Nostalgija žmogėdrai: kraujo upes palikęs diktatorius vėl keliamas ant pjedestalo (18)
Afrikoje vėl bandoma reabilituoti Žaną Bedelį Bokasą (Jean-Bédel Bokassa) – diktatorių, pasmerktą už daugybę žmogžudysčių ir kanibalizmo praktikavimą. Tuo užsiima vietinių aktyvistų grupė „Centrinės Afrikos patriotai“, kurios dalyviai vadina save „kultūrinių vertybių gynėjais“. Neseniai jie restauravo buvusio valdovo sostą – tą patį, ant kurio Bokasa sėdėjo per savo „karūnavimą“ (tada jis pasiskelbė imperatoriumi, o pompastiška ceremonija kainavo dešimtis milijonų dolerių [80 mln dabartinėmis kainomis]). Jį pastatė vienoje Bangui – Centrinės Afrikos respublikos (CAR) sostinės – gatvėje. Psichologai ir sociologai pažymi, kad laikui bėgant, diktatoriaus įvykdytų nusikaltimų suvokimo aštrumas visuomenėje menksta.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kaip jis valdė
Bokasa, užgrobęs valdžią per 1965 m. pabaigos perversmą, CAR valdė beveik 14 metų. Jo valdymas pasižymėjo represijomis (JAV Valstybės departamentas pažymėjo, kad žmogaus teisių pažeidimai buvo „siaubingi“). Žmogaus teisių gynėjų duomenimis, šimtai žmonių buvo areštuoti dėl politinių priežasčių, daugelis kalėjimuose mirė.
Kulminacija tapo susidorojimas su mokiniais, protestavusiais prieš būtinos mokyklinės uniformos įvedimą (uniformas gamino Bokasa šeimai priklausiusi kompanija). Protestus užgniaužė imperatoriškoji gvardija. Žuvo >100 vaikų, jų palaikus užkasė bendrame kape.
Bokasa nusikaltimuose dalyvavo asmeniškai. Atėjęs valdžion, po kelių metų jis susidorojo su buvusiu bendru – Aleksandru Banza, bandžiusiu jį nuversti. Nesėkmingąjį sąmokslininką nuteisė sušaudyti. Tačiau į spaudą pakliuvo informacija, kad Banzą užmušė pats prezidentas (pagal vieną versiją – papjovė) ir jo sargyba.
Amnesty International šaltinių duomenimis, Bokasa taip pat dalyvavo susidorojime su mokiniais. 1987 metais, nušalinus nuo valdžios, jis buvo teisiamas, pripažintas kaltu dėl žmogžudysčių ir nuteistas myriop. Nuosprendis taip ir nebuvo įvykdytas – vėliau buvusį diktatorių amnestavo ir išlaisvino (jis mirė sava mirtimi 1996 metais).
Po Bokasos nuvertimo 1979 metais, jo rūmų šaldiklių kamerose rasti žmonių palaikai. Buvęs jo virėjas patvirtino teismui, kad ruošė diktatoriui žmogaus mėsą. Pats Bokasa, šnekučiuodamasis su prancūzų ministru per vieną savo banketą, pareiškė, kad ten buvo pateikta žmogiena. Tačiau teismas buvusį diktatorių dėl kaltinimų kanibalizmu išteisino.
„Mano brolis kartą ėjo netoli nuo prezidento rūmų, – prisiminė vienas Bangui gyventojas. – Jį sučiupo ir įtempė vidun. Daugiau jo nematėme. Tai buvo siaubingi laikai“. Kitas, vietinio universiteto dėstytojas, pasakojo, kad Bokasa įsakydavo surinkti elgetas ir krauti juos į savo lėktuvą, o paskui mesti iš lėktuvo į upę.
Kaip jį reabilitavo
Nepaisant visų nusikaltimų, diktatorius turi šalininkų ir tai ne vien marginalai. Dabar apie jį su simpatija kalba ir vietiniai valdininkai. „Laikas, kai valdė Bokasa, buvo nuostabus. Buvo diktatūra, tačiau buvo ir tvarka, buvo stabilumas“, – svarsto vienos regioninės administracijos vadovas.
„Prie Bokasos viskas veikė, – antrina kitas jo šalininkas. – Buvo geri keliai, buvo saugu. CAR buvo geriausia Afrikos šalis“.
Buvusį diktatorių atvirai palaikė valdžia. Po Bokasos teismo naujasis prezidentas André Kolingba, iš esmės, išgelbėjo jį nuo mirties bausmės, pakeitęs nuosprendį į nelaisvę iki gyvos galvos, o paskui išlaisvinęs, pritaikydamas amnestiją.
Vėliau, jau šio amžiaus antrojo dešimtmečio pradžioje, Bokasa buvo oficialiai reabilituotas. Tuometis prezidentas François Bozizé pavadino jį „savo šalies sūnumi“, „didžiuoju kūrėju“ ir netgi „humanistu“. „Jis šią šalį sukūrė, o mes ją sugriovėme (po Bokasos nuvertimo vyko dar keli perversmai ir pilietinis karas, išsiliejęs į ilgą vyriausybės jėgų ir sukilėlių priešpriešą – Slon)“, – paskelbė jis.
Bozizé sprendimu, diktatoriui buvo formaliai „atstatytos teisės“. Jo našlei įteiktas ordinas.
Kodėl taip vyksta?
Diktatorių nostalgija – kaip ir valdžioje esančių diktatorių pateisinimas – dažnas reiškinys. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Apklausų duomenimis, maždaug ketvirtis rusų, laiko Josifą Staliną „didžiu vadu ir mokytoju“. Beveik 40% mano, kad jo epochos metu sovietinės liaudies patirtos aukos, „tam tikru laipsniu pateisinamos“ (per pastaruosius keletą metų taip manančių dalis išaugo).
Sociologai pastebi, kad laikui bėgant, Stalino nusikaltimų „suvokimo aštrumas“ visuomenės sąmonėje menksta. Įkandin seka ir dalinė jo reabilitacija – kol kas neoficialiu lygiu.
Pasitraukus autoritariniam lyderiui, paskui dažnai vyksta sukrėtimai – kaip toje pačioje CAR. Dėl to neretai kalta ankstesnioji valdžia (krizines situacijas provokuoja jos nekompetentingumas ir korupcija). Visgi, nepaisydami to, daugelis prisimena ją nostalgiškai ir šlovina už „stabilumą“.
Tai skatina ir patys diktatoriai, kurie, būdami valdžioje, nepamiršta apie propagandą.Kaip rodo vienas 2015 metais publikuotas tyrimas, šiuolaikiniai autoritariniai lyderiai mažiau kliaunasi jėga, o labiau stengiasi įtikinti mases savo kompetencija, kad jie sugebės užtikrinti šaliai klestėjimą ir apsaugos nuo išorės priešų.
Kai kas diktatorių palaikymą aiškina Stokholmo sindromu – psichologine būsena, kai auka pradeda užjausti agresorių. Kaip pažymi psichologė Marion Ledwig, diktatoriškuose režimuose tam palankios sąlygos – ribotas ryšys su išoriniu pasauliu, agresoriaus keliama grėsmė ir reti protingi sprendimai, tampantys pretekstu pateisinti visą jo veiklą. Tad, daugiau nei pusė rusų bendrai pateisina Stalino valdymą (smerkia maždaug trečdalis), tačiau gyventi, valdant tokiam vadovui sutiktų <25%.
Михаил Тищенко
slon.ru
