Faktiškai fizikai neturi nė mažiausio supratimo dėl to, kas galėtų paaiškinti pasaulio atsiradimą. Jie sugrįžta iki 10^-43 sekundės nuo pasaulio pradžios, bet nei truputėlio anksčiau. Jie atsitrenkia į gerai žinomą "Planko sieną", pavadintą taip, nes garsusis fizikas buvo pirmasis, pranešęs mokslo pasauliui, kad mokslui nebeįmanoma paaiškinti, kas atsitiktų su atomais, kai svorio jėga taptų ekstremali. Mažytėje pradinės stadijos Visatoje gravitacijai reikštis nėra jokios planetos, jokios žvaigždės ar galaktikos, o vis dėlto ta jėga egzistuoja, sąveikaudama su elementariosiomis dalelėmis, kurios savo ruožtu priklauso nuo elektromagnetinės ir branduolinės jėgų. Kaip tik tai mums kliudo sužinoti tai, kas įvyko prieš 10^-43 sekundės: išaugusi gravitacija stato neperžengiamą barjerą bet kokiam tolimesniam tyrinėjimui. Už "Planko sienos" - visiška paslaptis.

10^-43 sekundės - tai "Planko laikas", kaip vykusiai jį vadina fizikai. Tai pagaliau kraštutinė mūsų žinojimo riba, mūsų kelionės Pradžios link galas. Už šios sienos slypi neįsivaizduojama Tikrovė, Kažkas, ko mes galbūt niekuomet nepajėgsime suvokti savo protu, paslaptis, kurios fizikai visiškai nesitiki išsiaiškinti. Kai kurie iš jų bandė nors prabėgom žvilgterėti už tos sienos, bet jie nepajėgė pasakyti nieko, kas būtų tikrai suprantama apie tai, ką jie manėsi esą pamatę.

Naujausios Visatos pradžios teorijos susišaukia, tikrąja šio žodžio prasme, su metafizinėmis sampratomis. Pavyzdžiui fizikas Džonas Vyleris (John Wheeler) taip aprašo tą "kažką", buvusį prieš Visatos sukūrimą: "Visa, ką mes žinome, yra kilę iš begalinio energijos okeano, kuris yra pasirodęs lyg ir iš nieko".

Ir iš tikrųjų, pagal kvantinio lauko teoriją, mūsų stebima fizinė Visata yra ne kas kita, kaip mažos amplitudės bangos begaliniame energijos okeane. Tokiu būdu ir elementariųjų dalelių, ir visos Visatos kilmė būtų šis energijos okeanas: erdvėlaikis ir materija yra ne tik atsiradusios šiame preliminariniame begalinės energijos ir kvantų srauto plane, bet ir nuolatos jo gaivinamos. Fizikas Deividas Bomas (David Bohm) mano, kad materija ir sąmonė, erdvė ir visata yra tiktai žemesnieji "bangų mūšos" dūžiai iš atžvilgio į jų suponuojamo plano begalinį aktyvumą. Jie plaukia iš amžinosios kūrybinės versmės, esančios anapus erdvės ir laiko.

Fizikoje egzistuoja nauja samprata, kuri pasirodė esanti labai operatyviai vertinga - tai kvantinė tuštuma. Pirmiausiai patikslinkime, kad nėra absoliučios tuštumos, kurioje visiškai nebūtų nei materijos, nei energijos. Net beorė erdvė, skirianti galaktikas, nėra visiškai tuščia: joje rastume kelis izoliuotus atomus bei įvairių tipų spinduliavimą. Ar tuštuma būtų natūrali, ar dirbtinai sukurta, tokia grynoji tuštuma būtų vien mūsų abstrakcija. Tikrovėje niekuomet nepavyks eliminuoti tam tikro liekamojo elektromagnetinio lauko fono. Šiame lygmenyje labai įdomu yra įvesti materijos/ energijos ekvivalentiškumo sąvoką. Jeigu mes tuštumos skreite paskleidžiame nuolatinės energijos likutį, tuomet gali būti, kad jis nuolatinio bangavimo fone virs medžiaga: taigi, naujos dalelės kils iš nieko.

Kvantinė tuštuma yra nuolatinio dalelių "šokio" teatras. Jos pasirodo ir išnyksta per labai trumpą laiką, nesuvokiamą protinės žmogaus veiklos mastais.

