Vandenynas gali būti atšiaurus ir negailestingas. Tačiau šie žmonės sugebėjo išgyventi ten, kur šansai tą padaryti beveik lygus nuliui.

Atviras vandenynas yra tarsi dykuma: nėra maisto, geriamo vandens ar pastogės ir kur nepažvelgsi – vaizdas tas pats, vedantis į niekur. Maža to, vandens gelmėse yra užtektinai tykančių pavojingų plėšrūnų.

Laivo avarija atviroje jūroje bei vandenyne gali būti mirties bausmė. Jei po nelaimės gelbėjimo komanda neatvyks per 48 valandas, išgyventi greičiausiai nepavyks. Nors kai kuriems ir pasiseka, bet tam prireiks įgūdžių, drąsos ir, žinoma, velnioniškos sėkmės.

Šiame straipsnyje pateikiame devynias neįtikėtinas atvirame vandenyne įstrigusių žmonių istorijas ir kaip jiems pavyko išgyventi, nors šansai buvo praktiškai nuliniai.

1. Filo Filo, Etueni Nasau ir Samu Pelesa – atvirame vandenyne net 50 dienų

Ramiajame vandenyne esančios salų grandinės yra apgyvendintos ir dėl to, kad viena sala nuo kitos yra gana netoli, gyventojai iš vienos salos į kitą tiesiog plaukioja mažais laiveliais.

Tai paprastas, pigus ir užtikrintas būdas pasiekti reikiamą vietą. Na, bent jau dažniausiai.

Trims paaugliams iš mažos Tokelau salos toks keliavimo būdas buvo įprastas dalykas. Kaip mums pasivažinėjimas dviračiu. Tačiau kai Filo Filo, Etueni Nasau ir Samu Pelesa 2010-aisiais spalio 5 d. išplaukė, jie nenumanė, kad ši jų kelionė bus kur kas ilgesnė nei įprastai.

Išplaukę į atvirą vandenyną, trys paaugliai staiga pametė kranto orientyrą ir elementariai pasiklydo. Nebežinodami kur gi yra namai, jaunuoliai yrėsi tolyn ir tolyn į atvirą vandenyną.

Jaunuoliai su savimi turėjo pasiėmę geriamojo vandens, kurio užteko dviem dienoms. Jam išsekus, teko kliautis iškrentančiu lietaus vandeniu.

Po kelių savaičių – neturėdami maisto ir jokių į save galinčių patraukti dėmesį gelbėjimo ženklų – jie pasiekė tokį desperacijos lygį, kad pasigavo paukštį ir jį suvalgė.

Tuo tarpu praėjus mėnesiui nuo trijulės dingimo, jų bendruomenės nariai jau manė, kad jaunuoliai tiesiog mirė ir maždaug trečdalis visos salos gyventojų (500 žmonių) dalyvavo jaunuoliams skirtose atminimo pamaldose.

Sunku ir įsivaizduoti kaip jautėsi trys jaunuoliai, kurie atvirame vandenyne jau buvo praleidę daugiau nei mėnesį laiko. Jokio maisto, vandens ir desperacijos lygis buvo toks didelis, kad iš troškulio pradėjo gerti jūros vandenį. Tai tikras ženklas, kad mirtis jau visai šalia.

Galbūt jaunuoliams gyventi buvo likusios tik kelios dienos ar net valandos, bet pusiaukelėje tarp Samoa ir Fidžio juos pastebėjo žvejybinis laivas. Jaunuoliai nuo namų buvo nutolę daugiau nei 800 km.

Jaunuoliai buvo išgelbėti ir nugabenti į Fidžyje esančią ligoninę, o tada sugrįžo į savo namus Tokelau saloje. Trijulė atvirame vandenyne išbuvo 50 dienų.

2. Bradas Cavanaghas ir Deborah Kiley – jokių išteklių ir ryklių puota šalia gelbėjimosi valties

Deborah Kiley jūra nebuvo kažkas svetimo. Priešingai, ji didžiąją savo gyvenimo dalį praleido dirbdama jachtose, plaukiojančiose visame pasaulyje.

Tad ji manė, kad jos sprendimas 1982 m. spalio mėn. prisijungti prie 58 pėdų burinės „Trashman“ jachtos įgulos narių tėra dar vienas darbas. Viskas pasisuko kiek netikėtai.

