Kai Aleksandras Grahamas Bellas pristatė telefoną, skeptikai ėmė svarstyti, kaip jis gali paveikti žmonių santykius, rašo „Smithsonianmag.com“.

O kaip mūsų santykius ir bendravimą veikia teksto žinutės? Juk šiomis dienomis mes dažniau „kalbamės“ pirštais: milijardai žinučių keliauja įvairiomis ryšio priemonėmis, įvairiomis formomis – kad ir socialiniuose tinkluose, tokiuose kaip „WhatsApp“ ar „Facebook Messenger“.

Bendraujame daugiau, o jaučiamės vieniši

Tačiau atsirado žmonių, tvirtinančių, kad toks didelis žinučių kiekis veikia visai kitaip nei mes galvojame – vietoj to, kad didintų, sumažina komunikacijos mastus. Masačiusetso technologijų universiteto psichologijos profesorei Sherry Turkle atlikus koledžo studentų apklausą, paaiškėjo, kad dideli tekstinių žinučių rašymo mastai neigiamai veikia realų bendravimą.

Koledžo studentai jai tvirtino susirašinėjantys net ir tuo metu, kai būna su draugais, stengdamiesi išlaikyti akių kontaktą. Toje pačioje apklausoje jie pripažino, kad bendraudami su realiais draugais jie mąstė visai kitus dalykus ir buvo visai kitoje erdvėje. Nors ši nauja komunikacijos forma yra gana linksma, ji yra nesuderinama su senąja.

„Bendravimas žinutėmis, atrodo, yra puiki idėja, tačiau problema iškyla tada, kai susitinkame su tais žmonėmis“, – pripažino vienas studentas. Su juo sutinka daugelis kitų žmonių.

Pavyzdžiui, jauna žurnalistė Jenna Birch visai neseniai rašė, kad susirašinėjimas nepalyginamas su tikru pokalbiu, nes tai darant labai lengva klaidingai interpretuoti atsakovo toną. Dar blogiau yra tai, kad pripratusi prie susirašinėjimo jos karta pradeda vengti sudėtingų pokalbių, laikydama tai labai sunkia užduotimi.

Galiausiai, ji įspėjo, tokie žmonės pradeda gyventi atsiskyrėlių gyvenimą ir tampa labai vieniši.

Žinučių pirmtakas – balsas iš kito pasaulio

Naujosios technologijos dažnai pakeičia būdus, kaip mes tarpusavyje susisiejame su kitais žmonėmis, tačiau eižėjantys socialiniai ryšiai kelia tokias pat diskusijas, kokias kėlė naujosios technologijos prieš šimtą metų.

Aleksandro Grahamo Bello 1876-aisiais pristatytas telefonas pradžioje buvo labai komplikuota ir problematiška technologija. Linijos traškėjo, nes buvo nutiestos šalia elektros linijų. Be to, telefonai turėjo baterijas, iš kurių nuolat ištekėdavo rūgštis.

Vis dėlto, šis prietaisas žmonėms pasiūlė visiškai naują patirtį: jis leido su kitais žmonėmis kalbėtis realiu laiku, bet jei jie buvo už kelių blokų ar net kelių mylių: „Tai atrodė kaip balsas iš kito pasaulio“, – stebėjosi vienas ankstyvųjų vartotojų.

Technologijos kūrėjas greitai patobulino ryšio kokybę ir vartotojai masiškai pradėjo naudotis jo atradimu. Pirmaisiais metais buvo parduoti maždaug 3 tūkst. telefonų, o iki 1900 metų jų skaičius Jungtinėse Amerikos valstijose (JAV) pasiekė ir netgi peržengė 1 mln.

Visų pirma telefonas buvo pristatytas kaip priemonė, galinti padėti verslininkams, o gydytojai ir vaistinės pirko juos norėdami operatyviau priimti užsakymus. Netrukus verslininkai telefonus pradėjo diegti namuose – norėjo būti greitai pasiekiami.

Idėja telefoną naudoti kasdieniniams pokalbiams buvo juokinga ir netgi įžeidžianti. Vienas ankstyvųjų kritikų tvirtino, kad telefonas neturėtų tapti „kvailų moterų priemone dalintis paskalomis“.

Verslininkai laikėsi tokio paties požiūrio ir uždraudė savo žmonoms juo naudotis. Tai jie motyvuodavo sakydami, kad verslui negalima trukdyti ir kad jam turi būti teikiamas prioritetas. Tačiau greitai pasidarė aišku, kad žmonės nori kalbėtis ir bendrauti.

Vienas telefonų vadybininkas 1909 m. atliko apklausą, kurios metu paaiškėjo, kad maždaug 30 proc. visų telefonu atliekamų skambučių buvo skirti gandams skleisti ir paskaloms aptarti. Kiekvienas toks pokalbis trukdavo maždaug 7,5 minutės.

Suprato, kad uždirbti galima ir iš paskalų

Ilgainiui telefonų kompanijos suprato, kad uždirbti galima ir iš tokių vartotojų. „Jie suprato galintys uždirbti iš paskalų ir nereikšmingų pokalbių, vystomų telefonu“, – rašo Claude'as Fisheris, knygos „America calling: a social history of the telephone to 1940“ autorius.

Per artimiausius kelerius metų telefonų bendrovės ėmė formuoti žinutę, kad šis prietaisas gali sumažinti socialinę atskirtį ir leidžia dažniau pabendrauti su draugais. O viena Kalifornijos bendrovė 1911 m. netgi platino žinią, kad šis prietaisas yra „palaima ūkininko žmonai“: esą telefonas gali sunaikinti monotonijos ir atskirties jausmą, nes Bello paslauga besinaudojanti moteris niekada nesijaus vieniša.

Moterys greitai tapo labai pasišventusiomis telefonų naudotojomis: joms tai buvo išlaisvinanti patirtis, nes daugelis namų šeimininkių, nuolat palaikydamos socialinius ryšius, ėmė jausti bendrumą net ir neorganizuodamos gyvų susitikimų su kitais žmonėmis. Tačiau ankstyviesiems tuometinės naujovės vartotojams neabejotinai kilo sunkumų, siekiant surasti tinkamus būdus kalbėtis.

Tuo metu dar nebuvo jokių socialinių normų, apibrėžiančių, kaip pradėti pokalbį su žmogumi, kurio nematai. Tomas Edisonas pasiūlė, kad pradėti reikėtų nuo paprasto pasisveikinimo, tačiau etiketo ekspertai purtėsi, vadino tai banaliu, primityviu, staigiu ir barbarišku būdu.

Vienas visuomenės kritikas rašė: „Ar atėję į biurą jūs pradedate rėkti: „Labas! Labas! Su kuo aš kalbu?“ Kiti jam oponavo, kad telefonas gali būti visai naudinga priemonė, kai ji naudojama laiku ir vietoje. Tiesa, ja naudojantis nereikėtų aptarinėti subtilių klausimų, ar, tarkime, pakviesti ką nors vakarienės.

Nepaisant didelio pasipriešinimo, telefono aparatas greitai pritapo. Skambintojai greitai įgudo naudotis šia technologija ir nuolat skambindavo šeimynykščiams, siekdami išsiaiškinti, kaip jie gyvena, sužinoti paskutines naujienas.

Komentarai (0)