Kodėl Ankoridžo susitarimas netaps Miuncheno susitarimu? Ir kuo čia dėta Rusijos ekonomika? ()
Putino ir Trumpo susitikimas Aliaskoje gali tapti karO Ukrainoje lūžio momentu. Kol Rusijos televizija diskutuoja apie „specialiosios operacijos“ pabaigos perspektyvas, o Trumpas kalba apie teritorinius kompromisus, Europos lyderiai tvirtina: Ukrainos likimas neturi būti sprendžiamas be jos dalyvavimo. Kodėl Kremlius skuba, kokios istorinės paralelės kyla ir kaip ekonominė krizė Rusijoje veikia įvykių eigą?
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Beveik paskutinę akimirką prieš Donaldo Trumpo paskelbtą terminą Vladimiras Putinas susitarė su juo susitikti asmeniškai Aliaskoje, toli nuo pašalinių akių. Tada JAV prezidentas net paskelbė, kad penktadienį skrenda į Rusiją. Už visos šios diplomatinės intrigos matyti labai pragmatiški abiejų lyderių motyvai. Trumpui tai yra Kinijos klausimas. O Putinas skuba užbaigti karą iki rudens, kol auganti ekonomikos krizė ir kadrų trūkumas nesugriovė jo valdžios.
Likus kelioms dienoms iki Trumpo paskelbto ultimatumo pabaigos, Rusijos ir JAV prezidentai susitarė surengti asmeninį susitikimą. Jis turėtų įvykti Aliaskoje rugpjūčio 15 d. Įvykiai vystosi chaotiškai ir sparčiai. Rusijos televizija pradėjo kalbėti apie galimą „SVO“ nutraukimą, Trumpas pareiškė, kad „bus atlikti tam tikri žemės mainai“, Zelenskis pranešė, kad Vakarų partneriai atsižvelgė į jo signalus. Bet kuo baigsis dviejų lyderių dialogas šalčiausioje Amerikos valstijoje? Ir ar galima daryti akivaizdžias paraleles su XX amžiumi?
Sprendžiant iš CNN pranešimo rugpjūčio 10 d., Zelenskiui, jei jis vis dėlto bus pakviestas į šį susitikimą, gali būti skirta Čekoslovakijos prezidento Edvardo Benešo vaidmuo, kurį šis atliko 1938 m. rugsėjo mėn. pasirašant Miuncheno susitarimą tarp Hitlerio Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir fašistinės Italijos. Be to, Trumpas pasakė, kad Ukrainos lyderis nedalyvavo organizuojant susitikimą.
Prieš 87 metus Vokietijos fiureris Adolfas Hitleris, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Arthuras Neville'is Chamberlainas, Prancūzijos ministras pirmininkas Édouardas Daladier ir Italijos dučė Benito'as Mussolinis pasirašė sutartį dėl Čekoslovakijos padalijimo ir jos Sudetų srities perdavimo Vokietijai, tuo tarpu Benešas sėdėjo derybų kambario prieškambaryje. Jį įleido tik po to, kai sutartis buvo pasirašyta „didžiųjų valstybių“, priverčiant jį sutikti.
|
Chamberlainas, atskridęs į Britaniją po Miuncheno, pareiškė: „Aš atnešiau taiką mūsų kartai“. Kaip baigėsi ši „taika“ Čekoslovakijos padalijimo sąskaita, kuri po to buvo visiškai užimta Vokietijos, gerai žinoma. Mažiau nei po metų prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.
Trumpas, žinoma, istorijos detalių nežino. Bet faktiškai jis dabar bando prisiimti abejotinus Nevillio Chamberlaino laurus.
Tačiau surizikuokime manyti, kad laikai pasikeitė. Dabartinė Ukraina nėra 1938 m. Čekoslovakija. Tai stipri karinė valstybė, ketvirtus metus išlaikanti vieną didžiausių pasaulio armijų. Dvi branduolinės Europos valstybės – Prancūzija ir Didžioji Britanija, taip pat Vokietija jau pareiškė, kad nepaliks Kijevo be paramos. Prancūzijos prezidentas Emmanuel Macron po derybų su Volodymyru Zelenskiu, Didžiosios Britanijos premjeru Kiro Starmeriu ir Vokietijos kancleriu Friedrichu Merzu rugpjūčio 9 d. socialiniame tinkle 𝕏 parašė: „Mes ir toliau esame pasiryžę remti Ukrainą, dirbdami vieningai“.
„Bet kuriuo atveju, mes negalime leisti, kad teritorinius klausimus Rusija ir Amerika aptarinėtų ar net spręstų, apeidamos europiečius ir ukrainiečius“, – pareiškė Merz.
Tą pačią dieną Didžiojoje Britanijoje įvyko Ukrainos prezidento kanceliarijos vadovo Andriy'aus Yermako ir Ukrainos nacionalinio saugumo tarybos sekretoriaus Rustemo Umerovo susitikimas su JAV viceprezidentu JD (Jamesu Davidu) Vance'u ir Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministru Davidu Lammy'u. Pastarasis patvirtino, kad Londono parama Ukrainai išlieka tvirta.
