Jei reiktų išrinkti „karščiausią“ karine prasme 2019-ų metų tašką kol kas neabejotinai galima besti pirštu į Iraną. Jungtinėms valstijoms savavališkai pasitraukus iš branduolinio susitarimo su šia šalimi regione nutiko ne vienas įvykis galėjęs baigtis kariniu susidūrimu. Ryškiausias – amerikiečių žvalgybinio drono numušimas birželio pabaigoje. JAV į tai buvo pasirengusi duoti atsaką, kurį paskutinėmis valandomis vis tik sustabdė prezidentas Donaldas Trampas. Tačiau galima neabejoti, kad žvalgybos misijos nukreiptos prieš Iraną tik intensyvės, tad ar jie pajėgūs neįsileisti kitų į savo oro erdvę?

Pirmiausia kas žvalgo ir kodėl. Labiausiai Iranu domėtis suinteresuotos Jungtinės valstijos ir Izraelis. Abiejų šalių pirminis tikslas neleisti iraniečiams pasigaminti branduolinių ginklų ar balistinių raketų galinčių atakuoti taikinius už tūkstančių kilometrų. Tam ir reikia žvalgybos, kuri stebėtų kas kur dedasi. Didelio mąsto projektai reikalauja daugelio žmonių darbo, specialiai įrengtų objektų, vykdyti ne vieną stambiagabaritį pervežimą.  Branduolinės veiklos atveju ieškoma specifinių (neįprastų) cheminių junginių ore. Būtent todėl bandoma įskristi į svetimos šalies oro erdvę.

O kad tokia žvalgyba išties vykdoma patvirtina ne vienas ankstesnis incidentas, pavyzdžiui 2011 metais numuštas amerikiečių žvalgybinis dronas „RQ-170“. Tai labai slaptas nepilotuojamas orlaivis apie kurį ar jo vykdomas operacijas žinių itin nedaug. Būtent jo atsidūrimas Irane suteikė daugiau informacijos. Iki tol buvo žinoma tik tiek, kad jis itin aptakus, savo dizainu primenantis sunkiai susekamus bombonešius „B-2“. Toks orlaivis gali įskristi giliai į svetimą teritoriją. Tuomet valdęs prezidentas Barakas Obama karu negrasino. O ir buvo numuštas/nukrito akivaizdžiai Irano teritorijoje. Tuo tarpu Trampui teko numuštas dronas, virš neutralių vandenų, kaltinimas galimai pažeidęs oro erdvę.

Vykdoma oro erdvė itin paprastai, ją stebi radarai. Užfiksuotus potencialius pažeidėjus perimti pakeliami naikintuvai. Jei grėsmė didelė, o teritorija ginama, nuo žemės taikinius galima naikinti „žemė – oras“ raketomis. Žvalgybinių lėktuvų tikrai nepavyks paveikti automatinėmis patrankomis, todėl apie jas ir nekalbėsime.

Irano oro pajėgos ant popieriaus demonstruoja išties solidžius technikos kiekius. Nors ir juose galime pastebėti keistus neatitikus, nes greta naudojami amerikietiška, rusiška, prancūziška ir net kiniška technika. Tai neabejotinai beprotiška logistikos katastrofa norint pasirūpinti, kad ji būtų prižiūrėta ir galėtų kilti. Tačiau tokia mišrainė atsirado ne iš gero gyvenimo. Iraniečiai stengiasi įsigyti viską ką tik pavyksta, nes nuo pat 1979 metų šalis neturi artimų partnerių, o ir patiems taikomos griežtos pasaulinės sankcijos.

„F-4“, „F-5“ ir „F-14“ likę iš iki revoliucinių laikų. Tuomet tai buvo vieni geriausių pasaulio karo lėktuvų, o „F-14 Tomcat“ buvo parduoti vieninteliam Iranui. Jokie kiti amerikiečių sąjungininkai net negalėjo pagalvoti apie jų įsigijimą. Bet tai buvo tada, dabar 2-os ir 3-os kartos naikintuvai stipriai atgyvenę ir sunkiai betinkami aktyviems karo veiksmams. O ir likę Irane savo amžių jau atskraidę, modernizuoti vietinėmis galimybėmis kaip ir jų skraidymui reikalingomis atsarginėmis dalimis.

