1918 rugpjūčio 31 d. į Didžiosios Britanijos diplomatinę atstovybę Petrograde įsiveržė sovietų specialiosios tarnybos VČK RSFSR atstovai. Toks žingsnis buvo neįtikėtinas, nes diplomatinės atstovybės visame pasaulyje turi imunitetą. Vis tik bolševikams tai nerūpėjo, nes jie skubėjo sustabdyti antisovietinio suokalbio dalyvius.

Šis reidas pareikalavo tiek sovietų, tiek ir britų gyvybių.

„Bolševikai niekada nebuvo linkę į delikačius žaidimus.

Ši žiauri operacija tapo lemtingu smūgiu, suduotu britų žvalgybos veiklos likučiams Rusijoje“, – konstatavo Brunelio universiteto žvalgybos ir saugumo klausimų tyrimų centro vadovas Kristianas Gustafsonas.

Britų žvalgybos veiksmai Petrograde ir Maskvoje – viena pirmųjų didelio masto Didžiosios Britanijos slaptosios tarnybos, žinomos „MI6“ pavadinimu, operacijų. Ši tarnyba suformuota 1909 m. ir iš pradžių buvo pavadinta „MI1s“.

Dokumentai, suteikiantys galimybę susipažinti su tų dienų įvykiais, po truputį išslaptinami. Vis dėlto prieigos prie daugelio ataskaitų ir dokumentų iki šiol nėra.

Džeimsas Bondas iš Odesos

Didžiosios Britanijos slaptosios tarnybos nurodymu Rusijoje dirbo keli asmenys. Vienas iš jų – neįtikėtina biografija pasižymėjęs žmogus – Sidney Reilly.

Būtent jis vėliau tapo vienu iš agento 007 Džeimso Bondo prototipų.

S. Reilly gimė 1873 m. Odesoje – tikrasis jo vardas ir pavardė Solomonas Rozenbliumas. Jis kalbėjo septyniomis kalbomis, vėliau priklausomai nuo situacijos prisistatydamas skirtingų tautybių atstovu.

Neseniai išslaptintuose dokumentuose iš „MI6“ archyvo šis asmuo charakterizuojamas kaip įžvalgus verslininkas, turintis neginčijamų talentų, be jokio patriotiškumo ir principų šešėlio.

Į Rusiją S. Reilly išsiųsti nusprendė slaptosios tarnybos vadovas Mansfieldas Smithas Cummingas. Jaunas tarnautojas gavo 500 svarų sterlingų grynaisiais ir saują deimantų, kurių vertė siekė dar 750 svarų (dabartinėmis kainomis – beveik 100 tūkst. svarų).

S. Reilly į Murmanską atvyko 1918 m. balandžio mėn., tada vyko į Petrogradą. Gegužės 7 d. jis atvyko į Maskvą ir beveik iš karto apsilankė Kremliuje.

S. Reilly pareikalavo susitikimo su Leninu, bet galiausiai jam pavyko susitikti tik su jo pagalbininku – generolu Vladimiru Bonč-Brujevičiumi, kuris pasipiktinęs tokiu jo elgesiu pasiskundė britų diplomatinės misijos prie sovietų valdžios vadovui Robertui Bruce‘ui Lockhartui.

Tuo metu būtent R. B. Lockhartas buvo aukščiausio rango britų diplomatas, buvęs Rusijoje.

Ar britai mėgino nužudyti Leniną?

S. Reilly pavyko greitai megzti pažintis su dideliu svarbių asmenų skaičiumi. Pavyzdžiui, išvengti problemų su dokumentais jam padėdavo Vladimiras Orlovas – buvęs aršus monarchistas, kuriam pavyko pelnyti bolševikų pasitikėjimą ir netgi išsitarnauti Petrogrado ČK vadovo postą.

Būtent šis žmogus padirbtame S. Reilly pase uždėjo spaudą, liudijantį apie įvykdytą patikrinimą dėl patikimumo. Nuo tada britų žvalgybininkas galėjo ramiai vaikščioti miesto gatvėmis, nesibaimindamas patikrinimų.

