaus. Kurių galų?

— Dabar apie siūlomų priemonių esmę. Pavyzdžiui, tanklaivių „šešėlinio laivyno“ atžvilgiu akcentuojama ekologinė grėsmė, nes šio laivyno didžioji dalis — seni laivai. O pastaruoju metu dar atsirado spufingo tema — naftos perpumpavimo iš vieno tanklaivio į kitą atviroje jūroje. Kiek, jūsų požiūriu, šios pretenzijos pagrįstos, o svarbiausia, kiek jų pagrįstumas gali paveikti sankcijų įvedimą ir, atitinkamai, į jų, kaip sakoma, laikymąsi?

Tanklaivis su rusiška nafta Vokietijos uoste
© Lars Klemmer / dpa / Global Look Press

— Palaukite, yra spufingas ir dar yra ship-to-ship transfer, naftos perkėlimas iš tanklaivio į tanklaivį jūroje — labai skirtingi dalykai. Spufingas — AIS, automatinio laivų sekimo sistemos signalo klastojimas, kai laivai arba apsimeta kitais laivais, arba visai išjungia savo siųstuvą. Tai pažeidžia IMO taisykles, taip daryti, bendrai, negerai. Visa ši laivų sekimo sistema, iš esmės, egzistuoja, siekiant užtikrinti jūrų navigacijos saugumą. Ir jeigu laivas taip daro, jis sukelia grėsmę navigacijos saugumui. Tačiau, remiantis IMO taisyklėmis, tuo turi užsiimti valstybės, su kurių vėliavomis tie laivai plaukioja. Kalbant apie ekologines grėsmes, klostosi pojūtis, kad tokia kampanija vykdoma. Iš tiesų, pasirodo gan daug publikacijų.

[EU+Kuponas] Lietuvoje taip pigiai nerasite! Rekordinės kainos belaidis dulkių siurblys (Video, „JIGOO C500“)

1608

Rekordiškai žema kaina
Specialus kuponas
Iš Lenkijos greitas ir saugus pristatymas
Sutvarkyti visi mokesčiai

Išsamiau

Tame aiškiai dalyvauja Kyivo ekonomikos mokykla, jos tyrimų institutas KSEI, kuris yra vienas iš ideologų ir kuris siūlo, kokias dar sankcijas prieš Rusiją galima įvesti.

Daugelis žmonių iš KSEI dalyvauja Yermako–McFaulo grupėje, ir jie, be viso kito, aktyviai tiria „šešėlinio laivyno“ klausimus, rašo atitinkamas publikacijas ir daro taip, kad šias publikacijas perskaitytų.

Istorija su „šešėliniu laivynu“, kaip sakoma, nesuveikė. Nepavyko išnaudoti prekybinę laivininkystę užtikrinančių paslaugų teikėjų vakaruose monopolijos, Rusijai pavyko sukurti konkuruojančią sistemą. Kainų lubų idėja buvo pagrįsta tuo, kad paslaugų tiekėjai, konkrečiai, draudimo kompanijos iš Vakarų koalicijos šalių, atliktų inspektorių vaidmenį. Įdėmiai stebėtų, po kiek perkama ta nafta, kuri pervežama jų apdraustais tanklaiviais. Jeigu su tuo kas negerai, jeigu „kainos lubos“ pažeidžiamos — kad draudimai nebūtų išduodami. Manyta, kad šis draudikų klubas turi rinkos monopoliją, ir jeigu nebus naudojamasi jo paslaugomis, jūromis plaukioti nepavyks. Paaiškėjo, kad monopolijos nėra. Atitinkamai, pats „šešėlinio laivyno“ apibrėžimas, kurį pateikia Kyivo ekonomikos mokykla, yra toks: šešėlis laivynas — laivai, priimantys naftos krovinius iš Rusijos ir neapdrausti IGPI draudikų. Kažkuo patogus apibrėžimas. O paskui, ėmus rodyti, remiantis dažniausiai anekdotiniais įrodymais — štai šešėlinio laivyno laivai, jie ekologiškai pavojingi, tai galima tokiu būdu įaudrinti visuomeninę nuomonę, pastūmėti link minties, kad reikia kažką padaryti ir pareikalauti to iš įstatymų leidėjų.

