„Putinas rengiasi rimtiems žingsniams“: – Nepopuliarūs sprendimai, karas su Baltijos šalimis ir valdžios perdavimas įpėdinei ()
FSB generolas pensijoje Jevgenijus Savostianovas interviu analizuoja, kokie įvykių vystymosi variantai yra tikėtini. Tačiau „Republic“ pašnekovas yra beveik įsitikinęs, kad konfrontacija su Vakarais baigsis, kai tik mirs Vladimiras Putinas. Net jeigu jo pavardę perims įpėdinė.

© Ivan Abaturov / Wikipedia
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Cenzūra Rusijoje tampa vis griežtesnė: valdžia įveda naujus apribojimus prieigai prie informacijos, atsiranda rizika net už draudžiamos medžiagos paiešką internete. Valstybė sparčiai siaurina viešų diskusijų erdvę, tarsi nujausdama artėjančius krizinius įvykius. Tuo pačiu metu pastebimai keičiasi tarptautinė situacija. Donaldas Trumpas, kuris dar neseniai siūlė Vladimirui Putinui pasitraukti iš karo be rimtų pasekmių, dabar nuo jo atsiriboja. Be to, jis pareiškė, kad Kremliui lieka vis mažiau dienų. Kas bus toliau? Apie tai, o ir apie realius Kremliaus išteklius, Rusijos priklausomybę nuo Kinijos, karo pabaigos perspektyvas ir galimus valdžios perdavimo scenarijus „Republic“ kalbėjosi su atsargos generolu FSB Jevgenijumi Savostianovu, kuris anksčiau dirbo su Vladimiru Putinu.
— Valstybės Dūma antrajame svarstyme patvirtino įstatymo projektą, pagal kurį bus baudžiama už draudžiamos informacijos paiešką internete. Kodėl valdžia 2025 m. nori įvesti tokias priemones? Ar jai kilo kokia nors grėsmė iš informuotų piliečių?
— Žinote, reikia pradėti nuo to, kad kai aš įkūriau intelektinės nuosavybės apsaugos tarybą, viena iš pagrindinių problemų, su kuriomis susidūrėme, buvo kova su piratavimu. Tada atlikome didžiulį darbą — žingsnis po žingsnio uždarėme piratinius kanalus, kurie platino filmus, muziką, knygas, nemokėdami autoriams nė cento. Bet gerai prisimenu, kaip tuomet kalbėjau: „Vaikinai, reikia aiškiai suprasti, kad, deja, mes kuriame mechanizmą, kuris kitomis aplinkybėmis gali būti panaudotas prieš normalius žmones“.
Konkrečiai, tas mechanizmas, kurį mes kūrėme, numatė, kad po kelerių metų kovos su piratiniais tinklalapiais kils klausimas dėl atsakomybės taikymo tiems, kurie tiesiog lankosi šiuose tinklalapiuose. Tai, kas vyksta dabar, yra tam tikra prasme mūsų veiksmų ekstrapoliacija. Todėl čia svarbu suprasti: negalima aptarti tokių priemonių neatsižvelgiant į kontekstą. Tada mes kovojome su piratavimu – iš esmės su vagystėmis. O dabar kovojama su laisve.
Iš esmės matyti, kad Rusija paverčiama Šiaurės Korėja. Putinas atvyksta pas In, o In jam sako: „O ką jūs ten sau leidžiate – ne tai žiūrite, ne tai klausote? Pas mane viskas aišku, visi žiūri tai, ką reikia, klausosi tai, ką privalo. Dėl to galiu sau leisti siųsti tau karius į frontą, mano visuomenė yra visiškai kontroliuojama“.
Ir štai Putinas, žinoma, pasuko ysternizacijos keliu. Jis seka blogiausiais pavyzdžiais. Kim, Si – tai žmonės, kurie jam duoda signalus, kaip reikia elgtis su laisve, su jos nešėjais, su tais, kurie siekia laisvės, kitokio mąstymo, nepriklausomo požiūrio. Ir visa tai, žinoma, atspindi paprastą faktą: Putinas ruošiasi kažkokiems rimtiems žingsniams. Jis ruošiasi veiksmams, kurie gali sukelti pasipiktinimo protrūkį, protestus, nuomonių mainus, veiksmų koordinavimą ir pan.
— Kas tai gali būti?
