Sprendimas, atvėręs duris Krymo okupacijai. Kas nutiko 1994 m. ()
1994 m. lapkričio 17 d. Ukraianos Aukščiausioji Rada panaikino „Krymo suvereniteto deklaraciją“, siekdama sumažinti įtampą ir sugrąžinti pusiasalį į Ukrainos teisinę areną.
© Maximilian Dörrbecker, CC BY-SA 2.0 | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Map_of_the_Crimea.png
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tačiau taikos planas nepasiteisino: sprendimas išsaugojo prorusišką elitą, sustiprino Maskvos įtaką ir atvėrė kelią nesutarimams, kurie 2014 m. virto okupacija.
„Focus“ išsiaiškino, kaip 1994 m. kompromisas tapo strategine klaida, suteikė Kremliui aneksijos trampliną ir iki šiol lemia karo eigą.
1994 m. lapkričio 17 d., Ukrainos Aukščiausioji Rada žengė žingsnį, kuris tuo metu atrodė techninis – atšaukė „Krymo Respublikos valstybinio suvereniteto deklaraciją“. Pirmųjų nepriklausomybės metų politinėje audroje šis sprendimas atrodė kaip kompromisas, turėjęs „nuraminti“ Simferopolį ir grąžinti Krymo valdžią į Ukrainos teisinę areną.
Tačiau atsigręžus atgal, akivaizdu: būtent to meto priemonės, baimė vadinti daiktus tikraisiais vardais ir bandymai nuraminti prorusiškas jėgas autonomijoje tapo 2014 m. aneksijos ir dabartinės grėsmės pamatu.
Krymas tarp Kyjivo ir Maskvos
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Ukraina tik formavo valstybines institucijas. Krymas buvo pažeidžiamiausia šios struktūros grandis: prorusiškos partijos, Rusijos vienybės ir respublikos judėjimai vis dar dominavo vietos politikoje, o SSRS Juodosios jūros laivynas, kuris niekada nebuvo visiškai padalytas, tapo Kremliaus spaudimo svertu.
|
1992 m. Krymo parlamentas priėmė savo Konstituciją su praktiškai valstybine nepriklausomybe: prezidentu, pilietybe, užsienio politika. Kyjivas šiuos veiksmus pavadino suvereniteto pažeidimu, tačiau užuot griežtai atsakęs, pasirinko susitarimų kelią – buvo palikta autonomija, o prieštaringos normos buvo pažadėtos „išsamiai išaiškinti“.
1992 m. gegužę Krymo deputatai paskelbė „Krymo Respublikos valstybinį suverenitetą“. Tai buvo faktinis bandymas sukurti kvazivalstybę Ukrainos sudėtyje. Po ilgų derybų ir politinių sandorių Ukrainos Aukščiausioji Rada 1994 m. gavo galimybę tai sustabdyti.
Kas nutiko 1994 m. lapkričio 17 d.
Šią dieną Ukrainos parlamentas atšaukė „Krymo suvereniteto deklaraciją“. Kyjivas teigė, kad joks regionas negali turėti savo „valstybingumo“, nes tai prieštarauja Konstitucijai ir įstatymui „Dėl valstybės santvarkos“.
Šis sprendimas oficialiai grąžino Krymą į Ukrainos įstatymų sferą. Tačiau jis neišsprendė problemos – tik kurį laiką ją atidėjo. Kyjivas išsaugojo autonomiją, nepaveikė vietos elito lojalumo Maskvai ir Rusijos įtakos pusiasalyje praktiškai nepakeitė.
Kodėl tai buvo svarbu ir kodėl to nepakako?
- Prorusiškų jėgų politinis kerštas niekur nedingo
1994 m. Krymo prezidentu buvo išrinktas Jurijus Meškovas, tvirtai prorusiškas politikas, atvirai raginęs integruotis į Rusijos Federaciją. Deklaracijos atšaukimas jo nenušalino nuo valdžios ir nepakeitė nuotaikų regione.
- Laivynas liko Kremliaus svertu
Juodosios jūros laivyno klausimas buvo išspręstas tik 1997 m., o Sevastopolyje Rusijos armija de facto kontroliavo miestą.
- Kyjivas pasirinko kompromisą, o ne strategiją
Dešimtajame dešimtmetyje nė viena Ukrainos vyriausybė – nuo Kravčuko iki Kučmos – nenorėjo konflikto Kryme ir vengė ryžtingų žingsnių. Tai leido susiformuoti „pilkajai zonai“, kuria Rusija pasinaudojo po 20 metų.
Pasekmės šiandien: įtrūkimas, tapęs katastrofa
2014 m. aneksija nebuvo žaibiška operacija – tai buvo proceso, prasidėjusio, kai Kyjivas leido Krymui turėti savo institucijas, kurios lengvai tapo prorusiškos, finalas.
Atšaukta deklaracija nesustabdė regioninio separatizmo. Priešingai, ji sukūrė iliuziją, kad problema „nuraminta“. Būtent šia klaidinga iliuzija Putinas rėmėsi, kai 2014 m. vasarį įsakė surengti „specialiąją operaciją“.
Karo-politikos ekspertas Dmitrijus Snegirevas aiškina, kad dabartinė situacija Krymo atžvilgiu susijusi ne tik su karine sfera. Kremliui pusiasalis yra ideologinė atrama, užsienio politikos įrankis ir informacinės diktatūros elementas. Putinas bando į istoriją patekti kaip „žemių rinkėjas“ ir sukurti lyderio, kuris „grąžino Krymą“, įvaizdį. Štai kodėl ekonominiai argumentai jam jau seniai nebėra pagrindiniai: svarbiausia yra simbolika ir kontrolė.