Ekologinė grėsmė — tai dažnai būna visiškai šarvamušis argumentas, po kurio plačiajai publikai nebereikia nieko įrodinėti. Panašiai, kaip su socialiniais tinklais: jeigu jums kuris nors nepatinka, arba žinučių programa, ar dar kas nors, tai patikimas būdas nuteikti prieš juos visuomenę — tai pasakyti „taigi pas juos ten pedofilai, pinigų plovimas ir prekyba narkotikais“. Tokioje situacijoje labai dažnai daugiau niekas klausimų nebeužduoda. Sako: taip, žinoma, pedofilai, narkotikai, pinigų plovimas, žinoma, žinoma, palaikome uždarymą. Apeliavimas į ekologijos argumentus dažnai būna panašios prigimties. Tai dalykas, kurį daugeliui žmonių sunku suvokti, sunku įvertinti realią riziką, sunku įvertinti realią to ar kito veiksmo savikainą. Tačiau vaizdas: nafta permirkusio pelikano, ar nafta aplipusio ruoniuko fotografija… Atrodo įspūdingai. Tai visi supranta. O paskui žmonėms sakoma: o štai įsivaizduokite, taip nutinka lūsų mylimame paplūdimyje. Arba mūsų Danijos sąsiauriai bus užlieti štai tuo. Jūs to norite? Ne, žinoma, nenorite. Tada balsuokite prieš „šešėlinį laivyną“.

Viskas veikia per emocijas, todėl apie tai aktyviai kalbama, primenama ir taip toliau. Nors duomenimis įrodyti statistiškai reikšmingai didesnį 17 metų tanklaivių pavojingumą, lyginant su 12-os metų, neįmanoma.

— Tačiau kiek tai gali būti veiksminga, įvedant sankcijas „šešėliniam laivynui“? Iki tanklaivių patikrinimo Danijos sąsiauriuose, kaip jau siūlėte?

— Tarptautinė teisė paprasčiausiai draudžia tokius veiksmus. Vadovaujantis 1982 metų JTO Jūros teisės Konvencijos dvasia ir raide, yra labai nedaug atvejų, kai iš tiesų galima tiems ar kitiems laivams uždrausti plaukti per tarptautinius sąsiaurius. O Danijos sąsiaurių atveju viskas dar sudėtingiau. Yra 1857 metų konvencija, pagal kurią Rusija, Didžioji Britanija ir dar kelios šalys faktiškai išpirko iš Danijos karaliaus amžiną laisvos navigacijos tarp Šiaurės ir Baltijos jūrų teisę visų šalių laivams. Tai yra, netgi jeigu tikėti didesne senesnių tanklaivių keliama ekologine grėsme, vis viena labai sunku uždrausti plaukti per sąsiaurius, avarijų grėsmė turi būti visiškai akivaizdi, o ne tiesiog didesnė avarijos tikimybė dėl amžiaus.

Antra vertus, kai kalba patrankos, Temidė tyli. Taigi, įmanoma situacija, kai politiniais sumetimais iš tiesų gali būti uždrausta per Lamanšo kanalą ar Danijos sąsiaurius plukdyti Rusijos naftą.

Žinoma, tai bus visiška JTO Konvencijos griūtis, tačiau tai jau visai kita kalba. Kol kas už tai agituojantys stengiasi įstatymų leidėjams pasiūlyti tokius patogius argumentus, kad šią priemonę jiems būtų patogiau priimti. Žmonės tikriausiai bendrai irgi suvokia, kad teisė kaip tokia, čia irgi nelabai galioja. Tačiau skamba ir argumentai, kad apie taikiam metui parašytų konvencijų laikymąsi išvis kalbėti negalima. Toks metas: visi kovoja su Rusijos režimu, o nafta — tai svarbiausias Rusijos ekonomikai paviršiuje leidžiantis išsilaikyti plūduras. Vyksta karas, mes Ukrainos pusėje, todėl nėra čia ko sentimentalumais užsiimti. Uždaryti sąsiaurius ne vardan ekologijos, ne dėl to, kad tai pavojinga, o dėl to, kad tų žmonių požiūriu tai daryti teisinga visuotinio pasipriešinimo metu. Tačiau jie gali manyti, kad politikai juk silpni, neryžtingi, savo šešėlio bijo, todėl suteikime jiems patogius pretekstus ir priežastis tai atlikti, lyg ir laikantis įstatymo.