Keistai sutapo, jog šiomis dienomis įvairiuose oficialiuose renginiuose garsūs mokslininkai išsakė savo nuomones apie nežemiškos civilizacijos egzistavimo galimybes. Kad neblaškyti skaitytojų dėmesio pavienėmis naujienomis, apjungėme šias nuomones į vientisą straipsniuką. Ir pateikiame tiek jūsų teismui, tiek ir diskusijoms.

Daktaras Seth Shostack, mokslinis garsaus projekto SETI (Search for Extraterrestrial Intelligence – nežemiško proto paieška) vadovas kaip ir turėtų būti, yra labai pozityvios ir optimistiškos nuomonės.

„Vien tik mūsų galaktikoje priskaičiuojama daugiau nei 200 milijardų žvaigždžių – ir beveik pusė jų turi planetines sistemas. Mūsų sistemoje iš viso yra 8 planetos, o vidutiniškai visoje galaktikoje – po penkias. Taigi, 500 milijardų planetų vien Paukščio Tako galaktikoje. Kiek gi planetų likusiose galaktikose?...Būtų tiesiog be galo keista, jei gyvybė egzistuotų tik Žemėje“, - samprotauja Seth Shostack.

Tokie samprotavimai nejučia žadina fantaziją, jog net pesimistiškiausiu atveju, kažkurios galaktikos kamputyje vis tiek turėtų egzistuoti į Žemę labai panaši planeta. Ir per visą Visatą tikrai ne viena. Tokios planetos atmosfera ir temperatūra nebūtinai turi būti identiškai Žemei, bet kad būtų daug panašumų, sunku abejoti. Ir negi tokiose planetose negalėtų užsimegzti gyvybė? O jei jau ji užsimegztų, kas galėtų sustabdyti jos natūralią evoliuciją? Tad nežemiškai protingai gyvybei susiformuoti yra visos logiškos prielaidos. Tačiau nežiūrint to, per beveik pusę šimtmečio SETI projektas neaptiko nė menkiausios protingos gyvybės užuomazgos. Ar tai reiškia, jog tolimosios civilizacijos nebenaudoja radijo bangų? Tačiau mus pasiektų bent jau atgarsiai seniau išspinduliuotų bangų. O gal jos dar nepasiekė Žemės civilizacijos lygio? Kad ir kaip bebūtų, tačiau iš kosmoso SETI tinklo radijo teleskopai kol tegaudo natūralų triukšmo foną.

Egzoplanetų paieškos

Reiktų prisiminti, jog dar iki 1995 metų niekas iš mokslininkų apskritai nebuvo tvirtai įsitikinęs, jog neskaitant mūsų Saulės sistemos, egzistuoja kitos planetos. Pirmoji surasta egzoplaneta buvo dujinis gigantas (apie 0.5 Jupiterio masės), besisukantis apie žvaigždę 51 Pegaso žvaigždyne (51 Pegasi b). Planetos judėjimo greitis nustebino visus mokslininkus – aplink žvaigždę ji apskriedavo per 4 žemiškas paras. Įvertinus žvaigždės ryškumą ir vidutinį planetos nuotolį nuo žvaigždės paaiškėjo, jog planetos paviršiuje temperatūra siekia 1000 laipsnių Celsijaus. Taigi, jokia gyvybė, bent jau žemiškojo pavidalo, tokioje planetoje negalėjo gyventi.

Nuo to laiko iki dabar surasta daugiau nei 260 egzoplanetų, tačiau visos jos panašios į dujines milžines. Iš principo tai nereiškia, jog „Žemės seserų“ mūsų galaktikoje nėra – tiesiog dabartiniai planetų paieškos metodai leidžia pastebėti dideles, į Jupiterį panašias planetas.

Ir kai astronomus jau buvo beužvaldantis nusivylimas taip ir nesurasti nieko panašaus į Žemę, tai pavyko – šveicarų astronomai beveik prieš metus pastebėjo, jog Gliese 581 žvaigždės sistemoje trečioji planeta yra idealiai panaši į Žemę.