Vėliau, kai S. Reilly pradėjo medžioti Felikso Dzeržinskio pavaldiniai, V. Orlovas išdavė draugo Rejlinskio vardu S. Reilly ČK darbuotojo pažymėjimą. Ir vėl britų žvalgybininkas gavo laisvę veikti.

Gyvas nepasiduosiu

Dar vienu britų žvalgybos agentu Rusijoje tapo kapitonas Francis Cromie, aukštas ir tvirtas jūrų pajėgų karininkas, šiek tiek vyresnis nei 30 m., už kovas skirtų ordinų kavalierius.

Kapitonas F. Cromie gimė diplomato šeimoje, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, tarnavo kariniame laivyne ir nuskandino mažiausiai vieną vokiečių laivą.

Pirmą kartą F. Cromie į Rusiją išsiųstas 1915 m. kaip karinių jūrų pajėgų atašė. Jis vadovavo britų povandeniniams laivams Baltijos jūroje ir už sėkmingą tarnybą jam netgi buvo suteikta audiencija pas Rusijos imperatorių Nikolajų II.

Po 1917 m. revoliucijos britų diplomatai ir karininkai evakuoti iš šalies. Liko tik keli asmenys, tarp kurių buvo ir F. Cromie. Tiesa, tada jis Rusijos teritorijoje buvo paliktas jau kaip žvalgybininkas.

Pagal vieną iš versijų jaunas karininkas nusprendė likti Rusijoje, nes įsimylėjo aristokratę Sofiją Gagariną.

ČK įdėmiai stebėjo F. Cromie. Specialiosios tarnybos darbuotojai ne kartą apieškojo jo namus. F. Cromie pradėjo slapstytis konspiraciniuose butuose. Kartą karininkui sprukti nuo čekistų teko stogais, vien su pižama.

Galiausiai F. Cromie persikėlė į britų diplomatinės misijos pastatą, kuris iki tam tikro laiko turėjo diplomatinę neliečiamybę, kartu su savimi prigriebęs ir mylimąją S. Gagariną.

Panašu, kad F. Cromie kuo puikiausiai suprato, kokie šiame žaidime yra statymai. Kalbėdamasis su draugais jis ne kartą yra žadėjęs, kad bolševikams niekada nepavyks jo paimti gyvo.

Totalaus masto įsiveržimas

Britų žvalgybininkams teko dvi tarpusavyje susijusios užduotys: padėti „baltųjų“ judėjimui ir, esant galimybei, pakenkti arba nuversti bolševikų valdžią.

„Totalaus masto įsiveržimas – vienintelis dalykas, galintis išgelbėti situaciją Rusijoje“, – rašoma F. Cromie į Londoną 1918 m. birželio mėn. išsiųstoje telegramoje.

Du pirmi britų daliniai (iš viso 176 žmonės) išsilaipino Šiaurės Rusijoje dar 1918 m. kovo mėn. Vis tik didesnio masto intervencijai buvo reikalingas pasiruošimas.

F. Cromie ir S. Reilly aktyviai ruošė dirvą Antantės karinių dalinių išsilaipinimui Rusijoje. Diplomatas R. B. Lockhartas iš pradžių šiam planui priešinosi, bet suvokęs intervencijos neišvengiamumą, prisidėjo prie darbų.

Paraleliai Didžiosios Britanijos agentai derėjosi su eserais ir monarchistais, siekdami Archangelske ir kituose miestuose organizuoti sukilimą prieš bolševikus.

„F. Cromie norėjo apjungti daug Rusijos organizacijų, kad jos dirbtų vadovaujamos britų“, – teigiama vienoje diplomatinėje iš Petrogrado į Londoną išsiųstoje telegramoje.

Kartu su caro šalininkais F. Cromie taip pat kūrė planą, kaip išsprogdinti Baltijos laivyną, kuris tuo metu bazavosi Kronštadte ir kurį tuo metu jau kontroliavo bolševikai.

1918 metų rugpjūtį britų kariuomenė su sąjungininkų desantu išsilaipino Archangelske.

