„Rusija neturi laimėti!“ Apie taikos diplomatijos aklavietę ()

2024-12-03

Kodėl po beveik trijų plataus masto karo metų netgi neišvengiamos Vakarų nuolaidos Kremliui bus suvokiamos kaip Rusijos pergalė.

Asociatyvus vaizdas
© https://www.recraft.ai/invite/H8FEz1qUZ8

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

„Rusija neturi laimėti“ — būtent taip plataus masto įsiveržimo metu Ukrainos sąjungininkai Vakaruose aiškino finansinį ir politinį šalies palaikymą. Vieni pabrėžė, kad Rusijos pergalė sugriaus po Antrojo pasaulinio karo nustatytą tarptautinę tvarką. Kiti baiminosi, kad Kremliaus veiksmai įkvėps viso pasaulio diktatorius ir autokratus savo tikslų siekti jėga.

„Rusija neturi laimėti“

2024 metų lapkričio gale Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis neatmetė galimybės, kad karo su Rusija „karštoji fazė“ gali baigtis, jeigu Kyivo kontroliuojama Ukrainos teritorija atsidurs „po NATO skėčiu“.

De facto Ukrainos prezidentas pirmą kartą nuo Rusijos PMI pradžios viešai pareiškė, kad jo šalis pasirengusi svarstyti konflikto įšaldymo variantą. „Mes privalome tai padaryti greitai. Ir po to Ukraina galės grąžinti okupuotas teritorijas diplomatiniu būdu“, — pridūrė Zelenskis.

Anksčiau oficialusis Kyivas pabrėžė, kad Ukraina niekada neatiduos savo teritorijų mainais į narystę ES ar NATO, kadangi bet kokios nuolaidos reikš Rusijos pergalę.

Lapkritinis Zelenskio pareiškimas nuskambėjo kitų dviejų naujienų fone.

Pirma, Vakarų užsienio politikos ir diplomatijos ratuose vėl suaktyvėjo aptarinėjimai modelio susitarimų, kurie galėtų užbaigti karą Ukrainoje. O antra, remiantis žurnalistų informacija, Vladimiras Putinas* davė signalus, kad yra atviras ugnies nutraukimo deryboms su išrinktu JAV prezidentu Donaldu Trumpu. Tačiau didelėms teritorinėms nuolaidoms Kremlius nepasirengęs — ir ryžtingai pasisako prieš Ukrainos stojimą į NATO.

Tuo pat metu ėmė keistis ir vakariečių diplomatų retorika, kurie nuo 2022 metų kartojo, kad Rusija neturi laimėti šiame kare. Jie ėmė skambėti labiau demoralizuotai ir vis dažniau svarstyti konflikto įšaldymo ir „taikos derybų“ būtinybę.

2022 metų pavasarį garsi žurnalistė ir istorikė Anne Applebaum publikavo straipsnį „Karas neibaigs, kol Putinas nepralaimės“. Šiame vakarietiškai diplomatijai įtakingame tekste Applebaum įkandin Ukrainos valdžios ir JAV prezidento pakartojo paprastą mintį — „Rusija neturi laimėti šiame kare“.

[EU+Kuponai] „Black Friday“! Mažiausios kainos. Įspūdingų galimybių projektoriai, ergonominės kėdės, žaidimų monitoriai, energijos stotelės ir kt. (Video)

4958

„Black Friday“ išpardavimas

Nuolaidų kuponai

Iš Europos sandėlių

2 metų garantijos

1) „KTC Q24T09“ - 24 colių, QHD, 180Hz žaidimų monitorius

2) „NEWTRAL MagicH-BPro“ - JAV specialistų rekomenduojama ergonominė darbo kėdė

3) „Ultimea Apollo P60“ - iki 4K, 900 ANSI, automatinis fokusavimas, Bluetooth 5.3 ir kt.

4) „SolarPlay Q2501“ - mobili energijos stotelė, 2400W, 2160Wh, LiFePO4

Išsamiau

Kritikai dažnai Applebaum vadina „vanagu“-neokonservatoriumi: savo laiku žurnalistė palaikė JAV invaziją į Iraką (nors po poros metų nuomonę pakeitė) ir dažnai pasisako už aktyvesnę JAV užsienio politiką. Visgi būtent Applebaum straipsnis užfiksavo svarbų įvairiausių pažiūrų vakariečių diplomatų nuotaikos pokytį.

„Vienintelis ilgalaikį stabilumą Ukrainoje ir Europoje užtikrinantis variantas, — rašė Applebaum, — tai Putino nugalėjimas ar pašalinimas nuo valdžios. <…> Bet koks ugnies nutraukimas, kuris leistų Putinui pajusti nors dalinę pergalę, tik pastūmės jį naujiems agresyviems veiksmams“.