„Mig-29“, „Su-22“ ir „Su-24“ atsidūrė Irane prieš pat griūnant TSRS. Pastaroji vardan pinigų ėmė pardavinėti savo techniką visiems kas tik pajėgė užmokėti. Taip Irane atsidūrė šie lėktuvai. Jų galėjo būti daugiau ir įvairesnių, bet šalis tada buvo ką tik baigusi karą su kaimyniniu Iraku. Jos finansinės galimybės buvo itin silpnos.

Dar keli „Mig-29“ prisijungė pirmojo Persijos karo metu 1991 metais, kai daugiau nei šimtas naikintuvų iš amerikiečių bombarduojamo Irako buvo perskraidinti į kaimyninį Iraną. Taip pasiliko ir keli prancūziški „Mirage F-1“ Šalys dar nebuvo pamiršusios tarpusavio kruvino konflikto, tačiau bendras priešas kiek Suartino diktatorių Sadamą Huseiną su šiitišku kaimynu.

„Mig-29“ būdami ketvirtos kartos oro misijoms skirti naikintuvai išties galinga jėga, bet ir šiuo atveju kyla klausimų kiek Iranas yra į juos investavęs. Migams reikalinga radaro pagalba nuo žemės, tik artimame kontakte jie gali kliautis savo radarais. Be to reikalingos atsarginės dalys, būtent todėl 2011 metais visi šie naikintuvai buvo išimti iš aktyvios tarnybos, dėl sankcijų jų niekaip nepavyko gauti.

Panašiu laiku buvo įsigyti ir kiniški „Chengdu J-7/F-7“. Tai kiniška Vietnamo karo laikų „Mig-21“ versija. Nors ir pasenusi, vis dar efektyvi. Skirtingos šalys naudojusios abu naikintuvus pabrėžė, kad kiniška versija turi prastesnius skrydžio parametrus, bet labiau pritaikytas naudoti modernesnę ginkluotę. Pakistano oro pajėgos jį prilygino pigesniam „F-16“.  Tačiau jų kiekis Irane nedidelis, manoma kad šiuo metu jų šalis turi apie 17 vnt.

Žinant amerikiečių galimybes ore bei suprasdami realias galimybes gintis, Iranas kur kas daugiau dėmesio skyrė priešlėktuvinei gynybai paleidžiamai nuo žemės. Dominuoja vietinės gamybos bei rusiškos sistemos.

Žinomiausios ir pavojingiausios sistemos „S-300“. Amerikiečių ginkluotės analizės kompanija "RAND" mano, kad įvairių modifikacijų šios serijos paleidėjų Iranas gali turėti iki 32 vnt. Jos tiektos per kelis kartus, nes ne kartą buvo draudžiamos sankcijomis. Pats naujausias jų perdavimas įvyko 2016 m.

Itin ilgo nuotolio gynybos sistemoje gali būti gabenamos ne vieno tipo raketos. Skirtingose tūbose gali būti skirtingos raketos. Viena mašina gabena keturias tūbas. Pačios galingiausios gali taikinius naikinti iki 200 km. Priešraketinei gynybai skirtos turi mažesnį skrydžio nuotolį. Solidūs skaičiai net žinant, kad realybėje turi susiklostyti itin palankios sąlygos jas panaudoti ties jų galimybių riba, bet žvalgybinių priemonių pašalinimui to daugiau nei gana.

Kovinių galimybių prieš tikrą priešą sistema dar niekada nebuvo panaudota, tačiau aršūs protestai Iranui įsigyjant sistemas neabejotinai pripažinimas, kad su ja reikia skaityti, ir ties jos veikimo lauku įprastai stengiamasi be reikalo nesidemonstruoti. Ir nors jas galima neutralizuoti, bent tai grasino Izraelis jei Maskva jas perduotų Sirijos armijai, tai neabejotinai sunki operacija.