Laivo kapitonas Johnas Lippothas į jachtą pasiėmė savo merginą Meg Mooney. Du kiti įgulos nariai buvo Markas Adamsas ir Bradas Cavanaghas. Buvo suplanuota jachta nuplaukti iš Anapolio (Merilando) į Floridą ir ten susitikti su jos savininku.

Pirmoji kelionės dalis vyko ganėtinai sklandžiai, nors Kiley ėmė pastebėti dalykus, kurie ją neramino. Pavyzdžiui, Lippothas vis surasdavo priežastį, dėl kurios jam prisireikdavo nusileisti žemiau esantį denį. Kiley netrukus suprato, kad jų kapitonas… bijo vandenyno.

Prie to dar prisidėjo ir tai, kad tas pats kapitonas su Adamsu visą kelionę praleido visiškai girti. Girtas ir vandenyno bijantis kapitonas – juk nieko blogo nutikti negali, tiesa?

Iš penkių jachtoje buvusių asmenų tik Kiley ir Cavanaghas buvo patyrę ir gabūs jūreiviai.

Jachtai judant pro Šiaurės Karoliną, kelionė pakrypo blogiausiu įmanomu scenarijumi. Iš niekur pasirodė didžiulė audra ir „Trashman“ jachta pateko tiesiai į jos centrą. Kiley vėliau pasakojo, kad vėjo greitis viršijo 35 km/h greitį, o 1,5 metro bangos buvo tokios galingos, kad laive padarė skyles. Praėjus dviem dienoms nuo komandos išplaukimo, jūros suplėšyta jachta pradėjo skęsti.

Komanda sugebėjo sulipti į gelbėjimosi valtį, tačiau šioji nelaimė spėjo rimtai sužeisti kapitono merginos Mooney rankas bei kojas.

Kraujavimas priviliojo ryklius, kurie nuolat sekė komandos gelbėjimosi valtį. Prie smaguriauti pasiruošusių palydovų dar prisidėjo ir tai, kad valtyje komanda buvo visiškai be jokių maisto ir geriamojo vandens atsargų ir dideliu atstumu nuo sausumos. Situacija nepavydėtina.

Praėjus dviem dienoms po to, kai „Trashman“ jachta nuskendo, Lippothas ir Adamsas kentėjo nuo dehidratacijos, prie kurios reikšmingai prisidėjo jų iki nelaimės vykusios išgertuvės. Troškulys buvo toks nepakeliamas, kad vyrai pradėjo gerti jūros vandenį. Jiems prasidėjo haliucinacijos ir jie blaškėsi po gelbėjimosi valtį.

Trečią dieną po nelaimės Lippothas – visiškai kliedėdamas – šoko į vandenį ir bandė plaukti link kranto. Rykliams to tik ir reikėjo. Jie greitai nužudė vyrą ir jį suėdė.

Netrukus Adamsas taip pat šoko per valties bortą kažką murmėdamas apie tai, kad ketina susirasti cigarečių. Vyras tapo antruoju ryklių patiekalu. Rykliai jį taip įnirtingai puolė, kad valtis apsisuko, o vanduo aplinkui tapo raudonas.

Tą naktį sužaloto kapitono merginos Mooney kova baigėsi – ji mirė. Likę gyvi Kiley ir Cavanaghas turėjo jos kūną išmesti už borto, kur ir Mooney suėdė rykliai.

Netrukus po to Kiley ir Cavanaghas, buvę arti mirties, prie Hatteraso kyšulio buvo pastebėti Rusijos krovininio laivo. Ekipažas juos išgelbėjo. Atvirame vandenyje Kiley ir Cavanaghas praleido 4 dienas po to momento, kai buvo priversti palikti skęstančią jachtą.

3. Stevenas Callahanas – 76 dienos atvirame vandenyne ir stebėtina atomazga

Stevenas Callahanas yra tikras plaukiojimo ekspertas. Jis yra karinio jūrų laivyno architektas, kuris laivais plaukioja nuo pat vaikystės.

Vyras netgi pastatė sau laivą, pavadintą „Napoleon Solo“, ir 1981 m. su juo išplaukė iš Rodo salos. Stevenas keliavo per visą Atlanto vandenyną: pirmiausiai pro Bermudus, o paskui link Europos krantų. Tačiau kelionėje link Antigvos jis pateko į bėdą.