Vakarų (ir visų pirma JAV) publicistikoje Rusijos-Ukrainos karo tema susiklostė savotiškas konsensusas: jeigu Putinui bus leista laimėti, bet kuriam branduolines kovines galvutes turinčiam diktatoriui bus aišku, kad norint primesti savo valią likusiam pasauliui, pakanka tiesiog papurtyti ginklu.

Daugelis vakariečių komentatorių ir analitikų įsitikinę, kad „Rusijos pergalė“ neišvengimai sukels didesnį karą Europoje, o Ukrainoje Kremlius tiksliai nesustos. Manoma, kad Rusijos agresija gali grėsti Estijai, Lenkijai, Sakartvelui ir Moldavijai. Ir būtent tai paklos pradžią Trečiam pasauliniam karui.

O kas Rusijos pergale bus laikoma Vakaruose?

Tai labai sudėtingas klausimas. Veikiausiai,bent dalies Kremliaus reikalavimų, pateiktų Ukrainos valdžiai įvykdymas.

2024 metų rudenį žurnalistai publikavo pirmosios Rusijos ir Ukrainos taikos sutarties projektą, kurį Turkijoje šalys svarstė PMI pradžioje.

Iš esmės, šis projektas — visiškos Ukrainos kapituliacijos reikalavimas. Tuomet Kremlius siūlė Ukrainai „ugnies nutraukimo režimą“ ir „ir kovos veiksmų nutraukimo renginius“. Apie jokį kaimyninėn šalin įsiveržusios rusų kariuomenės atitraukimą nebuvo jokių kalbų. Rusija tik žadėjo neplėsti tuo metu kontroliuojamos teritorijos.

Iš tiesų toks susitarimas reikštų teritorijos, kurią Kremlius laiko „istorinėmis rusų žemėmis“ atplėšimą nuo Ukrainos.

Iš Ukrainos Rusija reikalavo išvesti visas karines pajėgas į nuolatinės dislokacijos vietas, o iš šalių — Kyivo sąjungininkių — nutraukti bet kokią pagalbą šaliai ir atšaukti visus savo karinius specialistus. Dokumente rašoma, kad Rusijos kariuomenė ir nacionalinės gvardijos pajėgos būtų turėjusios pasilikti tuometinėse pozicijose — ir kontroliuoti, Kad Ukraina išpildytų visas susitarimo sąlygas.

Dar Kremlius reikalavo sumažinti UGP iki 50 tūkstančių žmonių, pripažinti pasiskelbusių „liaudies respublikų“ nepriklausomybę, o Krymą ir Sevastopolį— „neatskiriama Rusijos dalimi“. Pagal dokumentą taip pat Ukraina būtų turėjusi prisiimti Donbaso infrastruktūros, sugriautos nuo 2014 metų, atstatymo išlaidas, o taip pat atsisakyti karinių sąjungų ir bet kokių karinių susitarimų su kitomis valstybėmis.

Iš pirmos taikos sutarties juodraščio versijos aišku, kad 2022 metais Rusijos pergalės įvaizdžio dalimi buvo ir sankcijų panaikinimas, visų ieškinių tarptautiniuose teismuose atšaukimas, o taip pat Ukrainos valstybinės kalbos statuso suteikimas rusų kalbai.

Dalį savo reikalavimų Ukrainai Vladimiras Putinas atnaujino 2024 metų vasarą, prieš pasaulio valstybių vadovų susitikimą Šveicarijoje (Rusija į jį nebuvo pakviesta). Kremlius vėl ultimatyviai pareikalavo, kad šalis pripažintų Donecko, Luhansko, Chersono ir Zaporižės sričių aneksiją ir pateikė kelis karinius-politinius reikalavimus. O būtent, kad Ukraina atsisakytų stojimo į NATO, sutiktų turėti neutralios ir nebranduolinės valstybės statusą, o taip pat „demilitarizuotųsi“ ir „denacifikuotųsi“.

Į šiuos Kremliasu reikalavimus Vakarų diplomatija vėl sureagavo vienbalsiai: Rusija siūlo ne taikos susitarimą, o Ukrainos kapituliaciją.

Kuo Vakarams baisi Rusijos pergalė?

Tuo, kad tai bus įprastinės pasaulėtvarkos griūtis. Tai reikš, kad Rusijai pavyko jėga primesti pasaulio bendruomenei savo valią.

Ir tokia bus bet kokoio kompromiso išvada: teritorinės nuolaidos, Ukrainos sutikimas nesijungti į bloką — nors vieno Rusijos ultimatumo punkto išpildymas jau reikš tą griūtį.

, — rašė Anne Applebaum 2024 metų spalį.