Pagal planą jie turėjo judėti į pietus, kad ten susijungtų su baltųjų judėjimo pajėgomis. Blogas desanto organizavimas ir gerai Rusijos realijas žinojusio R. B. Lockharto kritinių pastabų ir patarimų ignoravimas lėmė, kad karinė operacija užstrigo.

Pilietinis karas: intervencija, kurios nebuvo

„Bolševikai sumaniai naudojosi liaudyje susikaupusiu nepasitenkinimu senuoju režimu bei pasipiktinimu užsienio intervencija.

Visa tai Rusiją pavertė labai sudėtinga vieta saujelės žvalgybininkų, kuriuos Didžioji Britanija sugebėjo ten išsiųsti, darbui“, – aiškina profesorius K. Gustafsonas.

„1917 metų revoliucija Rusijoje turėjo gilų socialinį ir politinį pagrindą. Ir saujelė britų žvalgybininkų nebūtų sugebėjusi pasukti įvykių atgal.

Užsienio žvalgybos specialiosios operacijos gali pakeisti įvykių eigą tik tuomet, jeigu tokiam posūkiui esama rimtų prielaidų“, – pridūrė jis. 1918 metų vasarą britų žvalgybininkai buvo tikri: jie dar turi tokią galimybę.

„Pasiuntinių sąmokslas“

1918 metų rugpjūtį Didžiosios Britanijos diplomatinei misijai priklausė du žmonės: Janis Buikis ir Janis Sprogis.

Abu prisistatė kaip Latvijos šauliai iš bolševikus palaikančio pulko. Kapitonui F. Cromie jie pareiškė, kad nenori kovoti prieš britus ir yra pasirengę pereiti į jų pusę.

Kartu jie pradėjo ruošti sąmokslo planą prieš bolševikus. Į Vologdą turėjo būti išsiųsti du latvių pulkai, kad vėliau Archangelske susijungtų su anglų pajėgomis ir padėtų jiems judėti pirmyn.

Antroji sąmokslo dalis buvo susijusi su bolševikų vadu Vladimiru Leninu. J. Buikis ir J. Sprogis supažindino britus su Eduardu Berziniu – Kremlių saugojusio Latvijos šaulių garnizono vadu. E. Berzinis pasiūlė britams organizuoti Lenino nužudymą.

Istorikų nuomonės apie tai, kas vyko toliau, nesutampa.

Sovietų istoriografijoje teigiama, kad R. B. Lockhartas noriai sutiko ir pažymėjo, kad „Lenino nužudymas – tai „jų pirmaeilė ir svarbiausia užduotis“. Be to, paprastai priduriama, kad sąmoksle dalyvavo Prancūzijos ir JAV pasiuntiniai.

Tuo tarpu britų istorikai pažymi, kad R. B. Lockharto ataskaitose apie nieką panašaus nekalbama, o išslaptintose telegramose kalba eina tik apie bolševikų lyderio suėmimą, bet ne apie nužudymą.

Dar daugiau, R. B. Lockhartas nesutiko su latvių šaulių įvedimo į Maskvą planu ir manė, kad reikia laikytis atokiau nuo galimo valstybinio perversmo organizatorių.

Žvalgybininkas S. Reilly buvo nusiteikęs kur kas ryžtingiau. Jis sukūrė detalų sukilimo Petrograde ir Maskvoje planą ir netgi sudarė žmonių, kuriuos norėtų matyti naujosios Rusijos vyriausybės ministrų kabineto sudėtyje, sąrašą.

1918 metų rugpjūčio 17 dieną S. Reilly perdavė E. Berziniui 1,2 milijono rublių sąmokslui įgyvendinti.

Rugpjūčio 28 dieną Didžiajame teatre turėjo vykti Bolševikų partijos Centro komiteto nepaprastasis posėdis, kurį turėjo saugoti kaip tik E. Berzinio šauliai. Tai buvo puiki galimybė vienu metu suimti visus revoliucijos lyderius.

