1936 m. rug­sė­jo 18 d. Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės šta­bo II sky­rius (žval­gy­bos) pa­ren­gė ei­li­nę ži­nių san­trau­ką apie Vo­kie­ti­jos ka­riuo­me­nę. To­kias san­trau­kas žval­gy­bos sky­rius reng­da­vo kas mė­ne­sį, jei ne­bū­da­vo ko­kių nors ypa­tin­gų at­ve­jų, kai sku­biai rei­kė­da­vo pa­reng­ti tuo me­tu nau­jau­sias žval­gy­bi­nes ži­nias, ne­lau­kiant ki­to mė­ne­sio.

Su šiomis žiniomis buvo supažindama ne tik vyriausioji karinė vadovybė, bet ir pulkų vadai, o jų nuožiūra galėjo būti supažindinti ir kiti pulko karininkai. Ši santrauka prasidėjo žinia apie Vokietijoje įvestą dvejų metų tarnybą šauktiniams Vokietijos kariuomenėje (prieš tai šauktiniai tarnavo metus) [1].

Buvo skaičiuojama, kad per dvejus metus Vokietijos kariuomenė gali išaugti iki 880 tūkst. žmonių (prieš įvedant privalomąją tarnybą Vokietijos kariuomenę sudarė 100 tūkst. karių ir karininkų pagal Versalio sutartį). Tai prilygtų tokiai kariuomenei, kokią Vokietija turėjo prieš I pasaulinį karą, t.y. tokiai kariuomenei, su kokia jau galėtų pradėti karą.

Tačiau Lietuvos karinė žvalgyba numatė, kad vien karių nepakaks, dar reikės naujų karininkų, kurių dabar Vokietijos kariuomenei trūksta, o paruošti pakankamai jaunesniųjų karininkų Vokietijos kariuomenė galės greičiausiai tik po 2 metų – 1938 m. Be to, Vokietijos kariuomenei pradėti karui reikia korpusinės artilerijos (t.y. stambaus kalibro artilerijos pabūklų), tam sukurti irgi reikia laiko ir lėšų.

Tačiau visuomenės ruošimas karui jau prasidėjo, ryškiai pastebimos revanšistinės nuotaikos prieš kaimynines valstybes, įskaitant ir Lietuvą. Tačiau Vokietija savo revanšistines idėjas dangstė šūkiais apie būtinybę gelbėti Europą nuo komunizmo grėsmės, nes Sovietų Sąjunga pradėjo sparčiai ginkluotis.

Kaip pažymi Lietuvos žvalgyba, Vokietija, gąsdinanti Europą komunizmu, iš tikrųjų siekia paslėpti savo imperialistinius ir revanšistinius tikslus[2]. Ir čia pat primena, kad būtent kaizerinė Vokietija, pralaimėjusi karą, sabotavo Antantės nurodymą palikti Vokietijos kariuomenę Lenkijos ir Baltijos šalių teritorijoje, kad apgintų jaunas valstybes nuo bolševikų, net specialiai atiduodavo bolševikams savo apleidžiamas teritorijas.

Minėta ir tai, kad Vokietija 1919 m. suorganizavo Bermonto-Ovalovo gaujas Lietuvos ir Latvijos teritorijose tam, kad turėtų bendrą sieną su sovietų Rusija. Iki pat į valdžią ateinant nacistams Vokietija palaikė labai draugiškus santykius su Sovietų Sąjunga. Tačiau net dabar Vokietijos karinėje vadovybėje yra tendencijos atnaujinti santykius su Raudonosios armijos karine vadovybe.[3]

Kaip rašoma žinių santraukoje, buvo pastebėti (bent Lietuvos žvalgybos) Vokietijos kariuomenės tarpininkai, kurie bandė atnaujinti ryšius. Lietuvos karinė žvalgyba daro savo įžvalgas, kaip gali vystytis santykiai tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos. Pradžioje nurodo, kad nacistinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga turi visiškai skirtingų, net vienas kitam prieštaraujančių interesų: Vokietija siekia revanšo, ekspansijos į rytus net Sovietų Sąjungos žemių sąskaita, o Sovietų Sąjungai rūpi pasaulinė revoliucija, kuri apimtų ir Vokietiją. Tačiau net esant tokiems skirtumams šios dvi  valstybės gali  susivienyti.

