Slaptasis Oziorsko miestas Rusijoje: „pasaulio kapinių“ gyventojai vis dar tiki, kad yra Rusijos „išrinktieji“, o jų tėvai gelbėjo pasaulį (2)
Uralo kalnuose paslėpto Oziorsko miesto gyventojai įsitikinę, kad yra pasaulio gelbėtojai. Dienas jie leidžia „pasaulio kapinėmis“ pramintame mieste, už kurį pasiryžę aukoti ne tik sveikatą, bet ir gyvybę.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
1945-aisiais statyti pradėtas miestas buvo viena didžiausių paslapčių visoje Sovietų Sąjungoje – čia buvo pradėta sovietų branduolinių ginklų programa, o visi gyventojai – nuo mokslininkų iki darbininkų – prisiekdavo niekam, net mylimiesiems, neišduoti detalių apie savo darbą.
Šis miestas turėjo ištisą virtinę pavadinimų: vos įkurtas jis buvo vadinamas Čeliabinsku-40, ilgainiui jam prigijo Miesto-40 pavadinimas, o 1966-aisiais jis tapo Čeliabinsku-65. Tik 1994-aisiais miestas gavo Oziorsko pavadinimą, bet daugelio atmintyje ši vieta yra „pasaulio kapinės“, nes mieste ir apylinkėse siautėja radioaktyvi sovietmečio šmėkla.
Dabar Oziorskas žinomas dėl ten veikiančios branduolinio kuro perdirbimo gamyklos „Majak“, atominėmis atliekomis užterštų ežerų, radiacija apnuodyto maisto, anksti pasiglemžiančios mirties ir spygliuotos vielos tvorų, kuriomis apjuostas ilgai žemėlapiuose net nežymėtas miestas.
Ar gali būti, kad Oziorsko gyventojai vis dar tiki sovietine propaganda, jog jie yra didvyriai, kuriems paskirta išgelbėti pasaulį? O gal priežastis, kodėl radiaciją tik menku trukdžiu laikantys gyventojai dar neišsikraustė kitur, yra žemiškesnė?
Žino savo likimą
Uždraustasis Oziorsko miestas po Sovietų Sąjungos griūties vis dar išliko toks pat paslaptingas kaip anksčiau, bet ten gyvenusiems rusams leista persikraustyti kitur. Vis dėlto daugelis jų mieste nusprendė pasilikti, nors tai – viena labiausiai radiacijos užterštų vietų planetoje.
Ilgus dešimtmečius miestiečiai gyveno keistoje sovietinėje idilėje: spindinčių ežerų, didingų miškų apsupta 100 tūkstančių gyventojų bendruomenė uoliai darbavosi SSRS labui. Jų neišgąsdino net tai, kad jie buvo oficialiai „dingę“ – ištrinti iš gyventojų sąrašų, artimiesiems net nepranešus apie jų likimą.
Ten buvo įkurta maža sovietinė utopija, kurią įprastai būtų galima pamatyti nebent propagandiniuose filmuose. Ir ji pasikeitė nedaug: gatvėse vis dar šurmuliuoja laimingos šeimos, paaugliai vaikšto į pasimatymus, dėl tėvynės jaunystę paaukoję pensininkai ilsisi ant suolelių, o ežeruose žvejoja visi tie, kurie nebijo valgyti radioaktyvių žuvelių.
Radiacijos Oziorske išvengti neįmanoma. Pirkdami vaisius ar daržoves turguose žmonės su savimi nešiojasi Geigerio skaitiklį – juk niekada negali žinoti, kuris obuolys gali būti nuodingas. Miesto-40 piliečiai puikiai žino, kad aplinkui juos esančios miško gėrybės, jų vandens telkiniai, net jų vaikai yra persmelkti radiacijos, bet jiems tai atrodo nepakankama priežastis išsikraustyti.
Paslaptingojo miesto gyventojai vis dar nuoširdžiai įsitikinę – jie yra Rusijos „išrinktieji“, ir didžiuojasi tęsiantys SSRS branduolinės programos istoriją, net jei dabar daugiausia užsiima branduolinio kuro perdirbimu.
Dabar Oziorskas iki 82 tūkst. žmonių sumažėjusiai bendruomenei yra vieta, kur užaugo jų vaikai, kur jų tėvai prisidėjo prie SSRS istorijos. Tai – jų namai.
Aukojasi dėl vizijos
Oziorskas buvo slapta pastatytas prie Irtiašo ežero ir Majako atominės elektrinės. Šiame mieste gyveno iš visos SSRS atrinkti mokslininkai ir darbininkai, kuriems buvo paskirta kuo greičiau kurti detales branduoliniam ginklui ir sodrinti plutonį.
SSRS po Antrojo pasaulinio karo įkūrė mažiausiai devynis slaptus miestus, kiekvienam jų buvo duotos skirtingos užduotys, kaip prisidėti prie branduolinių ginklų programos. Dauguma šių miestų vis dar yra oficialiai uždaryti, nors į kai kuriuos gali įžengti ypatingus leidimus gavę smalsuoliai.