Ir čia posėdis netikėtai buvo perkeltas į rugsėjo 6 dieną, tačiau britams tai nerimo nesukėlė. Jie nežinojo svarbiausio: ir A. Berzinis, ir J. Buikus, ir J. Sprogis buvo F. Dzeržinskio žmonės, vadinasi, perversmo planas iš pat pradžių buvo sukompromituotas.

Toliau įvykiai klostėsi labai greitai.

Rugpjūčio 30-osios ryte Petrograde buvo nužudytas Petrogrado ČK pirmininkas Moisejus Urinskis. Tą pačią dieną Maskvoje įvykdomas pasikėsinimas į V. Leniną (istorikai laikosi vieningos nuomonės, kad britai su tuo nebuvo susiję). F. Dzeržinskis atsako šimtais sulaikymų ir reidu į britų būstinę Petrograde.

Kruvina atomazga

Mėgindami numarinti sąmokslus ir opozicijos veiklą, bolševikai 1918 metų rugsėjį paskelbė apie „raudonojo teroro“ pradžią. Per kelias pirmąsias dienas ČK sušaudė 500 žmonių Maskvoje ir 700 žmonių Petrograde.

„Užpuolikai aiškiai suprato F. Cromie kaip pagrindinį sąmokslininką iš visų“, – tos dienos įvykius aprašė „Times“ korespondentas George’as Dobsonas, buvęs pastate reido metu.

F. Cromie sutiko juos laiptinėje, laikydamas abiejose rankose po brauningą. Per susišaudymą britas nušovė du čekistus ir pats buvo mirtinai sužeistas. R. B. Lockhartas buvo suimtas, tačiau netrukus paleistas.

S. Reilly stebuklingai išvengė arešto – iš namų išėjo likus pusvalandžiui iki čekistų pasirodymo.

Už dalyvavimą „pasiuntinių sąmoksle“ S. Reilly už akių buvo nuteistas mirties bausme, buvo paskelbta jo paieška. Jis nusprendė bėgti.

Apieškojus traukinį, kuriuo važiavo S. Reilly, jis nužudė vieną jūreivį, padėjusį čekistams ieškoti žvalgybininko, persivilko jūreiviška apranga ir noriai dalyvavo savo paties gaudynėse.

Paskui jis su suklastotu vokišku pasu prasibrovė į Norvegiją, iš kur išplaukė į Didžiąją Britaniją. Londone S. Reilly buvo apdovanotas Karo kryžiumi.

Jis grįžo į RSFSR 1925 metais susitikti su naujos antikomunistinės organizacijos nariais, tačiau paaiškėjo, kad tai buvo bolševikų paruošti spąstai. S. Reilly buvo pristatytas į Lubianką, ilgai apklausiamas, o paskui sušaudytas.

„Itin efektyvus oponentas“

Veiksmai Rusijoje 1917-1918 metais buvo viena pirmųjų rimtų Didžiosios Britanijos Slaptosios tarnybos operacijų.

Tačiau žvalgybininkų nesėkmės priežastis slypi visai ne čia. Jau tada Slaptoji tarnyba buvo pakankamai gerai organizuota, jos gretose dirbo neeiliniai žmonės. Tačiau Rusijoje britai susidūrė su nuožmiu ir itin efektyviu oponentu F. Džeržinskio asmenyje.

„VČK veikė agresyviai ir tiesiai. To niekas anksčiau nematė ir nesitikėjo. Nei britai, nei kitų žvalgybų, pavyzdžiui, prancūzų ir amerikiečių, agentai nebuvo pakankamai gyvybingi, kad galėtų atremti F. Dzeržinskio puolimą,“ – pažymėjo profesorius K. Gustafsonas.

Be to, VČK turėjo „savo lauko“ pranašumą. Jie sumaniai infiltruodavo savo žmones į britų žvalgybininkų aplinką ir provokavo Slaptosios tarnybos klaidas.

Be to, kai kurie britų žvalgybos pareigūnai – pavyzdžiui, S. Reilly – buvo akivaizdūs avantiūristai ir dažnai ignoravo saugumo priemones.

Komentarai ()