— Yra du priešingi variantai. Pirmasis – mobilizacija. Antrasis – atsisakymas tęsti karą. Pirmuoju atveju sukilti gali visa tauta, o antruoju – ta jos dalis, kurią įprasta vadinti „zet-kvailiais“. Matyt, valdžia ruošiasi vienam iš šių scenarijų. Na, ir, žinoma, valdyti patogiau, kai visi balsai nutildyti, aplink tyla, absoliutus paklusnumas. Visa tai man primena laikus, kai Sovietų Sąjungoje buvo įrengti trukdžiai, kad būtų užblokuotas „Amerikos balsas“ (Teisingumo ministerija laiko jį „užsienio agentu“), kuris dabar, matyt, bus užgniaužtas, „Vokiška banga“, BBC ir pan.
|
Laikyti tautą izoliuotą, morališkai ir protiškai pavergti – tai kiekvieno diktatoriaus svajonė. Prisimenu Bradberį ir jo „451° pagal Farenheitą“, dabar jį skaito mano anūkas. Žinoma, kiekvienas diktatorius svajoja, kad būtų viena vienintelė teisinga nuomonė, o visos kitos būtų baudžiamos.
Taigi: izoliacija, pasirengimas galbūt labai nepopuliariems sprendimams ir patogus valdymas. Putinas pralaimi visais frontais: ekonomikoje, praranda politinę įtaką, pralaimi net kariniame fronte. Bet reikia sukurti iliuziją, kad iš tikrųjų viskas eina puikiai, o tam reikia užkimšti burnas visiems nesutinkantiems.
— Jūs sakėte, kad Vladimiras Putinas pralaimi, bet atrodo, kad jis jaučiasi visiškai užtikrintai apgultos tvirtovės situacijoje ir netgi, atvirkščiai, siekia jos. Jūs taip nemanote?
— Aš nemanau, kad jis dabar jaučiasi gerai. Nes jis turėjo du pagrindinius argumentus savo aplinkai. Pirmasis – kad mes susidraugausime su Trumpu, ir viskas taps paprasčiau, Ukraina nustos gauti ginklus, mums bus panaikintos sankcijos, gyventi taps lengviau. Antrasis – kad dėl to mums pavyks prispausti Ukrainą.
Ir dabar viena iš šių iliuzijų žlugo. Per pastarąsias keletą dienų tapo aišku: Trumpas pavargo nuo Putino, jis jau pasirengęs su juo kalbėti ta pačiu šiurkščia plakato kalba. Ir jei anksčiau Putiną buvo bandomas pateikti kaip žaidėją, su kuriuo galima susitarti, tai dabar tai nuovargis, susierzinimas ir panieka.
Antroji iliuzija apie pergalingą puolimą greičiausiai išsisklaidys iki Putino vizito pas Xi. Be to, dabar kalbama apie galimą „trejeto“ susitikimą Pekine. Anksčiau buvo „trejetas“ Teherane, tada Potsdame, o dabar, sakoma, susirinkime vėl ir pasidalykime pasaulį. Idėja suprantama, bet tik šiuo atveju Putinas nėra Stalinas, o greičiau Čerčilis Teherane arba Ettlis Potsdame. Silpna figūra, nuo kurios jau mažai kas priklauso. Jis tai supranta. Supranta, kad argumentai, kuriais jis laikė savo viršūnę, yra išsemti. Ir tada kyla klausimas: kam jis apskritai reikalingas?
© Alexander Kazakov / TASS via ZUMA Press / Scanpix
Manau, kad šiomis aplinkybėmis kyla grėsmė jo asmeniniam saugumui. Jis nebegali pažadėti nieko gero. Jokių ekonominių proveržių, jokių karinių pergalių, jokio išėjimo iš sankcijų aklavietės. Tik problemos. O tai reiškia, kad net jo artimiausioje aplinkoje pradės bręsti nepasitenkinimas. Ar šių žmonių asmeninės drąsos pakaks jį nuversti – kitas klausimas. Čia viskas priklauso nuo konkrečių žmonių. Bet tai, kad jis objektyviai praranda paskutinius argumentus savo valdymo naudai, yra akivaizdu.
— Jūs sakėte, kad Vladimiras Putinas visur pralaimi, įskaitant karinį planą. Tačiau Rusijos armija lėtai, bet žengia į priekį. Ką būtent laikote nesėkme?