Kodėl Krymas šiandien svarbus Rusijai
Snegirevas pabrėžia: Rusijos Federacijai Krymas pirmiausia yra karinė bazė prie Juodosios jūros. Rusijos karinio jūrų laivyno komponentas buvo gerokai susilpnintas – sunaikinta daug Juodosios jūros laivyno laivų, o Rusijos kontrolės lygis jūroje nukrito iki istoriškai žemo lygio. Britų žvalgybos vertinimas patvirtina: laivynas beveik prarado savo kovinį pajėgumą ir strateginę svarbą.
Tęsinys kitame puslapyje:
Tačiau sausumos komponentas išlieka – plati infrastruktūra, sovietų kariniai aerodromai ir kariniai miesteliai. Būtent jie suteikia Rusijai galimybę išlaikyti karių grupes Chersono ir Zaporižios regionuose.
Rusijai Krymas taip pat yra nuolatinio politinio buvimo ir kontrolės Juodosios jūros regione instrumentas. Nors Juodąją jūrą formaliai per sąsiaurius kontroliuoja Turkija, de facto Krymo kontrolė leidžia Maskvai daryti įtaką Ukrainos, Turkijos ir Rumunijos saugumo aplinkai.
Geopolitika, ekonomika ir laivų statyba
Pasak eksperto, Kremliaus ekonominė logika Krymo atžvilgiu yra silpna. Krovinių gabenimo mastai neatitinka Rusijos Federacijos ambicijų, tačiau pusiasalis suteikia jai uostų infrastruktūrą ir galimybę steigti laivų statybos bei karinės pramonės įmones.
Krymas taip pat svarbus Turkijai, kuri tradiciškai Juodosios jūros regioną laiko savo įtakos zona. Ankara vykdo „minkštosios galios“ politiką ir Krymą laiko savo istorinio ir geopolitinio buvimo elementu. Pasak eksperto, Ankara parėmė keletą su Krymo totoriais susijusių projektų, o tai sukėlė nervingą Kremliaus reakciją.
Ką Krymo praradimas reiškia Ukrainai?
Ukrainai Krymas buvo geopolitinės svarbos veiksnys iki okupacijos. Uostų infrastruktūra, laivų statybos įmonės ir strateginiai objektai leido Kyjivui tapti vienu iš pagrindinių Juodosios jūros regiono žaidėjų. Šiandien Krymo praradimas reiškia dalies jūros teritorijos kontrolės praradimą ir strateginių jūrų komunikacijų prieigos apribojimą.
Rusija, okupavusi Krymą, gavo karinę platformą puolimui prieš pietų Ukrainą. Būtent iš šio tilto okupantai 2022 m. galėjo užimti Naujosios Kachovkos hidroelektrinę ir pasiekti Zaporižios atominę elektrinę.
Kodėl Krymo deokupacija yra realesnė nei Donbaso?
Dmitrijus Snegirevas pabrėžia: kariniu požiūriu Krymą išlaisvinti lengviau nei Donbasą. Pusiasalio geografija sukuria siaurus „kaklelius“ – Perekopą ir Čongarą – per kuriuos galima greitai prarasti kontrolę, ypač jei Krymo tiltas sugriaunamas arba užblokuojamas.
„Užtenka atkirsti Krymą nuo logistikos ir jis tampa sala. Rusai turės milžiniškų problemų su elektra, vandeniu ir atsargomis. Tai ne Donbasas, kur vyksta sudėtingi mūšiai aglomeracijose“.
Ar įmanomi teritoriniai kompromisai tarp Ukrainos ir Vakarų?
Snegirevas atkreipa dėmesį į gandus, kad JAV neva reikalauja peržiūrėti formuluotę dėl Ukrainos teritorinio vientisumo. Jis tai laiko informaciniu skambesiu – savotišku Ukrainos visuomenės reakcijos išbandymu.
Pasak jo, tokių publikacijų šaltinis yra išimtinai Ukrainos socialinių tinklų segmentas, o JAV reakcija rodo, kad tai labiau bandomasis šūvis nei reali politika.
„Kompromisai dėl Krymo neįmanomi. Pusiasalio deokupacijos klausimas nėra svarstomas. Tai raudona linija ne tik Ukrainai, bet ir mūsų partneriams“, – pabrėžia ekspertas.
Tačiau Snehirevas pripažįsta: užsitęsusio karo fone galimi įvairūs pasiūlymai dėl Zaporižios ar Chersono regionų, tačiau Krymo tema – neliečiama.
Ekspertas atskirai pabrėžia, kad nereikėtų pasikliauti Rusijos opozicija. Net įsivaizduojami opozicijos atstovai, tokie kaip Navalno šalininkai, nepripažįsta Krymo ukrainietiško statuso, o kalba apie „derybas“ po Putino mirties. Pasak Snegirevo, tokia retorika atkuria tą pačią imperinę matricą kaip ir Kremlius.
Krymo sugrįžimo scenarijai
Snegirevas įsitikinęs, kad realus išlieka tik karinis kelias. Istorijos pavyzdžiai – nuo Vrangelio Baltosios gvardijos atsitraukimo iki Antrojo pasaulinio karo mūšių – rodo, kad Krymas visada buvo raktas į pietų kontrolę.
Ukrainos kariuomenė, anot jo, supranta, kad strategiškai išlaisvinti Krymą lengviau nei Donbaso miestų aglomeracijas.