Maždaug po savaitės nuo išplaukimo momento, prasidėjo audra. Stevenui ji atrodo gana lengva ir dėl jos patyręs vyras per daug nesijaudino. Visgi, jo laivas į kažką atsitrenkė, kas jo dugne išplėšė skylę. Stevenas įtarė, kad tai arba banginis, arba didelis ryklys.

Į laivą pradėjo plūsti vanduo ir Stevenui teko skubiai paruošti pripučiamą gelbėjimosi plaustą. Tačiau jam reikėjo ir papildomų atsargų, kurios jau buvo apsemtos vandeniu. Stevenas į vis greičiau skęstančio laivo apatinį denį nėrė vėl ir vėl, kad tik sugebėtų pasiimti maisto, vandens, signalinių raketų, žeberklą, saulės kolektorių ir keletą kitų daiktų. Taip, patyręs Stevenas buvo ypač gerai pasirengęs kelionei.

Stevenas ant savojo plausto dreifavo net 76 dienas. Per tą laiką jis susidūrė su badu, dehidratacija, rykliais ir pripučiame plauste atsirandančiomis skylėmis.

Galiausiai, jūreiviai prie Marie-Galante pakrantės, netoli Gvadalupės, Steveną pastebėjo. Per 76 dienas Stevenas buvo numetęs trečdalį savo svorio ir sunkiai galėjo pastovėti ant kojų. Jį iškart nuvežė į ligoninę.

Stebėtina, tačiau Stevenas joje neištvėrė nė pirmosios nakties. Vos kiek atsigavęs, jis nusprendė pilnai atgauti jėgas pats autostopu keliaudamas po Karibų jūrų regiono salas.

Daug vėliau Stevenas Callahanas prisidėjo ir savo patarimais, kuriant sėkmės sulaukusį filmą apie išgyvenimą atvirame vandenyne – „Pi gyvenimas“. Jo patarimai ir reali patirtis leido sukurti tikrovišką filmą:

4. Poonas Limas – išgyvenimo atvirame vandenyne pasaulio rekordininkas

Poonui Limui priklauso ilgiausio išgyvenimo ant plausto pasaulio rekordas. Ir tai nėra tas rekordas, kurį Poonas norėtų kada nors pagerinti.

Antrojo pasaulinio karo metu Poonas buvo britų prekybos laivo „SS Benlomond“ jūreivis. Laivas išvyko iš Keiptauno (Pietų Afrikos Respublikos) ir plaukė link Niujorko. Pakeliui, esant keliems šimtams kilometrų nuo Brazilijos krantų, laivą užpuolė vokiečių U-Boot povandeninis laivas. Toks susidūrimas sunaikino „SS Benlomond“ laivą ir Poonas į vandenį šoko tik su gelbėjimo liemene. Jis buvo vienintelis išsigelbėjęs žmogus.

Praėjus maždaug dviem valandoms, Poonas rado nedidelį medinį plaustą ir ant jo užsiropštė. Tikra laimė, kad jame buvo keletas išgyvenimui skirtų atsargų, tokių kaip maistas, vanduo ir signalinės raketos. Bet kai dreifavimo vandenyne dienos virto savaitėmis ir maisto ėmė trūkti, Poonas turėjo improvizuoti.

Jis sugebėjo pasigaminti laikiną žvejybinį kablį ir gaudyti žuvis. Turėdamas maisto ir vandens, Poonas manė, kad visgi gal pavyks išgyventi. Poonas vis dar turėjo signalines raketas, kurios būtų pagelbėjusios atkreipti pro šalį plaukiančių laivų dėmesį. Tačiau tada viskas pakrypo į blogiausią pusę.

Užklupo audra ir Poonas per ją prarado visas maisto bei geriamo vandens atsargas. Neturėdamas jokių atsargų ir būdamas arti mirties, Poonas turėjo imtis kraštutinių priemonių. Sutelkęs paskutines jėgas, jis sugebėjo pasigauti ant plausto nutūpusį paukštį ir jį užmušęs – išgėrė jo kraują, taip malšindamas savo troškulį.

Poonas suprato, kad jei jis nori išgyventi, jam reikės nuolatinio vandens (ar jo pakaitalo) šaltinio. Vyras nusprendė imtis gaudyti ryklius ir jam pavyko vieną jų pagauti. Įsivertęs ryklį į plaustą, jį užmušė ir išgėrė kepenyse esantį kraują.