Mokslininkams atradimą pavyko padaryti Čilėje esančiu ESO 3.6 m teleskopu . Naujai atrastoji apie pusantro karto už Žemę didesnė planeta skrieja apie savo žvaigždę 0.07 astronominių vienetų nuotolyje, t.y. apie 14 kartų arčiau nei Žemė aplink Saulę. Tačiau pati žvaigždė taip pat yra daug vėsesnė už Saulę (ji jau virtusi į raudonąją nykštukę), todėl mokslininkų nuomone planetoje vyrauja švelni temperatūra, o tai reiškia, jog planetoje gali būti aptinkamas skystas vanduo. Tai savo ruožtu leido tikėtis naujojoje planetoje rasti egzistuojančias gyvybės formas. Apskaičiuota, kad vidutinė šios Žemės „sesers“ temperatūra svyruoja nuo 0 iki +40 ºC, todėl vanduo planetoje turėtų būti skystas.

Mokslininkų grupės vadovas Stephane Udry, dirbantis Ženevos observatorijoje, teigia, planetoje turėtų būti uolėtas kraštovaizdis arba ji yra apgaubta vandenynų. Grenoblio universiteto tyrėjų komandos narys Xavieras Delfosse’as taip pat pažymi, jog skystas vanduo gyvybei yra svarbiausias. Jis tiki, kad ši planeta galėtų tapti labai svarbiu būsimų kosminių misijų, siunčiamų surasti nežemiškas gyvybės formas, tikslu.
Tiesa, entuziazmas kiek sumažėjo, kuomet mokslininkai priėjo išvados, jog naujojoje planetoje dėl atmosferoje esančių dujų yra susidaręs šiltnamio efektas, tad tikroji planetos temperatūrą turėtų gerokai viršyti žemiškąją. Žinoma, Žemėje irgi yra gyvybės formos, pernešančios aukštas temperatūras ir prisitaikančios prie tokių nepalankių sąlygų, tačiau ar tokios gyvybės formos galėtų sėkmingai evoliucionuoti į protingas būtybes – klausimas, sukėlęs nemažai skepticizmo.

Nežiūrint nelabai palankių sąlygų gyvybei vystytis atrastoje planetoje žymiai svarbiau tas faktas, jog astronomas pavyko aptikti į Žemę panašią planetą. Tai suteikė vilties, jog tokių atradimų ateityje tik daugės.

Daug vilčių mokslininkai sieja su 2009 metais į orbitą planuojamu išvesti teleskopu Kepler. Jo pagrindinė užduotis – egzoplanetų paieška. Misija suplanuota 4 metams, per kuriuos teleskopas ištyrinės daugiau nei 100 tūkstančių žvaigždžių apylinkes. Astronomų nuomone, šių duomenų daugiau nei pakaks bendro vaizdo susidarymui, kokiu dėsningumu Visatoje yra paplitusios Žemės tipo planetos. Netgi pačiais pesimistiškiausiais vertinimais, tokių planetų turėtų būti surasta ne mažiau kaip 50. Ir tai bus savotiška „adresų knyga“, nukreipianti nežemiškos civilizacijos ieškotojus reikiamomis kryptimis.

Be to, negalima pamiršti ir dar vieno grandiozinio instrumento, skirto nežemiškos gyvybės paieškom. Tai didžiulė radijo teleskopų matrica, pavadinta Allen Telescope Array. Kadangi apie šį projektą mes jau rašėme, tad antrą kartą nebesikartosime.

Taigi, didelės viltys ir ambicijos skatina žmones investuoti milijardus dolerių į nežemiškos civilizacijos paieškas. Tačiau ar šios investicijos duos lauktų rezultatų? Entuziastai tuo įsitikinę neabejodami. Gi egzistuoja mokslo pasaulyje ir skeptiškesnės nuomonės.

Visatoje paplitusi primityvi gyvybė

NASA 50-mečio proga skaitydamas paskaitą JAV G. Washingtono universitete žymus britų astrofizikas Stephenas Hawkingas sakė manantis, kad primityvios gyvybės formos anaiptol nėra retenybė Visatoje, cituodami „Yahoo! News“ skelbia portalas balsas.lt

Mokslininko teigimu, labai tikėtina, kad žmonės Visatoje nėra vieniši. Šiuo požiūriu egzistuoja dvi paplitusios nuomonės: pagal vieną iš jų gyvybė yra tik Žemėje, pagal kitą – gyvybė kitose planetose nėra pasiekusi tokio raidos lygio, kad galėtų siųsti į kosmosą apie save pranešančius radijo signalus.