Šalis disponuoja dideliu kiekiu senų „S-200“ oro gynybos sistemų, kurias pati modernizavo. Irano teigimu dabar jų raketos gali nuskrieti 300 km. Daug toliau nei originalios raketos. Tačiau net po tokių patobulinimu jų greitai bus atsisakyta, nes patys pradėjo gaminti visišką jų pakaitalą „Sayyad“ tipo raketas. Pastarosios paleidžiamos iš „S-200“ leidimo įrenginių ir teoriškai turės kur kas prastesnes kovines savybes. Raketų pasiekiamumo riba turėtų kristi iki 150 km atstumo.

Nors naujosios raketos turėtų būti tiksliau valdomos, nors valdymo kokybė itin priklauso nuo įrangos esančios žemėje. Pastarosios senumas manoma lėmė prastą „S-200“ pasirodymą Sirijoje, kai sirų pajėgos per klaidą numušė draugišką rusų žvalgybos lėktuvą „Il-20M“. Kontroliuojantys sistemą žmonės nepajėgė nusitaikyti į tuo pat metu oro erdvėje buvusius Izraelio „F-16“, bet naikintuvu palaikė kur kas didesnį žvalgybinį lėktuvą. Vertinant Irano pajėgumus išlieka toks pat klausimas, ar šios sistemos pakankamai efektyvios šiuolaikiniams karo veiksmams.

Vos konflikto nesukėlusį JAV žvalgybinį prietaisą Iranas gyrėsi numušęs savo naujausia gynybos sistema „RAAD“. Pastaroji viešai pristatyta 2012 metais. Ji vidutinio – ilgo nuotolio oro gynybos platforma galinti naikinti taikiniu iki 100 km. Vienu metu gali gabenti tris kieto kuro raketas. Daugiau duomenų neįmanoma sužinoti, nes Iranas jų neskelbia, o jei ir paskelbtų, realu klausti kiek jie tikri. Tačiau jei ji tikrai sugebėjo dideliame aukštyje numušti modernų žvalgybinį droną, galime būti tikri, kad ji išties jėga į kurią reikia atsižvelgti.

Šalis vis dar naudoja „MIM 23 HAWK“ vidutinio nuotolio gynybos sistemas likusias po perversmo, bei savo pačių pasigamintus klonus „Mersad“ imtus gaminti 2010 metais. Sistemos jau atgyvenusios, bet ne kartą pasauliui įrodžiusios savo galimybes. Irako-Irano karo metu jomis buvo numuštos kelios dešimtys karo lėktuvų. Didžiausia bėda tai, kad jas sudėtinga transportuoti, o jų valdymas gan komplikuotas. Dauguma šalių užuot modernizavusios jų atsisako įsigydami naujo tipo mobilias sistemas gebančias lengviau nusitaikyti į objektus.

Šiemet Iranas pranešė į tarnybą priimantis naujas vidutinio nuotolio gynybos sistemas „Khordad 15“. Anot jų ši sistema vienu metu gali sekti šešis taikinius, o juos naikinti su iki 45 km skrendančiomis raketomis, kurios paleidžiamos iš mobilios platformos gabenančios keturias tūbas su raketomis.

Patvirtintos trumpo nuotolio gynybinės sistemos „Tor“, „2K12 KUB“, „Rapier“, „Ya Zahra“ ir „Herz – 9“. Apie iranietiškas versijas sunku ką pasakyti apart to, kad jų turima daug ir jos pristatytos 2013 metais. Abi gali gabenti 14 kg kovines galvutes, o „Herz“ turi šiek tiek mažesnius skrydžio aukščio bei nuotolio parametrus.

