Pamirškite apie šokinėjimą nuo aukštų pastatų prisirišus tampriu trosu ar svaigius skrydžius skraidykle: jei ekstremalaus sporto entuziastai pasieks savo, adrenalino dozę bus galima „susileisti“ nauju būdu. Tai bus pats beprotiškiausias ir drąsiausias triukas – nušokti į Žemę iš kosmoso, rašo britų dienraštis „The Telegraph“.

Pamenate, mes prieš kelis mėnesius publikavome trumpą žinutę apie šuolių iš kosmoso koncepciją. Tuomet buvo apskritai aiškinamos idėjos detalės ir galimos problemos, o dabar ši mintis įgauna vis labiau konkrečius bruožus. Bet apie viską iš eilės.

Uždelstus šuolius parašiutu planuojama vykdyti iš aukščio, kuriame prasideda beorė erdvė. Manoma, kad nardytojai iš kosmoso pagerins JAV karinių oro pajėgų kapitono Joe Kittingerio 1960 m. pasiektą rekordą. Jis iššoko 32 kilometrų aukštyje ir per 13 minučių trukusį savo kritimą buvo pasiekęs maždaug 1120 kilometrų per valandą greitį.

Pasak dienraščio, šuolininkai iš kosmoso, siekiantys naujo rekordo, planuoja pradėti nuo 35 kilometrų aukščio. Vėliau aukščio kartelę ketinama pakelti iki 91 kilometro, o tai reiškia, kad tokiu atveju tai būtų pirmasis šuolis iš kosmoso. Jei viskas klostysis gerai, už tokią pramogą galintys susimokėti entuziastai nardyti iš kosmoso galės jau 2009 metais, rašo „The Telegraph“.

Skirtingai nei Kittingeris, kuris šokinėdavo iš helio pripildyto oro baliono gondolos, šįkart bus nardoma iš prekinės daugkartinio naudojimo kosminio laivo dalies. Tam bus naudojamas vienas iš maždaug penkių kosminių laivų, kurie gaminami komerciniams skrydžiams į kosmosą, kad turtingi keleiviai galėtų išgyventi kelias nesvarumo minutes ir pasimėgauti kvapą gniaužiančiais Žemės vaizdais, pasakoja JAV žurnalas „New Scientist“.

Tačiau ši „kosminių ekstremalumų“ naujovė turi ir labai svarbią praktinę pusę: nardytojai iš kosmoso turės išbandyti įrangą, kurią ekstremaliais atvejais planuojama naudoti vykdant komercinius skrydžius į kosmosą, jeigu šie ateityje taptų įprastu dalyku.

Pasak dienraščio, tai – pagrindinis buvusio karinio parašiutininko ir NASA gydytojo, atsakingo už kelių astronautų įgulų sveikatą, Jonathano Clarke‘o tikslas. Jo žmona Laurel žuvo 2003 m. sprogus erdvėlaiviui „Columbia“. Katastrofa įvyko kosminiam laivui pasiekus tankiuosius atmosferos sluoksnius.

Clarke‘o manymu nardymo iš kosmoso kaip ekstremalių pojūčių ieškančių žmonių sporto šakos raida būtų pirmasis žingsnis kuriant įrangą, kuri leistų ateityje apsaugoti astronautus nuo tokių tragedijų. „Tai aistringas mano pomėgis“, - prisipažįsta Clarke‘as. Jis dirba Nacionaliniame kosminių biomedicinos tyrimų institute Hiustone.

Toje pačioje Teksaso valstijoje įsikūrusi ir bendrovės „Armadillo Aerospace“, kuriančios kompiuteriu valdomą vertikalaus kilimo ir leidimosi turistinį kosminį laivą, būstinė. Kosminio nardymo pionierių komandos narių manymu toks laivas gali tapti puikia starto aikštele pirmiesiems šuolininkams iš kosmoso, rašo „The Telegraph“.

Iškart po šuolio į bedugnę nardytojas iš kosmoso aktyvuos oro pagalvę, specialią spyruokliuojančią sėdynę ar išskleis nedidelį parašiutą. Tai būtina padaryti siekiant kuo greičiau atitolti nuo laivo ir išvengti susidūrimo su juo pavojaus. Šuolio sėkmę turi užtikrinti specialus skafandras, apsaugos nuo kosminio šalčio ir praktiškai iki vakuumo išretėjusios Žemės atmosferos.

Kosminio nardymo entuziastas, vienas iš bendrovės „Space Diver“ steigėjų (kartu su Clarke‘u ir kitais) Rickas Tumlinsonas įkūrė ir „Orbital Outfitters“ – kompaniją, kuri projektuos, gamins ir nuomos nardytojams iš kosmoso skirtus skafandrus (jos devizas – „Turi skafandrą – skrisk“).

Pasak dienraščio, 32 kilometrų aukštyje atmosfera tokia išretėjusi, kad oro pasipriešinimas nebus jaučiamas. Nebus ir kritimo jausmo. Krentant dėl atmosferos tankėjimo slėgis, veikiantis šuolininko iš kosmoso kūną, ilgainiui didės, o dėl trinties su oru skafandras, kuriame cirkuliuos aušinantis skystis, ims kaisti.

Viena didžiausių problemų, kurią teks įveikti skafandro konstruktoriams – kaip apsaugoti šuolininką iš kosmoso nuo suktuko, kad jis neprarastų sąmonės, rašo „The Telegraph“. Jie iki šiol ginčijasi, kaip geriau šokti – „žuvyte“ ar tradicine poza – išskėstomis rankomis ir kojomis. Kai šuolininkas bus maždaug 1,6 kilometro aukštyje virš žemės, pagrindinis parašiutas bus išskleistas automatiškai.

Bendrovės „Armadillo“ kuriamas daugkartinio naudojimo komercinis kosminis laisvas bus valdomas per atstumą. Po to, kai žmogus iššoks, jis automatiškai nusileis į Žemę. Kitų metų pradžioje „Space Diver“ bendrovė ketina pradėti pirmuosius įrangos bandymus nedideliame aukštyje. Iš pradžių bus naudojami manekenai, o vėliau bandytojais taps žmonės. Tyrinėtojai bandymus ketina pradėti nuo kuklaus 3,2 kilometrų aukščio. „Būtina išmokti saugiai atsiskirti nuo laivo“, - interviu žurnalui „New Scientist“ sakė Tumlinsonas.

Galutinis jo tikslas – sukurti technologiją, kuri suteiktų galimybę astronautams palikti orbitinę stotį ir saugiai grįžti į Žemę pasinaudojus, pavyzdžiui, nedidelėmis pripučiamomis „gelbėjimosi valtimis“, rašo „Telegraph“.

Komentarai (13)