Jei prisiminsime lapkričio susitikimą Baltuosiuose rūmuose, iš kurio Zelenskiui teko skubiai išvykti, ten Trumpas pasakė, kad Ukrainos lyderis neturi kortų. Dabar atrodo, kad kortų neturi nei Trumpas, nei Putinas.
Dėl šios priežasties susitikimas Aliaskoje gali tapti tik dar vienu tarpusavio pasikalbėjimu. Prezidentai gali pasakyti vienas kitam daug komplimentų, bet neatmestina, kad privalomi sprendimai nebus priimti.
Jei Trumpas, remdamasis savo „Miuncheno“ susitikimo su Putinu Aliaskoje rezultatais, vėl bandys nutraukti ginklų tiekimą Ukrainai, tiek Europoje, tiek savo šalyje, JAV, jis vėl bus apkaltintas išdavyste ir susimokymu su agresoriumi. Tai blogai artėjantiems Kongreso tarpiniams rinkimams. Tuo pačiu reikia suprasti, kad Putinas prieš pasibaigiant Trumpo ultimatumui ne veltui metėsi prie jo.
Rusijos prezidentas visada domėjosi ekonomika, gilinosi į visas detales. Savo ankstesnes spaudos konferencijas ir tiesiogines transliacijas jis pradėdavo išsamiomis ekonominėmis ataskaitomis. Galiausiai jis yra ekonomikos mokslų kandidatas ir tikriausiai laiko save rimtu ekonomistu. Tai reiškia, kad jis mato, kokia yra Rusijos ekonomikos būklė po trejų karo metų.
Trumpai tariant, visos civilinės pramonės šakos, išskyrus karinę pramonę, yra neigiamos, bet ir ten fiksuojamas augimo sulėtėjimas. Pavyzdžiui, automobilių pramonė birželį patyrė katastrofišką 30％ nuosmukį. Medienos apdirbimo pramonė – 7–10％. Netgi Belousovo Makroekonominės analizės ir trumpalaikio prognozavimo centro (ЦМАКП) duomenimis, neįskaitant karinių pramonės šakų, nuo 2025 m. pradžios Rusijoje užfiksuotas ekonomikos nuosmukis −0,3％ per mėnesį.
Remiantis „Kommersant“ duomenimis, Rusijos federalinio biudžeto deficitas per aštuonis mėnesius sudarė 4,9 trilijono rublių, o tai jau keturis (！) kartus viršija numatytą 1,2 trilijono rublių rodiklį. Ir tai dar ne pabaiga. Rudenį numatytas kitas biudžeto įstatymo pakeitimas, kuriuo bus dar kartą padidintas deficitas.
Rusijos geležinkeliai siūlo padidinti baudas už atsisakymą vykdyti sudarytas vežimo sutartis, kurios dabar masiškai nutraukiamos dėl krizės anglies ir statybos sektoriuose. Pastarasis faktas yra ypač simptomiškas. Ekonominės krizės dažnai prasideda būtent statybos sektoriaus žlugimu.
Praėjusią žiemą ekonomikos leidiniai pateikė dar vieną svarbų artėjančios krizės požymį. Rusijoje beveik pusantro karto sumažėjo krovinių vežimas automobilių transportu. Rusijos „Forbes“ paskelbė straipsnį „Ištuštėjusių sunkvežimių šalis“, tokio sumažėjimo priežastimi nurodydamas vartotojų aktyvumo nuosmukį.
Tuo tarpu Gynybos ministerija prašo vis daugiau lėšų. Konkrečiai, ministerija reikalauja padidinti karių algas ne 4,5%, o 7,6%. Tokiomis sąlygomis vyriausybė skelbia apie ketinimus kažkaip sutaupyti 2 trilijonus rublių. Nesunku atspėti, kam Rusijos valdžia ketina taupyti. Greičiausiai, pirmiausia bus sumažintos socialinės išlaidos.
Ką tai reiškia? Kad Rusijoje jau tyliai prasidėjo ekonominė krizė. Ji švelninama buvusio augimo inercija. Bet paslėpti dramblį kambaryje jau neįmanoma.
Putinas žino, kad Rusijos ekonomikos būklė yra jo asmeninio išlikimo garantija. Jis tikriausiai žino, kas vyko šalyje 1917 m.: duonos trūkumas Sankt Peterburge – ir štai jums 300 metų monarchijos žlugimo pradžia. Jis labai bijo, kad tas pats gali nutikti ir su jo monarchija.
Pradėdamos karą 2022 m., Rusijos valdžios institucijos buvo įsitikinusios, kad jis truks neilgai. Paradinėmis uniformomis pasipuošę karininkai važiavo tikrai ne tranšėjas kasti. Kai karas užsitęsė, šalies vyriausybė turėjo pertvarkyti ekonomiką pagal karo poreikius. Trilijonai rublių, investuoti į karinio-pramoninio komplekso įmones, Rusijos samdinių algas ir Rusijos karių karstus, iš pradžių paskatino gana spartų, pagal Rusijos standartus (iki 4％ BVP), ekonomikos augimą.
