Anot jos, nors diktono nerekomenduojama auginti darželyje, medicinoje jis gerai žinomas augalas. Diktonai ir iš jų pagaminti preparatai tinka virškinimo sutrikimams gydyti, skrandžio veiklai tonizuoti. Jis vertinamas dėl antihelmitinių, antispazminių, diuretinių ir aromatinių savybių. Diktono preparatai taip pat naudojami odos ligoms gydyti.

Rudeninis vėlyvis sukelia mutacijas

Dar vienas paplitęs atvežtinis augalas – rudeninis vėlyvis (lot. Colchicum autumnale). Šis vėlyvinių šeimos daugiametis augalas, darželiuose auginamas dėl gražių žiedų, natūraliai gamtoje beveik neaptinkamas. Vasarą užaugina didelius, lancetiškai linijiškus, žalius lapus, primenančius meškinį česnaką. Rudenį pražysta ryškiai rožiniais, su violetiniu atspalviu žiedais, panašiais į krokų. Pasak A.Balsevičiaus, nuodingos visos šio augalo dalys, bet ypač pavojingas gumbasvogūnis.

„Vėlyvis pavojingas dėl jame esančios cheminės medžiagos – alkaloido kolchicino. Ji naudojama genetikoje ir selekcijoje endomitozei sukelti. Pavyzdžiui, 70 proc. visų pasaulio chrizantemų veislių – kolchicitiniai mutantai. Mutacijas ši medžiaga sukelia ir žmonėms, todėl su vėlyviu elkitės atsargiai. Visas augalas nuodingas, bet gumbasvogūnis – pavojingiausias. Jokiu būdu nebandykite jo ragauti. Jei jį suvalgysite, galite mirti“, − perspėjo mokslininkas.

Svarbi farmacijos pramonės žaliava

„Vaistinių, visiškai nenuodingų augalų gamtoje beveik nėra, – pasakojo A.Balsevičius. – Gamtininkai neskirsto augalų į nuodingus ir nenuodingus. Išvardykite, kas nenuodinga? Morka, burokas ir bulvė? Kiekvienas augalas yra šiek tiek nuodingas. Visiems žinomų pomidorų lapai yra nuodingi, o vaisiai valgomi. Jei išgersite pomidorų lapų arbatos – stipriai apsinuodysite. Bulvė taip pat yra šiek tiek nuodinga. Žaliose augalo dalyse ir pažaliavusiuose gumbuose yra 0,07 proc. alkaloido solanino.“

Abu botanikai sutinka, kad kiekvienas nuodingas augalas taip pat yra ir vaistas. Nuodingieji augalai – svarbi farmacijos pramonės žaliava. Iš kai kurių gaminami gydomieji preparatai – vaistai. Skirtingos tų pačių medžiagų dozės veikia skirtingai. Vienu atveju jos gali būti nuodas, kitu – svarbus vaistas. Be to, nuodingųjų medžiagų sankaupų kiekis priklauso nuo ekologinių, meteorologinių sąlygų ir augalo išsivystymo fazės.

„Visada reikia pasidomėti augalais, kuriuos auginate savo darželyje, žinoti mokslinius jų pavadinimus. Nepulkite uostyti, skinti ar ragauti nežinomų augalų. Dar blogiau, jei forumuose prisiskaitote gydomųjų receptų ir imate juos bandyti. Niekada nesigydykite patys, kreipkitės į specialistus. Elkitės atsargiai ir augalai jums nepakenks“, – įsitikinę mokslininkas A.Balsevičius ir edukologė V.Petrauskaitė.

Sosnovskio barštis – sovietmečio paveldas

Sosnovskio barštis (lot. Heracleum sosnowskyi) – Lietuvoje invazinis augalas, natūraliai augantis Kaukaze. Sovietmečiu valdžios nurodymu platintas ir bandytas kultivuoti visoje buvusioje SSSR. Apie 1950 m. jis į VDU Botanikos sodą atvežtas vykdant sėklų mainus, domėtasi jo dekoratyvinėmis savybėmis. Vėliau, SSSR įvykus nelaimingiems atsitikimams, buvo uždrausta jį tirti. Lietuvoje keliuose kolūkiuose buvo bandomas auginti kaip pašaras gyvuliams, todėl pasklido po visą respubliką. Biologiškai pavojingas, nes barštis keičia kraštovaizdį, naikina biologinę įvairovę, labai stipriai plinta. Itin nuodingos augalo sultys: patekę ant odos, jos reaguoja su saule ir stipriai nudegina odą.

Augalui naikinti pasitelkiamos cheminės ir fizinės priemonės. Efektyvu pavasarį arba rudenį kuo giliau suarti didelius plotus. Tyrimais nustatyta, kad ant sėklų užpylus 25 cm žemės sluoksnį, jos žūva. Barščio negalima mesti į kompostą, nes iš šaknų jis gali atželti net 13 m. Išvalytus plotus reikia nuolat prižiūrėti. Jei užaugo barštis, jį reikia kuo giliau iškasti su šaknimis ir sudžiovinti, taip neleidžiant išbarstyti sėklų.

Savaitraštis Kaunui
 

Komentarai (1)