Lietuvos karinės žvalgybos nuomone, Vokietija pirmiausia puls Lenkiją ir Baltijos šalis. Tačiau Lenkija turi karinę sutartį su Prancūzija. Vadinasi, puolant Lenkiją reikia dar atsižvelgti į karą su Prancūzija ir jos sąjungininkėmis Čekoslovakija ir Belgija, kurios kartu paėmus yra visiškai pajėgios kariauti su Vokietija. Todėl Vokietijos karinei vadovybei nėra reikalo dar turėti priešą ir Sovietų Sąjungą, atvirkščiai, reikia stengtis Sovietų Sąjungą padaryti savo sąjungininke. Todėl reikia laukti, kad maždaug po metų, kai Vokietijos ginklavimasis visai nebus maskuojamas, Vokietija nutrauks propagandą prieš Sovietų Sąjungą ir atnaujins draugystę su jos sukurta Raudonąja Armija.[4]

Įdomu pažymėti, kad Lietuvos karinė žvalgyba laikėsi nuomonės, kad šiuolaikinę sovietinę kariuomenę sukūrė būtent Vokietija, nesvarbu, kad sovietiniai tankai, tanketės, automobiliai yra angliškos ir amerikietiškos technikos kopijos, kurias gavo būtent iš tų šalių. Matyt, turėta žinių, kad Sovietų Sąjungos teritorijoje yra sukurta karinių centrų, kuriuose vokiečių karininkai ruošė sau tankistus, lakūnus, kartu padedama ruošti kadrus ir sovietų kariuomenės tankų ir aviacijos daliniams. Be to, Vokietijoje kariniuose daliniuose stažuodavosi ir karinėse įstaigose mokėsi sovietų karininkai, kurių sutikdavo Lietuvos kariuomenės karininkai, irgi stažavęsi ir mokęsi Vokietijoje.

Sovietų Sąjungai tinkamas momentas sukurti savo režimus Europoje ateitų, jei Europoje prasidėtų didelis karas, Vokietijai užpuolus kitas Europos valstybes. Todėl Sovietų Sąjungai nėra jokio tikslo Vokietijai kliudyti pradėti karą. Pradžioje, Lietuvos karinės žvalgybos nuomone, Sovietų Sąjunga laikytųsi nuošalyje nuo karo Europoje ir taip laimėtų laiko savo karinių pajėgų paruošimui „raudonajai vėliavai iškelti ir sovietų tvarkai įvesti visoje Europoje, kai bekovojančios tarpusavyje Vakarų Europos valstybės viena kitos jėgos bus išsėmusios ir nuo karo pakankamai nusilpusios“[5].

Taigi Sovietų Sąjunga suinteresuota, kad Vokietija pradėtų karą. Beje, panašiai savo knygose rašo V. Suvorovas. Vargu ar kas nors sovietų žvalgybos akademijoje studijavo Lietuvos karinės žvalgybos ataskaitas ir analizes. Peršasi išvada, kad profesionalūs žvalgai Lietuvoje ir Sovietų Sąjungoje priėjo prie vienodos nuomonės.

Rugsėjo 18 d. karinės Lietuvos žvalgybos santraukoje teigiama, kad nacionalsocializmo partijos vadai (ne kariuomenės, nes tokius sprendimus priima politinė, o ne karinė vadovybė) turėtų atsižvelgti į naujo karo pasekmes, t.y. į susidarysiančias tinkamas sąlygos komunizmo įsigalėjimui Europoje. Tačiau dėl savo užsispyrimo bet kokia kaina pasiekti užsibrėžtus tikslus jie tapo ir savo tikslų belaisviais, todėl jokia rizika jų nesulaikys, eis iki galo, o tai gali turėti katastrofiškų pasekmių jiems patiems.[6]

Toliau Lietuvos karinė žvalgyba daro išvadą, kad nors dabar atrodo ir fantazija, tačiau Vokietijos nacionalsocialistų vadovai sustabdys propagandą prieš Sovietų Sąjungą ir pasiūlys atnaujinti gerus santykius arba net sudarys sąjungą.