Taigi, jeigu yra galima tokia prielaida, kad medžiaga gali išnirti beveik iš nieko, kuris yra tuštuma, ar tai nebus dalinis atsakymas į anksčiau iškeltą klausimą: iš kur tasai "big bang" (didysis sprogimas)? Ir kas gi vyko šiek tiek anksčiau, iki minėtosios 10^-43 sekundės?

Kvantų fizika įrodo, kad materija gali išnirti iš tuštumos tik su sąlyga, jeigu į ją bus įvestas pakankamas energijos kiekis. Galima daryti tokią prielaidą, kad pačioje pradžioje, kaip tiktai prieš tą "big bang", į pradinę tuštumą buvo išlieta energijos masė, turinti savyje pirminį kvantinį bangavimą, ir iš to turėjo gimti mūsų Visata.

Tačiau iš kur ateina šis kolosalus energijos kiekis, reikalingas didžiajam sprogimui? Tai, kas slypi už "Planko sienos", yra neribotos galios pirmykštė energija. Iš kur ji atsirado, kodėl ji atsirado? Šie klausimai iš karto iššaukia krūva kitų klausimų. Kodėl buvo sukurta Visata? Kas lėmė tokį pasaulį, kokį mes pažįstame šiandien? Mokslas šiuo atveju bejėgis. Todėl visos gijos atiduodamos metafizikai, religijai, filosofijai. Tą energiją galima pavadinti Dievu, Kūrėjų ir kitais vardais. Aišku viena: prieš Planko Laiką dar niekas neegzistuoja konkrečiai. Teisingiau, viešpatauja nelaikiškas Totalumas, tobula Visuma, absoliuti Simetrija. Tik nebūtyje yra Pradinis Principas, begalinė neribota Jėga, be pradžios ir be pabaigos. Šį preliminarųjį momentą ta galybe ir vienišumu žaižaruojanti Jėga, kupina harmonijos ir tobulumo, gal net neturi intencijos ką nors iš viso kurti. Jai pakanka savęs pačios.

Bet štai kažkas įvyks! Kas? Gal tai Nieko atodūsis, gal koks atsitiktinumas nebūtyje, subangavimas tuštumoje? Nežinau. Ir štai tokį fantastinį momentą Kūrėjas, žinantis, kad JIS YRA, KURIS YRA, nebūties totalume nusprendžia sukurti savo paties egzistencijos veidrodį. Materija, Visata - Jo sąmonės atšvaitai, kategoriškas atotrūkis nuo pradinės nebūties gražios harmonijos: Dievas kažkaip yra sukūręs savo paties paveikslą.

Ar taip viskas ir buvo? Galbūt mokslas niekada ir neduos tiesaus ir aiškaus atsakymo į šį klausimą. Tačiau tylėdamas jis gali būti intuityvaus mūsų susigaudymo vedlys.

Ar tai tikra?

O gal visa tai tik pramanas? Ar tikrai buvo tas "big bang"? Mažiausiai trys akivaizdžios nuorodos mums kalba už tai, kad tikrai buvo taip.

Pirmoji - tai žvaigždžių amžius: matavimai rodo, kad seniausios iš jų yra tarp dvylikos ir penkiolikos milijardų metų senumo. O tai labai derinasi su suponuojama Visatos amžiaus trukme nuo jos pradžios.

Antrasis argumentas pagrįstas galaktikų siunčiamos šviesos analize: ji be jokios abejonės rodo, kad galaktiniai dariniai tolsta vieni nuo kitų tuo greičiau, kuo toliau jie yra nutolę nuo stebėjimo taško: tai leidžia spėti, kad galaktikos kitados buvo susikaupusios viename erdvės regione, pradinio debesies skreite, kurio amžius - penkiolika milijardų metų.

Ir dar vienas, trečiasis ir labiausiai įtikinantis fenomenas: 1965 metais visuose Visatos regionuose išaiškėjo foninis labai mažo intensyvumo spinduliavimas, panašus į labai žemos temperatūros kūno skleidžiamą spinduliavimą - 3 laipsniai virš absoliutaus nulio. Šis spinduliavimas yra tarytum fosilija, fantasmagorinis šviesos ir šilumos srautų, prasidėjusių pirmosiomis Visatos egzistavimo akimirkomis, aidas.

Parengta pagal:

• Kaip atsirado pasaulis?
  http://www.angelfire.com/stars3/zemyna/pasaulis.htm
• Bill Bryson. Trumpa istorija beveik apie viską., Vilnius 2005 m.

Komentarai (11)