„Visata 25“ – dirbtinai sukurta utopinė pelių bendruomenė: socialinis eksperimentas vos po metų virto tikru pragaru (Foto, Video) (16)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Susiformavo socialinė hierarchija. Patinėlių populiacijoje labiausiai dominuojančios pelės pasižymėjo itin agresyviu elgesiu. Vadinamosios „alfa pelės“ susiburdavo į grupes po 50 individų ir dažnai užsiimdavo žiauriais smurtiniais veiksmais, pradėdavo pulti, prievartauti ir netgi praktikuoti kanibalizmą. Nerimą kėlė tai, kad šie smurtiniai protrūkiai paprastai neturėjo aiškios provokacijos ar motyvo.
Priešingoje spektro pusėje buvo mažiausiai socialiai įgudusios pelės, kurios buvo visiškai pašalintos iš poravimosi. Jos laiką leido judėdamos tarp didesnių pelių grupių. Kartais šios pelės taip pat kovojo viena su kita.
Bet kurios pelės, patekusios tarp šių grupių, buvo gana nedrąsios ir dažnai tapo priešiškesnių pelių įvykdyto smurto aukomis.
Labiausiai intrigavo maža patelių ir patinėlių grupė, kuri visiškai pasitraukė iš pelių visuomenės ir gyveno viršutiniuose aptvaro lygiuose, kuriuos Calhounas pavadino „gražiosiomis“.
Šios pelės nieko neveikė, tik miegojo, valgė ir tvarkėsi savo kailiukus. Jos, regis, prarado susidomėjimą visais socialiniais saitais, atsisakė bendrauti ar poruotis. Galų gale „gražuolės“ savo skaičiumi pralenkė agresyvesnes peles (nes pastarosios žūdavo).
560 dieną prasidėjo nauja fazė, žyminti pabaigos pradžią, kartais vadinamą „mirties faze“. Nuo šios akimirkos gyventojų pamažu mažėjo. Net kai gyventojų sumažėjo iki tokio lygio, kuriame anksčiau pelės klestėjo, jos atsisakė veistis ar grįžti prie savo seno bendravimo būdo.
Po kelių mėnesių visos pelės buvo negyvos. Calhounas pažymėjo, kad nors vėliau gyventojai išgyveno daugelį mėnesių, jie iš tikrųjų mirė 315 dieną – tą dieną, kai nutrūko socialiniai ryšiai, teigdamas: „Jų dvasia mirė. Jos nebegali vykdyti sudėtingesnio elgesio, suderinamo su rūšių išlikimu. Tokioje aplinkoje esančios rūšys žūsta“.
Calhounas savo eksperimentus vertino kaip įspėjamą žmonijai, manydamas, kad per didelis gyventojų skaičius neišvengiamai sukels socialinį žlugimą ir taip išnyks žmonija. Kiti laikėsi ne tokio nihilistinio požiūrio ir mano, kad jo rezultatai nėra lyginami su tuo, kas nutiktų žmonių visuomenėje, nes vis dėlto mes esame šiek tiek sudėtingesni ir savarankiškesni padarai nei pelės.