Tuo metu nacistinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga nuo kalbų perėjo prie veiksmų. Prasidėjus pilietiniam karui Ispanijoje abi valstybės pradėjo siųsti savo šalininkams Ispanijoje karinę techniką, patarėjus, „savanorius“, kurie susidurdavo mūšio lauke. Todėl ne tik paprastam europiečiui, bet ir politikui tuo metu atrodė visiškai neįmanomas dalykas, kad nacistai ir bolševikai susitartų, bet Lietuvos karinė žvalgyba turėjo kitokią nuomonę ir, kaip paaiškėjo vėliau, neklydo. 

Žinoma, ne viską Lietuvos karinė žvalgyba numatė, visų pirma, kad pirmomis nacistų aukomis taps Austrija ir Čekoslovakija. Ypač tai pasakytina apie Čekoslovakiją, kurios okupacija Lietuvos karinei vadovybei buvo didelis netikėtumas, nes buvo tikima, kad prancūzai savo sąjungininkų neišduos. Taip pat visai neįvertino D. Britanijos indelio į būsimą karą, nes apie ją net neužsiminta.

Tačiau vienų prancūzų pasipriešinimą vokiečiams vertino skeptiškai, nes, karinės žvalgybos nuomone, ,,Tos keturios valstybės, paėmus jas drauge, gali mobilizacijos atsitikime išstatyti didoką ginkluotą pajėgą, kuri, be abejo, sugebėtų pareikšti rimčiausią pasipriešinimą mobilizuotoms Vokietijos ginkluotoms pajėgom, kaip jos gerai nebūtų organizuotos ir mobilizuotos.“[7]

Keturios valstybės – tai Prancūzija, Lenkija, Čekoslovakija, Belgija. Taigi tik jos visos susivienijusios galėjo duoti atkirtį Vokietijai, tačiau Vokietija veikė gudriau, jas suskaldė ir nugalėjo po vieną. Tačiau tam, kaip teisingai numatė Lietuvos karinė žvalgyba, reikėjo susitarti su sovietais, o dar geriau – sudaryti su sovietais karinę sąjungą, tai irgi padarė.

Sovietai nestojo iškart į karą, palaukė, kol Vokietija įklimps Lenkijoje, ir po poros savaičių smogė Lenkijai į nugarą, kai nukraujavusi Lenkija jau negalėjo priešintis dar ir Sovietų Sąjungai. Be to, pasaulio visuomenės akyse Sovietų Sąjunga lyg ir niekuo dėta, karo nepaskelbė, o teigė tik susigrąžinanti tas žemes, kurias Lenkija buvo nuo Rusijos atplėšusi 1920 m.

Štai taip sovietai pradėjo kelti raudoną vėliavą ir įvedinėti savo valdžią Europoje. Po to sekė Baltijos šalys, Rumunija, būtų ir toliau žygiavę, bet Vokietija atsitokėjo, kai pamatė, kad prie jos sienų traukia sovietų kariuomenė. Bet jau buvo per vėlu. Vokietija sugebėjo tik atitolinti savo katastrofą, kaip ir numatė Lietuvos karinė žvalgyba.

Taip pat Lietuvos žvalgybininkai buvo teisūs, kai rašė, kad nacistinė Vokietija savo veiksmais ne apsaugo Europą nuo komunizmo, o, atvirkščiai, ruošia jam dirvą. Ir visiškai teisi Lietuvos karinė žvalgyba, kad Vokietija, norėdama pradėti karą, sugalvos bet kokį pretekstą tam karui sukelti ir kaltins tuo kitus, tik ne save.

Lieka neaišku, ar su tokia politine analize ir įžvalgomis buvo supažindinta Lietuvos politinė valdžia, atrodo, kad ne. Deja, ir aukštesnioji karinė vadovybė į karinės žvalgybos pastabas neatsižvelgė.

Gintautas Miknevičius

Komentarai (6)