Praėjus 133 dienoms, esant netoli Brazilijos krantų, žvejai išgelbėjo Pooną ir jis buvo nugabentas į ligoninę. Nepaisant to, kad beveik pusmetį praleido atvirame vandenyne, jis neteko vos 20 kilogramų ir net galėjo pats vaikščioti.

Tęsinys sekančiame puslapyje

5. Maurice’as ir Maralyn Bailey’iai – romantiška kelionė į naują gyvenimą virto išgyvenimo iššūkiu

1973-aisiais Maurice’as ir Maralyn Bailey’iai planavo įgyvendinti savo svajonę ir persikelti iš savo namų Anglijoje į Naująją Zelandiją.

Jie pardavė savo namą, nusipirko jachtą ir išplaukė su visu savo turtu. Jie manė, kad kelionė bus malonus nuotykis. Tačiau dėl malonumo jie klydo.

Nors pirmoji kelionės pusė praėjo gerai ir 1973-iųjų metų vasarį jie praplaukė Panamos kanalą, tačiau netrukus jie pateko į bėdą.

Jiems abiem būnant denio apačioje, pajuto stiprų smūgį. Nuskubėję ant denio viršaus pamatė plaukiojantį banginį ir didžiulę jo jachtoje padarytą skylę. Laivas ėmė skęsti, o Bailey’iai griebė tai, ką tik spėjo paimti, ir šoko į gelbėjimosi plaustą.

Pora buvo įstrigusi Ramiajame vandenyne ir teturėjo kelioms dienoms skirtų maisto atsargų, kompasą, kelias signalines raketas ir dar kelis daikus. Jie rinko lietaus vandenį, o kai baigėsi maisto atsargos – valgė sugautus paukščius, žuvis ir net vėžlius.

Būdami atvirame vandenyje jie pastebėjo 7 laivus, bandė jiems signalizuoti ir pranešti apie save, tačiau niekas jų nepastebėjo.

Savaitėms virstant mėnesiais, pora stipriai nudegė nuo Saulės ir prastai maitinosi. Taip pat juos nuolat sekė rykliai ir talžė audros.

Po atvirame vandenyne praleistų 117 dienų, neturėdami jokių atsargų ir būdami arti mirties, jie buvo išgelbėti.

Praplaukiantis Korėjo laivas juos pastebėjo ir ištraukė iš vandens. Maurice’as ir Maralyn Bailey’iai buvo tokie silpni, kad vos galėjo judėti ir valgyti kietą maistą.

Korėjo laivas porą išlaipino Havajuose, kur jie iškart pasižadėjo pastatyti naują jachtą ir grįžti į vandenis. Ir jie iš tikrųjų tą padarė.

Gavę pajamų iš knygos, kurioje aprašyta jų išgyvenimo istorija, pastatė jachtą ir metus praleido plaukiodami po pasaulį. Šįkart be tokių incidentų.

6. „Rose Noelle“ įgula – draugų žiemos atostogos virto nelaime, su fantastiškai laiminga pabaiga

Johnas Glennie, Rickas Hellriegelis, Jimas Nalepka ir Philas Hofmanas – keturi draugai, nusprendę žiemos atostogas praleisti Tongos saloje. Jie sulipo į savąjį „Rose Noelle“ laivą ir tikėjosi sklandaus pasiplaukiojimo.

1989 m. birželio 4 d., praėjus trims dienoms po jų išplaukimo, tarsi iš niekur atsirito didžiulė banga, atsitrenkė į laivą, jį apvertė aukštyn kojomis ir smarkiai apgadino. Tuo metu įgula liko įstrigusi laivo kajutėje, kuri greitai pradėjo pildytis vandeniu.

Norėdami gauti pagalbos, jie aktyvavo signalinį švyturį, tačiau niekas į tai nesureagavo. Vieni ir įstrigę tamsioje kajutėje, jie turėjo laivo korpuse išpjauti skylę ir taip išsilaisvinti. Laimei, nors „Rose Noelle“ ir buvo apverstas aukštyn kojomis, tačiau visiškai nenuskendo ir jo nuolaužos tapo savotišku gelbėjimosi plaustu, ant kurio vyrai galėjo plaukti.

