Pavojingi vandens gyvūnai. Trečia dalis: kaip patarlėje sakoma – svarbu ne ūgis, bet „smūgis“ (video)  (4)

Toliau tęsiame pažintį su pavojingais vandens gyvūnais – pirmojoje dalyje rašėme apie labai įdomią žuvį fugu, kuri sugeba vienu metu kelti milžinišką mirties baimę ir tuo pačiu būti delikatesu. Antrojoje dalyje kalbėjome apie rajas – taikias, bet turinčias kuo apsiginti. Šioje dalyje net trys žuvų rūšys – visos skirtingos, visos ne per didžiausios, tačiau, be abejonės, labai pavojingos.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Nesišlapink Amazonėje

Prie Amazonės gyvenantys indėnai nuo vaikystės žino, jog negalima šlapintis įbridus į upę. Tai ne prietarai ar religiniai papročiai. Pavojų sukelia labai mažutės – daugiausiai iki 40 milimetrų užaugančios žuvelės šamukai kandira (lot. Candiru Urethra). Suaugę vyrai šios žuvelės bijo beveik taip pat paniškai, kaip dauguma moterų pelių ar vorų. Ir yra dėl ko.

Jie parazituoja stambesnių žuvų kraujyje. Šamiukai orientuojasi pagal žiaunų skleidžiamą amoniako kvapą. Žuvims kvėpuojant, per žiaunas jie patenka į vidų, apsigyvena kraujyje. Prasideda ilgai trunkanti kankynė.

Žuvytė Candiru

Žuvytė Candiru

Tą patį žuvelė padaro ir žmogui. Šlapimo amoniakas vilioja šį parazitą. Žmogus net nepajunta, kaip ta žuvelė patenka į genitalijas ir įsiskverbia į kraujotakos sistemą, minta iš vidaus mėsa bei krauju ir dauginasi. Įsliuogusi į vidų, žuvytė išskleidžia dantukus ir ją iškrapštyti tampa labai sunku. Pastebėti šią žuvytę besimaudant praktiškai neįmanoma – ji ne tik labai maža, bet dar ir peršviečiama. Pajusti, jog ji jau šliaužia į varpą galima tik tuomet, kai tampa per vėlu ją ištraukti. Vienam mokslininkui atliekant eksperimentą žuvytė netyčia įsliuogė į žaizdą rankoje. Po to mokslininkas su siaubu stebėjo kaip parazitas greitai skverbėsi gilyn į jo kūną link venos – beveik kaip fantastinių filmų zondai, įsiskverbiantys į žmogaus kūną.

Kaip Candiru parazituoja kitas žuvis

Tad jeigu jau genitalijose apsigyveno toks padarėlis, be ekstremalių priemonių jo neiškrapštysit. Operacija praktiškai neišvengiama, nes patekęs į vidų šamukas išsipučia ir kelis kartus padidėja. Blogiausia, kad chirurgas negali garantuoti, jog operuojant bus išsaugotos lytinio organo funkcijos.

 

Dryžuotasis zebras

Dar viena žuvis, su kuria nerekomenduojama susidurti plaukiotojams, – sparnuota dryžuotoji arba dar vadinama zebrinė sparnapelekė (lot. Pterois volitans). Ji dėl savo išvaizdos dažnai vadinama tiesiog zebru.

Gyvena Indijos ir Ramiajame vandenynuose, tačiau ne retai jos auginamos akvariumuose. Dydis – 30-40 cm, nepriklausomai nuo to, auginama laisvėje ar nelaisvėje. Kūnas ryškiai dryžuotas, turi didelius vėduoklės pavidalo pelekus. Ant jos nugaros esantys dygliai yra nuodingi ir gali būti pavojingi netgi žmogui.

Dryžuotas zebras

Ši žuvis nėra judri – nejudėdama styro kur nors koralų šešėlyje ant jūros dugno, lėtai mojuoja ilgais, puošniais, spindinčiais pelekais. Ją lengva palaikyti vandens augmenijos spalvota puokšte. Toks apsirikimas gali brangiai kainuoti, tačiau reikia nepamiršti, jog zebrinė sparnapelekė naudojasi dygliais ne puldama grobį, bet gindamasi nuo priešų.

Pajutusi pavojų, zebrinė sparnapelekė akies mirksniu iškiša savo aštrius, nuodingus dyglius. Nors ir nežymus bent vienas tokios adatos bakstelėjimas žmogui sukelia didelį skausmą. Jis gali prarasti sąmonę. Įdurta vieta sutinsta ir apmiršta. Skausmas pradeda šiek tiek mažėti po kelių valandų, o praeina tik po savaitės.

Jei nardytojui įsminga keli dygliai, jis gali iš karto netekti sąmonės, būti paralyžiuotas. Pakartotinai įsidūręs sparnuotosios dygliais žmogus įgauna imunitetą. Tačiau tokių „bandymų“ geriau vengti.

Akvariumų mėgėjai tokiomis žuvimis džiaugiasi, kaip reikalaujančiomis nedaug priežiūros, tačiau pripažįsta, jog elgtis su žuvimi reikia labai atsargiai – įdūrimo skausmas gali būti sunkiai ištveriamas.

Maskavimosi meistrė

Dar vienas sunkiai pastebimas ir labai klastingas tropinių vandenų gyventojas – karpuotoji žuvis arba žuvis-akmuo (lot. Synancea horrida). Šios apie 40 centimetrų ilgio žuvys tyko neatsargių plaukiotojų Raudonojoje jūroje, Indijos ir Ramiajame vandenynuose.

Jos nepatrauklios – galva netaisyklingos formos, o burna ir akys nukreiptos į viršų. Šių žuvų oda minkšta, negraži – lyg padengta karpomis. Išskirtinis šių žuvų požymis – sugebėjimas puikiai maskuotis aplinkoje. Jas labai sunku pastebėti net ir sekliame vandenyje – paprastai įsiraususios į dugno smėlį tampa labai sunkiai atskiriamos nuo paprasto akmens.

Trumpos ir ilgos, tačiau idealiai aštrios adatos, kuriomis apsiginklavusios šios žuvys, yra paslėptos nugaros pelekuose ir pasirodo tik juos palietus ar kitaip išgąsdinus žuvį. Kai kurios adatos turi vageles, kaip gyvatės dantys. Jomis teka nuodai, kuriuos gamina specialios liaukos. Karpuotosios dygliai labai standūs, tvirti, jie gali pradurti net storus nardytojų kostiumų padus.

Žuvis akmuo

Šių žuvų nuodai žmonėms sukelia skausmą, nuo kurio galima net išprotėti, prarasti sąmonę. Įdūrimų vietose atsiranda skaudūs ištinimai, sutrinka kvėpavimas. Jei nebus suteikta pagalba – po penkių valandų žmogų gali ištikti koma.

Jei karpuotosios dūris pataiko į stambesnę kraujagyslę, mirtis gali ištikti dar anksčiau – per 2-3 valandas. Bet ir išgyvenusieji paprastai dar serga kelis mėnesius.

Šias nuodingas žuvis žmonės valgo Indijoje, Samoa saloje, Naujojoje Gvinėjoje. Prieš tai nulupama jų oda ir pašalinami mirtinų nuodų dygliai.

Parengta pagal:

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: www.technologijos.lt
(0)
(0)
(0)

Komentarai (4)

Susijusios žymos: