Everestas yra vienas įžymiausių taškų planetoje, bet kartu ir vienas iš sunkiausių tiems kas nori įgyvendinti tikslą jame pabuvoti. Tai pati aukščiausia vieta virš jūros lygio Žemėje. Norint ją pasiekti, reikia ne tik alpinizmo patirties, geros fizinės formos, ilgo pasirengimo, bet ir didelės sėkmės. Vis tik vienas žmogus pabuvojęs viršūnėje, daugelį alpinizmo vargų apėjo neįtikėtinu būdų, patekusiu į rekordų knygas.

Viskas prasidėjo 2004 metais, kai prancūzų įmonė „Eurocopter“ (dabar žinoma kaip „Airbus helicopters SAS“) sugalvojo pažymėti savo galingiausio komercinio sraigtasparnio „Eurocopter AS350“ serijos trisdešimtmetį. Kuris turėjo įvykti po metų. Tai jau buvo visuotinai pripažintas sraigtasparnis. Tarnavęs tiek kariuomenės, specialiųjų tarnybų tiek paprastų žmonių reikmėms.

Ką su juo atlikti neįprasto? Kažkam šovė į galvą mintis jį nuleisti ant garsiausio planetos kalno viršūnės. To dar nebuvo padaręs niekas iki tol. Visa tai dėl paprasčiausios priežasties: sraigtasparnio veikimo principo. O jis gana paprastas. Besisukdamos mentės sukuria keliamąją jėgą gebančią pakelti visą transporto priemonę. Intensyvus menčių darbas leidžia atsirasti jėgai net jei sraigtasparnis tiesiog kabo vietoje. Kas būtu neįmanoma lėktuvui, kuriam šią jėgą turi sugeneruoti po sparnais skriejantis oro srautas. Tam reikia pasiekti tinkamą greitį esamomis sąlygomis.

Jūros lygyje oro tankis siekia 1,225 kg/m³. Tuo tarpu Everesto viršūnėje jis bus tik 1/3. Mes esant mažesniam kiekiui oro įkvepiame dažniau. Lėktuvas turi skristi greičiau. O sraigtasparnis sukti savo mentes kur kas intensyviau. Tai pagrindinė priežastis kodėl jie nekyla taip aukštai. Pasiekus tam tikrą oro išretėjimą jie įsiremia tarytum į lubas. Variklių galios ir menčių sukimosi greitis nebeleidžia kilti aukščiau.

Bet dar dažniau tam neužtenka pilotų įgūdžių. Retesnio oro sąlygomis smarkiai pasikeičia technikos reakcija į galios pokyčius. Vietos pilotų klaidoms ištaisyti daug mažiau. Kompanija „Eurocopter“ įspūdingą pasiekimą atlikti patikėjo vienam iš labiausiai patyrusių pilotų bandytojų Didier Delsalle. Tiksliau kaip jis pats vėliau komentuos, pajutęs „B3“ versijos jėgą, Didier buvo vienas iš pirmųjų misijos entuziastų.

Tam, kad neapsijuokti prieš pasaulį, pirmieji bandymai įvyko Prancūzijoje. Techniniuose parametruose numatytos sraigtasparnio pakilimo lubos buvo kur kas žemesnės nei didysis Everestas. Bandymų serijos metu buvo pasiekti net keli rekordai: greičiausias pakilimas į 3, 6 ir 9 kilometrų aukštį su sraigtasparniu. Kol galiausiai 2005 metų balandį buvo viršyta 10 kilometrų riba.

Viso reikalo sėkme įtikinta komanda iškart išsiruošė į kitame žemyne esančius kalnus. Po paskutinių bandymų sraigtasparnis buvo išrinktas ir krovininiu lėktuvu išskraidintas į Indiją. Ten Didier ir keturių  orlaivį aptarnaujančių mechanikų komanda jį surinko bei išskrido į Katmandu.