Tuo tarpu S. Hawkingas nesutinka nė su viena iš jų. Skaitydamas paskaitą jis teigė, kad primityvi gyvybė Visatoje greičiausiai anaiptol nėra retas reiškinys. Tuo tarpu protingos gyvybės formos, jo manymu, atsiranda nedažnai. Pasak mokslininko, kai kurie mano, jog kol kas neaišku, ar protinga gyvybė egzistuoja ir pačioje Žemėje.

Kalbėdamas apie pavojus, kuriuos galėtų kelti ateiviai iš kosmoso žmonėms, astrofizikas pirmiausia paminėjo mokslui nežinomas ligas. Kitos gyvybės formos, pasak jo, gali išvis neturėti DNR. S. Hawkingas taip pat pareiškė, kad jei žmonių rasė sugebės išlikti dar milijoną metų, jos atstovai ko gero patys sugebės pažvelgti į pačius atokiausius Visatos kampelius.

Mokslininkas palygino kosmoso tyrimų finansavimui besipriešinančius žmones su tais, kurie 1492 m. priešinosi Kolumbo kelionei. „Naujojo pasaulio atradimas mums reiškia labai daug. Tik pagalvokite – jeigu jis nebūtų atrastas, mes neturėtume „Big Mac“ ir KFC“ (greitojo maisto užkandinių tinklas – red.)“, - juokaudamas sakė S. Hawkingas.

Taigi, pagal S. Hawkinga, protinga gyvybė Visatoje susiformuoja gana retai. Tačiau kitas mokslininkas, Andrew Watson, pateikė dar pasimestiškesnį požiūrį šiuo klausimu.

Protinga gyvybė greičiau atsitiktinumas, nei dėsningumas

Rytų Anglijos universiteto profesoriaus sukurtas matematinis modelis rodo, kad tikimybė rasti protingą gyvybę į Žemę panašiose planetose yra maža, įvertinus laiką, kurio prireikė atsirasti žmonėms ir likusį gyvybės Žemėje egzistavimo laiką.

Sudėtingos ir protingos gyvybės formos Žemėje atsirado vėlai, ir jau anksčiau mokslininkai spėjo, kad šį procesą lėmė keletas labai sudėtingų evoliucinių „žingsnių“. Prof. Endriu Vatsonas (Andrew Watson) nusprendė išsiaiškinti, kokia kiekvieno šių žingsnių tikimybė.

Mokslininkas teigia, kad Žemės – o taip pat ir į ją panašių planetų – tolesnę evoliuciją riboja laikotarpis, per kurį yra tinkamos sąlygos gyvybei. Šis laikotarpis baigsis, kai Saulės ryškumas pasieks tam tikrą ribą. Temperatūrų stebėjimai rodo, kad taip nutiks po maždaug milijardo metų. Tai trumpas laiko tarpas, turint omenyje tai, kad pirmuosius keturis milijardus metų gyvybės Žemėje nebuvo.

„Jei būtume atsiradę anksti, tuomet būtų galima spėti, kad evoliucija nuo paprastų iki protingų gyvybės formų yra gana tikėtinas dalykas“ – aiškina prof. Vatsonas. „Tačiau dabar žinome, kad atsiradome vėlyvuoju gyvybei tinkamų sąlygų laikotarpiu, vadinasi, mūsų evoliucijos tikimybė [kitose planetose] nėra labai tikėtina“.

Profesorius išskiria keturis žingsnius, kurių reikia atsirasti tokiai protingos gyvybės formai, kaip žmogus: vienaląsčių bakterijų atsiradimas, sudėtingos ląstelės, specializuotos ląstelės, iš kurių atsirado sudėtingos gyvybės formos, ir protingos gyvybės formos, turinčios savo kalbą.

„Sudėtingos gyvybės formos išsivystė iš paprastų per kelis menkai tikėtinus žingsnius, todėl [Visatoje] bus daug retesnės. O intelektas yra dar vienu žingsniu priekyje“, - optimizmu nespindi mokslininkas.

Jo sukurtas modelis rodo, kad kiekvieno evoliucinio žingsnio tikimybė geriausiu atveju yra 10 proc. ar mažiau, todėl protingos gyvybės atsiradimo per keturis milijardus metų šansai tėra 0,01 proc.

Parengta pagal:

• BBC News
• Mokslo Festivalis
• www.balsas.lt

Komentarai (82)