Po savaitės, kai jau baigėsi atsargos ir signalinis švyturys nustojo veikęs, į kurį niekas nesureagavo, įgulai teko spręsti, kaip toliau elgtis.

Pasibaigus laive buvusioms vandens atsargos, vyrai surentė lietaus surinkimo sistemą ir ėmė gaudyti žuvis. Jie vis dar sugebėjo prasimanyti maisto, vandens ir turėjo tam tikrą pastogę, tad tiesioginis pavojus jiems negrėsė iki kol neužklups audra.

Tokiu būdu jie dreifavo savaites. Glennie’is pradėjo nardyti aplink apverstą laivą ir taip traukti į paviršių daiktus, kuriuos jie galėtų panaudoti. Jam pavyko ištraukti dujinę viryklę, kuri vis dar veikė ir leido vyrams retkarčiais maistą išsikepti.

Rugsėjo 30 d., praėjus 118 dienų nuo jų išplaukimo, jiems įsitaisius ant laivo nuolaužų pavyko pasiekti Naujosios Zelandijos krantus. Jiems nepaprastai pasisekė, nes po kelių mėnesių pasikeitusios vandens ir vėjo srovės juos būtų nukreipusios Pietų Amerikos kryptimi.

Net ir paplūdimio vieta, kurią nelaimėliai pasiekė, buvo išskirtinai dėkinga. Keletas dešimčių metrų kairiau arba dešiniau ir jų suknežinto laivo likučiai būtų atsitrenkę į uolas.

7. Salvadoras Alvarenga – pasaulio rekordininkas, vienui vienas atvirame vandenyne praleidęs 438 dienas!

José Salvadorui Alvarengai priklauso pasaulio rekordas. Jis vienui vienas atvirame vandenyne praleido 438 dienas ir nukeliavo 10 800 km.

Alvarenga yra žvejys ir 2012 m. lapkričio 17 d. išplaukė iš Meksikos Costa Azul žvejų kaimelio. Drauge su juo tąkart keliavo ir kitas žvejys Ezequielis Córdoba, su kuriuo iki tol Alvarenga dar niekada nebuvo dirbęs.

Visai netrukus po išplaukimo, vyrus užklupo audra. Ji nukreipė laivą nuo pasirinkto kurso, bendrai apgadino laivą ir jame esančią elektroniką. Dar prieš galutinai numirštant radijui, Alvarenga spėjo susisiekti su viršininku, bet jis niekuo negalėjo padėti.

Audra truko penkias dienas. Jai pasibaigus – vyrai neįsivaizdavo kur jie yra ir kaip grįžti namo. Audra sunaikino didžiąją dalį žvejybos įrankių ir beliko tik pagrindinės atsargos. Be burių, be variklių, be irklų. Vyrai buvo visiškai pasiklydę ir tiesiog dreifavo.

Jiedu dreifavo kelis mėnesius, išgyvendami dėka lietaus vandens ir sugautų žuvų, vėžlių ir paukščių.

Po keturių mėnesių Córdoba prarado viltį, nustojo maitintis ir mirė iš bado. Alvarenga pasakoja, kad ir jį buvo aplankiusios pasidavimo mintys, bet galiausiai jas nuvijo šalin.

Alvarenga net neįtarė, kad po keturių atvirame vandenyne praleistų mėnesių, jis dar net neįpusėjo savo išbandymo.

Jis bandė atkreipti dėmesį į save kiekvienam pamatytam laivui, tačiau nei vienas jų jo nepastebėjo. Alvarenga ir toliau išgyveno dėka lietaus vandens ir sugautų žuvų, vėžlių bei paukščių. Laikrodį jam atstojo besikeičiančios mėnulio fazės.

Praėjus daugiau nei metams nuo jo laivą iš rikiuotės išvedusios audros, Alvarenga pastebėjo žemę. Jis paliko laivą ir pradėjo plaukti link kranto. Taip vyras atsidūrė vienoje Maršalų salų, esančių kitoje Ramiojo vandenyno pusėje. Alvarenga buvo nugabentas į ligoninę, kurioje visiškai pasveiko.