– Pažiūrėsime, kaip viskas bus iki Putino kelionės pas Xi. Paskelbta, kad ji įvyks rugsėjo pradžioje ir truks keturias dienas – formaliai, siekiant paminėti 80-ąsias Antrojo pasaulinio karo pabaigos metines. Kalbama apie datą, kai linijiniame laive „Missouri“ buvo pasirašytas Japonijos kapituliacijos aktas. Pažiūrėsime. Karas – tai nenuspėjamas dalykas, daug kas priklauso nuo atsitiktinumų, viskas apgaubta neaiškumo rūku. Galbūt jis tikrai pasieks kokią nors stambią pergalę – to negalima atmesti šimtu procentų. O galbūt, atvirkščiai, patirs milžinišką katastrofą – to taip pat negalima atmesti. Taigi belieka tik stebėti: ar jis vyks pas Xi kaip sumuštas šuo, ar išpūtęs krūtinę, kaip žmogus, pasiekęs išskirtinių karinių laimėjimų.
Kalbant apie ekonomikos frontą, čia viskas aišku: didėja priklausomybė nuo Kinijos. Faktiškai – visiškas paklusimas. Aš jau vadinu Rusijos ekonomiką tiesiog Kinijos filialu. Mažėja aukso ir valiutos atsargos, Rusija praranda rinkas. Ir visai įmanoma, kad būtent per Putino vizitą Pekine įsigalios naujos sankcijos, kurios galutinai atkirs Rusiją nuo didžiosios dalies pasaulio rinkų. Indija, pavyzdžiui, jau leido suprasti, kad gali apsieiti be rusiškos naftos. O Indija – didžiausia naftos vartotoja. Ji ir Kinija periodiškai keičiasi vietomis, bet jūrų naftos eksporte šiuo metu dominuoja Indija. Kinija naftą gauna per vamzdyną, o Indija – jūra. Ir jei Indija faktiškai pritarė Rusijos išstūmimui iš šių rinkų, tai yra rimtas signalas.
Neatmestina, kad prie jų prisijungs ir tokios šalys kaip Turkija ir Brazilija. Tuo tarpu jau įsigaliojo 18-asis sankcijų paketas, kuriuo, be kita ko, įvesti nauji naftos kainos apribojimai, o tai rodo, kad iš visų pusių Rusijos pajamų šaltiniai pradeda mažėti.
Tai, žinoma, režimo nesunaikins. Jis, pakartosiu, turės Kinijos globėją, kuris stovi už jo nugaros ir leidžia suprasti, kad neleis Putinui pralaimėti karo. Bet visa tai, be abejo, blogina padėtį šalyje. Ir tie, kurie yra arti valdžios, tai supranta geriausiai. Supranta, kad prieš juos – aklavietė, kuri nežada nei palengvėjimo, nei perspektyvų, netgi ilgalaikėje perspektyvoje.
– Ar antrinės sankcijos gali atplėšti Rusiją ir nuo Kinijos?
— Kol kas ne, neatkirs. Kinija jau parodė pasirengimą priešintis Jungtinėms Valstijoms, be kita ko, sukūrusi pasaulinę retųjų metalų monopoliją. Būtent todėl, kai amerikiečiai bandė įvesti sankcijas Kinijai, jie turėjo pasitraukti.
Dabar Kinija toliau rems Rusiją. Pagal mano skaičiavimus, JAV galės užtikrinti alternatyvius retųjų metalų tiekimus tik po 3–4 metų. Tada jie galės kalbėti su Kinija kur kas griežčiau. O kol kas – ne. Kol kas tenka susitaikyti su tuo, kad Kinija remia Rusiją tiek ir taip, kaip ji pati mano esant reikalinga.
Kariniu požiūriu ši parama jau yra akivaizdi. Praktiškai visa technika, kurią Rusija šiuo metu ruošia, yra surenkama iš Kinijos komponentų arba gaminama Kinijos pagamintomis staklėmis. Prisiminkite, kaip savo laiku į Šiaurės Korėją įėjo šimtai tūkstančių vadinamųjų kinų savanorių. Dabar, tiesa, kol kas kalbama tik apie „korėjiečių savanorius“, bet tendencija aiški.
Kinijos žmogiškieji ir technologiniai ištekliai milžiniški. O Ukrainos karas su Rusija, jos gynyba, vis labiau virsta globaliu konfliktu, į kurį vis aktyviau įsitraukia kitos šalys, jau beveik tiesiogiai.
Beje, kiek aš suprantu, Xi neleis Putinui baigti karo. Jis suteiks jam viską, kas būtina, kad karas bent jau kokia nors forma tęstųsi, bet jo baigti neleis. Nes jo strateginis uždavinys – neleisti perkelti amerikiečių karių iš Europos teatro į Ramiojo vandenyno teatrą. Ta pati logika ir Artimuosiuose Rytuose. Kinija ten skatina ekstremistinius procesus, kad JAV būtų užimtos kitur.