Pradžioje reikėjo sutvarkyti formalumus.  Reikėjo gauti Nepalo leidimą skristi palei viršūnes. Vietiniai netikėdami, kad su tokia technika įmanoma pasiekti kalno viršų (juk iki tol niekas nebuvo to padaręs) išdavė leidimą su įrašu: „Linkime geriausio“. Be apribojimo kokiame aukštyje jie gali būti.

Kopėjų į Everestą mekoje – Luklos mieste jie kurį laiką pažindinosi su vieta, treniravosi nusileisdami skirtinguose aukščiausia taip pasiekdami vieną po kito rekordą. Bebūnant teko atlikti net ir gelbėjimo misiją. Dviems alpinistams iš Japonijos kopiant į viršūnę prireikė medikų pagalbos. Prancūzai juos paėmė iš bemaž 5 km aukščio. To nebūtu galėjusios atlikti vietos pajėgos su savo sena technika.

Ieškodamas patogiausio maršruto iki viršūnės buvo pakilęs net keliskart, vis tik pilotas nesijautė pakankamai tvirtai nusileisti. Kartu buvo ir tam tikros žmogiškosios kliūtys. Atviras „langas“ įkopti į viršūnę būna gana trumpas, kai tik ilgesnį laiką orai geri, virtinės kopėjų plūsta link savo išsvajotojo tikslo. Ten kybantis sraigtasparnis būtu tapęs rimta kliūtimi.

Savo šanso prancūzų komanda sulaukė 2005 metų gegužės 14 dieną. Pakilęs galingas „Eurocopter AS350 B3“ išskrido pasiekti savo tikslo. Dvi dienos prieš tai siautė audra. Jos metu niekas netęsė žygio link viršūnės. Žinodamas nesutiksiąs nieko gyvo ant pasaulio stogo.

Patyręs lakūnas gana lengvai pasiekė viršūnę, bet rekordui užfiksuoti joje nusileidus reikėjo prabūti ne mažiau kaip dvi minutes. Ne tokia ir lengva užduotis kai aplink siautė iki 120 km/h greitį pasiekiantis visa blaškantis vėjas. Oro temperatūra -35 laipsnių pagal celcijų, o pilotas apsirengęs tik dviemis termoapatiniais bei skrydžio kostiumu. Maža to Didier tiksliai nežinojo ar jis nusileido ant tvirtos uolos ar ant minkšto mašinos neišlaikysiančio sniego. Tad teko visomis išgalėmis stengtis sraigtasparnį palaikyti pakilimui reikalingoje būsenoje. Viršūnėje išbuvęs 3,5 minutės jis manė įvykdęs viską kas buvo suplanuota.

Vis tik nusileidus nuo kalno atrodė, kad juos pavedė technika. Vaizdo kamerų įrašų niekaip nepavyko išgauti. Be įrašų jokių kitų įrodymų apie pasiekimą. Tad sekančią dieną skrydį teko pakartoti. Pačiame viršuje pilotas prabuvo visas keturias minutes.

Kaip parodė vėlesnė istorija, antrasis bandymas buvo nereikalingas. Technikams galiausiai pavyko įveikti programinės įrangos gedimą, tad vertinimui buvo pateiktas pirmasis pasiekimo įrašas. Jį tarptautinė skraidymo federacija (FAI) pripažino tinkamu rekordui užfiksuoti.

Nusileidimas 8850 m aukštyje iki šiol lieka nei pagerintas (nėra nieko aukščiau) nei pakartotas pasiekimas. Tą padarė tik Didier Delsalle. Dukart. Su standartinės komplektacijos sraigtasparniu. Pasiekimą galėtu pakartoti ir kiti pilotai bandytojai, bet turistai į viršūnę ilgą laiką, o gal apskritai visada, galės pasiekti tik kaip drąsūs alpinistai kopdami stačiais kalnų šlaitais.

Parengė Arnas Mulokas

Komentarai ()