8. Louisas Zamperinis – bombonešio sudužimas vandenyne buvo tik pradžia dvejus metus trūkusių baisių kankinimų

Louisas Zamperinis nacionalinėse antraštėse pirmą kartą pasirodė 1938 metais, kai keliavo į Berlyno olimpines žaidynes. Vyras bėgo 500 metrų rungtyje ir užėmė 8 vietą, kas jau yra daugiau nei pakankamai, kad užsitikrintumei vietą istorijos puslapiuose. Bet likimas Zamperiniui dar buvo numatęs iššūkių.

1941 m., likus keliems mėnesiams iki Perl Harboro įvykių, Zamperinis įstojo į JAV kariuomenę. Jis tapo antruoju Oro pajėgų leitenantu, o prasidėjus karui, jis buvo dislokuotas Ramiajame vandenyne.

1943 m., paieškos ir gelbėjimo misijos metu, jo valdomas bombonešis patyrė mechaninį gedimą ir nukrito į vandenyną. 8 iš 11 įgulos narių žuvo. Tarp trijų išgyvenusių buvo Zamperinis ir jo komandos draugai Russellas Allenas Phillipsas bei Francis McNamara.

Trys įgulos nariai dreifavo Ramiajame vandenyne, priešo teritoriniuose vandenyse, neturėdami maisto, vandens bei kitų atsargų. Vyrai sugebėjo iš lėktuvo nuolaužų išgelbėti du gelbėjimosi plaustus, surinkti pakankamai lietaus vandens. Jie maitinosi mažomis žuvimis ir paukščiais.

Taip slinko savaitės. Praėjus 33 dienoms, mirė McNamara. Dar po dviejų savaičių Phillipso ir Zamperinio plaustai pasiekė Maršalos salas ir abu vyrai buvo sučiupti japonų.

Abu vyrai buvo išsiųsti į įvairias karo belaisvių stovyklas, o galiausiai Zamperinis atsidūrė Naoetsu stovykloje, Šiaurės Japonijoje. Ten Zamperinė dvejus metus kankino liūdnai pagarsėjęs kalėjimo sargybinis, vienas žiauriausių Japonijos karo nusikaltėlių, Mutsuhiro Watanabe.

Kai pagaliau 1945 metais baigėsi karas, Zamperinis buvo paleistas ir galiausiai grįžo namo pas savo šeimą.

Ši istorija atrodo kažkur girdėta? Greičiausiai dėl to, kad ji labai puikiai parodyta Angelina Jolie prodiusuotame ir didžiulės sėkmės sulaukusiame „Unbroken“ filme:

9. Oguris Jukichis – prieš 200 metų pasiektos rekordo savininkas

Jukichis buvo jūrininkas dar vadinamuoju Japonijos Edo laikotarpiu – prieš maždaug 200 metų.

Jis buvo krovinio laivo „Tokujomatu“ ir 14 vyrų įgulos kapitonas. Laivu buvo gabenamos sojos į Edo miestą, dabartinį Tokiją, kai jį užklupo galinga audra. Ji sugadino laivo pagrindinį stiebą ir taip privertė laivą plūduriuoti.

Labai greitai įgula sunaudojo vandens bei maisto atsargas. Teko išgyventi iš surinkto lietaus vandens ir maitintis laivo triume buvusiomis sojų atsargomis. Nors sojų buvo daug, tačiau po kelių mėnesių, dėl maistinių medžiagų trūkumo, įgulos narius pradėjo kamuoti skorbutas.

Taip įgulos nariai vienas po kito ėmė mirti, o laivas dreifavo vis tolyn nuo namų. Po daugiau nei metų atvirame vandenyne, gyvi buvo likę tik trys įgulos nariai: kapitonas Jukichis ir Otokichis bei Hanbe.

Visi trys kentėjo nuo skorbuto ir buvo arti mirties, kai jų dreifuojantis laivas 1815 metais pasiekė Kalifornijos krantus. Trys japonų jūreiviai tapo pirmaisiais japonais, įkėlusiais koją į Amerikos krantus. Jie buvo nuo namų nutolę daugiau kaip 8 000 km ir atvirame vandenyne prabuvę 484 dienas.

Visi trys jūreiviai pasveiko ir susirengė kelionei atgal į Japoniją. Jos metu Hanbe numirė. Grįžęs namo Jukichi gavo daugybę apdovanojimų.

Net ir praėjus 200 metų Jukichiui priklauso Gineso rekordas už ilgiausią dreifavimą vandenyne.

Komentarai ()