Dauguma liberalių opozicinių Rusijos ekonomistų dėl to buvo giliai nuliūdę, nes negalėjo paaiškinti, kodėl Putinas nesibaigia pinigai tokio masto karui. Ir jie tikrai nesibaigė.
Tuo tarpu neginčijami ekonomikos dėsniai toliau darė savo darbą. Beprotiškas karinių išlaidų didinimas, ekonominės veiklos rėmimas valstybės užsakymais karinės pramonės įmonėms ir dalinis vartotojų paklausos didinimas išmokomis kariams ir jų artimiesiems, nesukuriant vartojimo prekių gamybos ir mažėjant biudžeto pajamoms iš energijos išteklių pardavimo užsienyje, gali stimuliuoti ekonomiką tik laikinai. Negalima be galo gaminti patrankų vietoje sviesto.
Vienu iš vartotojų aktyvumo mažėjimo rodiklių tapo Rusijoje sumažėjusios tiek naujų, tiek naudotų automobilių kainos. Plius katastrofiška padėtis Rusijos žemės ūkio sektoriuje – darbuotojai tiesiog išėjo į frontą. Daugelis iš jų niekada negrįš, o kiti liks invalidais.
© Reuters / Scanpix
Rusijoje kaimo vietovėse gyvena apie ketvirtadalis gyventojų. Tai apie 35 mln. žmonių. Tačiau tiesiogiai žemės ūkyje dirba šiek tiek daugiau nei 1 mln. žmonių – tai smulkūs ūkininkai ir samdomi darbuotojai įvairiose akcinėse bendrovėse ir uždarosiose akcinėse bendrovėse, t. y. buvę kolūkio darbininkai. Likę gyventojai – tai įvairūs ugniagesiai, policininkai, mokytojai, medikai, vaikų darželių auklėtojai ir pensininkai.
Tokioje žemės ūkio gyventojų ir žemės ūkio sektoriaus struktūroje nėra nieko ypatingo – šiuo atžvilgiu Rusija mažai skiriasi nuo šiuolaikinių Europos šalių ar JAV. Tačiau būtent šių žmonių buvo daug tarp tų, kurie džiaugsmingai bėgo pasirašyti sutartis iš pradžių su privačiomis karinėmis kompanijomis, o vėliau su Rusijos Federacijos Gynybos ministerija. Be to, mobilizacijos metu mažiausiai problemų turėjo būtent rajonų centrų karo komisariatai. Dėl to iš šimtų tūkstančių Ukrainos kare žuvusių rusų nemažą dalį sudaro jauni vyrai ir paaugliai – kaimo gyventojai.
Ir šią darbo jėgos krizę žemės ūkyje Rusijos Federacija dar pajus. Tai reiškia, kad šalis gali susidurti su maisto trūkumu ir, atitinkamai, su staigiu jo kainų kilimu. O tada nebetoli iki duonos riaušių. Karas išnaikino ir taip jau negausią Rusijos žemės ūkio darbo jėgą. Ir ne tik žemės ūkio. Net oficialiais duomenimis, Rusijoje šiuo metu trūksta kelių milijonų darbo jėgos.
Valdžia taip ilgai ragino orientuotis į Didžiojo Tėvynės karo mobilizaciją, kad, atrodo, pati tuo patikėjo. Bet, kaip žinoma, į tą pačią upę neįmanoma įbristi du kartus. Nuo pat Ukrainos užpuolimo pradžios Putinas bandė tiesiogine prasme įgyvendinti Tėvynės karo šūkį „Viskas frontui, viskas pergalei“. Prieš 84 metus šis principas buvo būtinas šalies išlikimui. Hitlerio Vokietija svajojo apie didelio masto pasaulio pertvarkymą ir jo politinio žemėlapio pakeitimą.
2022-ais metais pertvarką sumanė Vladimiras Putinas. Tačiau, nors jo planai tyliai remiami, rusai visiškai nesutinka atiduoti visko dėl pergalės, kurios sąlygos taip ir nebuvo aiškiai apibrėžtos. Be to, tarp Rusijos kariškių stiprėja antikarinės nuotaikos, jie vis dažniau kelia pagrįstą klausimą – kam šis karas?
Putinas tai supranta. Būtent todėl Kremlius iki šiol nepaskelbė naujos mobilizacijos bangos. Būtent todėl vykdomoji valdžia iš visų jėgų stengiasi išlaikyti „taikų gyvenimą“ Rusijos miestuose, slėpdama nuo gyventojų būsimas karo pasekmes.
Tačiau ekonominės problemos auga kaip sniego gniūžtė. Būtent todėl Putinas ir vyksta pas Trumpą. Jis skuba. Jam reikia kuo greičiau užbaigti šį karą. Taigi Putinas neturi rimtų kozirių. Kaip ir Trumpas, bet tai jau visai kito straipsnio tema.
A. Želenin
republic.com