Dalis Vakarų karo ekspertų mano, kad laimėjusi Ukrainoje, Rusija, prisidengusi „rusakalbių gyventojų apsaugos“ pretekstu, bandytų užgrobti nedidelę NATO šalis teritoriją. Toks žingsnis pasėtų baimę Vakarų visuomenėse ir padalintų aljanso sąjungininkus į kelias stovyklas dėl ginčo, koks karinis atsakas laikytinas proporcingu konflikto su branduoline valstybe atveju. Pasirengimas galimam Rusijos įsiveržimui į Baltijos šlis ir Latvijos bei Baltarusios okupacijai jau vyksta.

Buvęs JAV armijos Europoje vadas Benas Hodgesas spėja, kad „Rusija neturi teritorinių pretenzijų už Baltijos valstybių ribų ir, galbūt, kai kurių Lenkijos dalių“, o realus Kremliaus tikslas — „sugriauti NATO“. Panašų vertinimą pateikia ir buvusi JAV Nacionalinio saugumo tarybos direktorė Rusijos klausimais Fiona Hill: „Putinui Ukraina — tai proksi-karas prieš Jungtines Valstijas, siekiant išstumti Vašingtoną iš pasaulio arenos“.

. Trumpo patarėjai jau aptarinėja konflikto įšaldymą ir ~20％ Ukrainos teritorijos perdavimą Rusijos kontrolei, o taip pat siūlo priversti Kyivą „laikinai pristabdyti“ pastangas stoti į NATO.

Diplomatinėje aplinkoje atsinaujino pokalbiai apie įvairius konflikto įšaldymo scenarijus: nuo ukrainietiškos „taikos formulės“ ir Kinijos-Brazilijos siūlom otaikaus Ukrainos padalijimo pagal VFR ir VDR modelį projekto, Šiaurės ir Pietų Korėjų — ar visiškos konflikto „finlandizacijos“ (tai yra, griežto šalies neutraliteto).

Vakarų diplomatai ir ekspertai tvirtina, kad reikia nuo Putino apsaugoti sienų nekintamumo principą. Kremlius, aišku, taip nemano. Rusijos valdžia įsitikinusi, kad Putinas toli gražu ne pirmas, kuris po Antrojo pasaulinio karo ėmėsi keisti sienas jėga. Teritorinis Izraelio didėjimas ir Kosovo atskyrimas nuo Serbijos — tik garsiausi pavyzdžiai, kuriuos pateikia politikai ir propagandistai, teisindami Rusijos agresiją Ukrainoje. Jie lyg ir sutinka, kad Rusija pažeidžia tarptautinę teisę ir meta iššūkį JAV (neatsitiktinai Putinas pasirengęs derėtis dėl ugnies nutraukimo su Vašingtonu, o ne su Kyivu).

Paradoksalu, tačiau Vakarų diplomatija atsidūrė retoriniame akligatvyje. Kad vakarietiška pozicija Rusijos ir jos pergalės negalimumo atžvilgiu skambėtų įtikimai, politikams ir diplomatams reikia patiems sau pripažinti, kad jie jaudinasi ne tiek dėl tarptautinės teisės laikymosi, kiek dėl jos dvasios išsaugojimo: sienų keitimas jėga įmanomas tik palaiminus pasauliniam hegemonui.

Netikėtas atradimas, kurį padarėme, rengdami šį laišką

1950–70 metais Islandija grasino pasitraukti iš NATO dėl menkės. Šalies ekonomika smarkiai priklausė nuo žvejybos, todėl Islandijos valdžia nuosekliai platino savo išskirtinę ekonominę zoną. Iš pradžių nuo 3 iki 12 jūrmylių, o paskui iki 50 ir, galiausiai, iki 200. Didžioji Britanija tokį plėtimą laikė neteisėtu — ir norėjo, kad anglų jūreiviai toliau menkes žvejotų zonose, kurias Islandija paskelbė savomis.

Kad pasiektų savo, Islandija iš pradžių nutraukė diplomatinius santykius su Didžiąja Britanija, o paskui pagrasino pasitraukti iš NATO. Dėl šalies strateginės padėties Vašingtonas spustelėjo Londoną — ir pareikalavo sudaryti su Reikjaviku bet kokį, netgi patį nenaudingiausią kompromisą. Šalys pasirašė susitarimą 1976 metais — ir Didžioji Britanija sutiko praktiškai su visomis Islandijos sąlygomis.

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.
2023 metų spalio 13 d., Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) priėmė rezoliuciją, pripažįstančią Rusijos Federacijos vadovą Vladimirą Putiną diktatoriumi.

▲

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

«Россия не должна победить»

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(2)

(1)

Komentarai ()