Tai buvo bendras Masačiusetso Technologijų Instituto ir JAV kariuomenės projektas.

Septintojo dešimtmečio pradžioje tarptautinė komunikacija apsiribojo duomenų perdavimu povandeniniais kabeliais arba kartais nepatikimais radijo signalais, atšokusiais iš jonosferos.

Kaip galite įsivaizduoti, daugelis Vakarų pasaulio šalių nebuvo labai patenkintos tokia situacija, nes priešas, tarkim, Sovietų Sąjunga, prieš pradėdamas puolimą, gali nutraukti tuos ryšių kabelius, taip sutrikdydamas tarptautinę komunikaciją su užsienio pajėgomis ir valstybėmis. Sąjungininkai turėtų pasikliauti minėta nepatikima jonosfera.

Jonosfera

Jonosfera yra viršutinės atmosferos sluoksnis, esantis apie 60–500 km virš jūros lygio. Jis taip pavadintas, nes jį nuolat jonizuoja Saulės ir kosminė spinduliuotė.

Kalbant labai paprastai, rentgeno spinduliai, ultravioletiniai spinduliai ir trumpesni Saulės spindulių bangos ilgiai (ir iš kitų kosminių šaltinių) išskiria elektronus šiame atmosferos sluoksnyje, kai molekulės absorbuoja būtent šiuos fotonus.

Kadangi molekulių ir atomų tankis jonosferoje (ypač viršutiniuose sluoksniuose) yra gana mažas, tai leidžia laisviesiems elektronams tokiu būdu egzistuoti trumpą laiką, kol galiausiai rekombinuojasi. Žemiau atmosferoje, kur molekulių tankis yra didesnis, ši rekombinacija vyksta daug greičiau.

Dėl šių laisvų elektronų, jonosferą galima panaudoti radijo ryšiui. Be trukdžių, radijo bangos eina tiesia linija nuo transliacijos šaltinio, galiausiai pataikydamos į jonosferą. Tai, kas vyksta po to, priklauso nuo įvairių veiksnių, tarp kurių yra bangų dažnis ir laisvųjų elektronų tankis. Tam tikrų tipų radijo bangos, esant tinkamoms sąlygoms, atsimušusios šokinėja pirmyn ir atgal tarp žemės ir jonosferos, skleisdamos signalą vis toliau.

Priklausomai nuo sąlygų, šis procesas gali kartotis kelis kartus, kai signalas atsimuša į žemę ir grįžta atgal. Taigi naudojant šią dangaus bangą tam tikri radijo signalai gali būti skleidžiami net tūkstančius kilometrų ir svarbiausia - vandenynuose.

Taigi akivaizdu, kad jonosfera gali atlikti svarbų vaidmenį antžeminiame radijo ir ryšio procese.

Žinoma, turint omenyje šios komunikacijos formos nenuspėjamumą ir galbūt net tuos atvejus, kai bendravimas būtų neįmanomas, kariuomenės Šaltojo karo metu norėjo kito, patikimesnio varianto.

„Project Needles“

Masačiusetso technologijos instituto (MIT) Linkolno Laboratorijos sukurtas projektas buvo vadinamas „Project Needles“ (Projektas „Adatos“). Vėliau projektas buvo pavadintas „West Ford“, turbūt pagal netoliese esantį Vestfordą, Masačiusetse, vardu.

Pirmą kartą jo idėją 1958 m. sugalvojo profesorius Walteris E. Morrowas. Pagrindinė mintis buvo iškelti potencialiai net milijardus mažų (1,78 cm ilgio ir mikroskopiškai plonų) varinių antenų ar dipolių į vidutinę Žemės orbitą, kad jie būtų naudojami 8 Ghz dažnio ryšio signalams.

Pirmasis daugiau nei šimto milijonų adatų rinkinys buvo paleistas 1961 m. spalio 21 d., tačiau, deja, šis bandymas nepavyko, nes adatos neišsklaidė taip, kaip planuota.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()