29-ios „Tor M-1“ sistemos Irane atsidūrė 2007 metais. Jas šalis nusipirko tiesiai iš Rusijos už 700 mln dolerių. Mobili platforma pritaikyta naikinti modernias valdomas raketas. Vienintelis tikras kovinis panaudojimas įvyko Rusijos-Gruzijos konflikte. Gruzinai ja numušė rusų bombonešį „Tu-22“. Tad kovinės galimybės yra, tačiau lėktuvai turi skrieti gana žemai, iki 6 km aukštyje. Žvalgybiniai orlaiviai tikrai pajėgūs būti nepasiekiami.

Britiškos „Rapier“ sistemos liko nuo Šacho valdymo laikų. Per savo istoriją įrodė gebančios numušti net didelius lėktuvus kaip „Il-76“, tačiau joms labai trūksta skrydžio atstumo. Itin tikslios raketos valdomos nuo žemės radijo signalais itin priklausomos nuo to ar taikinys nenaudoja trukdžių. Be to raketos nedidelės, kovinė galvutė turi tiksliai pataikyti, jos žala sprogus greta vargiai numuš taikinį. Iranas greičiausiai neturi modernesnių versijų gebančių pasiekti 5 km aukštį. Jei taip, jos irgi mažai pavojingos ginantis nuo šnipinėjimo.

Viskas kitai su „2K12 KUB“ sistemomis. Šios itin mobilios sistemos gali atakuoti ukštai skrendančius taikinius, pavojingos net iki 16 km. Bosnijos karo metu sugebėjo numušti amerikiečių „F-16C“ naikintuvą. Jugoslavijos karo metu jos buvo itin sunkiai sugaunamos, Serbija prarado tik tris sistemas, nors JAV pajėgos jas begaudydami paleido beveik 400 „AGM-88“ oras-žemė raketas, kurios taikėsi į taikinius skleidžiančius radijo bangas. Kad tai vis dar pavojingos sistemos įrodo ir šiemet Jemeno numuštas žvalgybinis dronas „MQ-9“.

Jei svarstytume du scenarijus:

1) Išprašyti bandančius šnipinėti. Galimybes galime vertinti kaip labai geras. Iranas turi visas priemones grasinti net labi aukštai esančioms priemonės ar dengti savo didelės šalies teritoriją sistemomis galinčiomis pridaryti bėdos.

Pavyzdžiui nesenai numuštas dronas „RQ-4 Global Hawk“ turėjo beveik 40 metrų sparnų mostą. Kad įsivaizduotume koks tai monstras, palyginkime su vienu naujausių keleivinių lėktuvu „Boeing 737 MAX“, pastarojo sparnų mostas siekia tik 36 metrus.

Itin slaptas 2011 metais prarastas „RQ-170“ „tik“ 20 metrų mostą. Tai dvigubai mažiau nei įprastas tolimosios žvalgybos dronas, bet ir jis lyginant su naikintuvu „F-16“ (mostas 10 metrų) yra stambus objektas danguje. O juk kuo didesnis, tuo sunkiau ilgą laiką likti nepastebėtam.

2) Apsiginti nuo išpuolių, kuriuos galėtų surengti JAV arba Izraelis siekdami sabotuoti galimybės kur kas kuklesnės. Priemonių atsakyti šalis turi. Tačiau norint atsakyti, pirmiau reikia gebėti aptikti. O čia galime įžvelgti du dalykus. Abi minėtosios valstybės turi labai modernių priemonių išvengti ankstyvo aptikimo. O tuo tarpu pačio Irano gynybos priemonės gana pasenusios.

Tai nereiškia, kad to neįmanoma padaryti. Atsimenant jugoslavų numuštą sunkiai aptinkamą „F-117“, tačiau tada reikėjo sėkmės. O ir progų bandyti buvo ne viena. Svetimi lėktuvai jugoslavų oro erdvėje skraidė kasdien. Irano atveju mes kalbame apie nenuspėjamu metu suplanuotą vienkartinį reidą.

Prisimenant sirų klaidą, kai jų „S-200“ oro gynybos sistemos supainiojo didelį lėktuvą su kur kas mažesniais žydų naikintuvais, galime teigti, jog greito reagavimo reikalaujančiose situacijose nelengva kliautis senomis sistemomis.

Komentarai (27)