Pirmus aštuonerius metus po Oziorsko įkūrimo jo gyventojams buvo drausta išvykti už miesto ribų arba bendrauti su bet kuo, kas buvo už spygliuotos vielos tvoros: jokių laiškų, jokių draugų. Miestiečius sugundė ideologija: jie buvo „branduolinis skydas ir pasaulio gelbėtojai“, o visi kiti, kas buvo už miesto ribų, – mirtini priešai.
Kol dauguma sovietų gyveno skurde ir badavo, Oziorsko „išrinktieji“ puotavo valgydami ikrus, mėgavosi neeiline prabanga ir linksmybėmis. Jokia pinigų suma sovietų valdžiai nebuvo per didelė lepinant atominę ateitį kuriančius mokslininkus: kiekvienas turėjo nuosavą butą, vaikus leido į geras mokyklas, turėjo padorią sveikatos apsaugą.
Tačiau net po septynių dešimtmečių Oziorske gyvenantys žmonės neišduoda informacijos apie savo darbus, nes būtent šiame mieste yra laikomos beveik visos Rusijos daliųjų medžiagų atsargos. Mainais į tylą gyventojams atsilyginama suteikiant viską, kas geriausia, nemokamai. Oziorske užaugusiems vaikams suteikiamos puikios galimybės susikurti sėkmingą karjerą.
Radiacija apsinuodijo seniai
Vis dėlto gyvenimas šioje Čeliabinsko srities dalyje nėra rožėmis klotas. SSRS valdžia ilgą laiką mokslininkams nepranešė, kokią žalą padaro nematomi nuodai – radiacija. Dauguma žmonių gyveno prie Majako atominės elektrinės, o penktojo dešimtmečio pabaigoje gyventojai pradėjo sunkiai sirgti ir mirti.
Daugelis mirusiųjų – buvę gyvybingi jaunuoliai, dėl kurių šviesios ateities taip stengėsi jų tėvai. 1957-aisiais Majako atominėje elektrinėje įvyko sprogimas, kuris po visas apylinkes pasėjo radioaktyviąsias medžiagas. Tai buvo didžiausia branduolinė katastrofa iki Černobylio, tačiau apie ją žinojo retas sovietas, juo labiau vakarietis: SSRS valdžia įdėjo daug pastangų, kad nelaimę nuslėptų.
Tai nebuvo vienintelis kartas, kai Oziorsko pasakiškas peizažas tapo sovietų branduolines problemas sugeriančia kempine. Per keturis dešimtmečius Majako atominė elektrinė į vandens telkinius pripumpavo tiek atominių atliekų, kad jų padaryta žala prilygsta keturioms Černobylio katastrofoms.
Kai kurie Oziorsko gyventojai įsitikinę – mirtinos atliekos ir dabar išmetamos ten, kur patogiausia. Vienas netoliese esantis vandens telkinys buvo pramintas Mirties ežeru, nes ten radioaktyviųjų dalelių yra du su puse karto daugiau, nei paskleidė Černobylio elektrinė. Maždaug 20 minučių kelio nuo Oziorsko galima rasti kaimą, kurio pagrindinėje aikštėje stovintis elektroninis laikrodis parodo ir radiacijos kiekį ore.
Mieste ir jo apylinkėse gyvenantys pusė milijono rusų gavo penkis kartus didesnę radiacijos zoną nei ukrainiečiai, buvę prie Černobylio, kai įvyko didžioji katastrofa.
Saugo „rojaus“ kampelį
Po Oziorską ar kitą uždraustąjį miestą paklajoti norintys užsieniečiai arba rusai privalo gauti Rusijos federalinės saugumo tarnybos sutikimą, bet netgi tada lankytojams griežtai draudžiama bet ką filmuoti. Oziorsko gyventojams galima išvykti už savo branduolinės tvirtovės ribų, bet vėlgi reikia leidimo.
Tačiau ten gyvenančių rusų dabar niekas per prievartą nelaiko: jie bet kada gali išsikraustyti gyventi kitur, žinoma, jei yra pasiryžę niekada nebegrįžti ir amžiams atsisakyti patogaus gyvenimo. Daugeliui perspektyvos kitur skamba mažiau patraukliai nei tai, ką jie turi.
Dėl to net miestą juosianti spygliuotos vielos tvora, piliečių manymu, nėra laisvę ribojanti užtvara, o greičiau būdas apsaugoti juos nuo visų „priešų“, norinčių sudarkyti, sujaukti ar sunaikinti jų mažą branduolinę utopiją.
Susidaro įspūdis, kad Oziorske šaknis suleidusiems rusams pats svarbiausias dalykas yra gyvenimo kokybė, o ne kiekybė. Žvelgiant iš kitos tvoros pusės daugeliui sunku suprasti, kodėl kas nors pasilieka ten, kur palengva ateina mirtis.
Tačiau uždarojo miesto gyventojai neieško žalesnių pievų, nes nėra jokios garantijos, kad jiems pavyks rasti pelningesnį darbą, sukurti geresnę ateitį vaikams, gyventi gražesnėje vietovėje arba panaikinti organizmui radiacijos jau padarytą žalą. Jie įsitikinę, kad savo rojų jau rado.
