Su žirgu supažindinti nereikia nei vieno - jis buvo, yra ir dar ilgai bus šalia žmonių. Tik laikui bėgant keičiasi jų funkcijos - seniau su jais jodavo į karą, dirbdavo žemę ir naudodavo maistui. Dabar gi karą pakeitė cirkas, klasikinis ir sportinis išjodinėjimas, įvairiausios rungtys. Žemę nors ir rečiau ir mažiau, tačiau vis dar dirba, tiesa ne su žirgais, o su arkliais. Maistui aišku jie tebenaudojami. Toks santykis su žirgais daugeliui atrodo normalus ir įprastas, bet pažvelgime kiek giliau. Žirgas žmogui, be abejonės, yra reikalingas ir būtinas gyvūnas, o žmogus žirgui? Kas slypi po asmeniškiausia žirgo ir žmogaus santykių skraiste - išjodinėjimu: supratimas ir pasitikėjimas ar beribis žiaurumas ir patyčios?

Žmogus ir žirgas istorijoje

Žmogaus santykis su žirgu

Žmogus ir žirgas neatsiejamas jau daugelį tūkstantmečių. Net ir pačiuose seniausiuose išlikusiuose istoriniuose šaltiniuose, praktiškai kiekvienos tautos mitologijoje ar tautosakoje sutinkamas žirgas, kuriam skiriama ypač garbinga vieta kaip žmogaus draugui ir pagalbininkui. O kur dar dainos ir poemos, apdainuojančios šauniųjų raitelių ir žirgų nuotykius. Tad apie žirgo svarbą ir reikšmę žmonijos istorijoje nė neverta daug kalbėti - tai akivaizdūs dalykai. Tačiau santykiai su žirgais nudažyti ne vien gražiomis spalvomis. Žmogus turi savybę prisiminti tik geras ir šviesias akimirkas. Todėl daugelis skaudžių, gėdingų ir liūdnų gyvenimo pamokų tiesiog pamirštama. Taip yra lengviau, tačiau tai verčia vėl ir vėl daryti tas pačias klaidas.  Štai trys skirtingos senos istorijos, kuriose atsispindi pagrindiniai žmonių santykiai su žirgais.

1535 metais Prancūzijoje švento Pranciškaus dieną, vyskupų eisena, garbingųjų riterių 43 herbų ložės, su giesmėmis savo procesijoje vedė sudeginti apsėstą velniu žirgą.... Jie taip nusprendė, nes žirgas turėjo neeilinių sugebėjimų: mat tai buvo cirko artistė - kumelė Anabelė. Ji darė sudėtingus triukus, ji gerai suprato žmogų, atnešdavo daiktus, rodydavo savo mąstymo ypatumus ir tuom baugino inkvizitorius. Anabelė patyrė visus egzorcizmo siaubus, kaip degančių anglių kišimą į ausis, įvairius pasityčiojimus, net buvo norėta prapjauti pilvą, kad įsitikinti ar ten nėra velnio, bet susilaikyta dėl to, kad nuo šito ji gali nugaišti ir minia neturės malonumo pamatyti deginimo proceso.

Arklys, iškankintas žmonių neišmanymo, kurio kaltė buvo tame, kad patikėjo ir pamilo žmogų, buvo prikaltas prie sienos. Minia džiūgavo. Ji norėjo pamatyti, kaip iškeps pasislėpęs kumelėje velnias. Mergaitė, kuri dresavo Anabelę norėjo peiliu perpjauti jai gerklę, kad ši nesikankintų. Tačiau budeliai ją užmušė. Ugnis buvo didžiulė. Degantis žirgas klykė taip veriančiai, kad suminkštino savo kančia kelių riterių širdis. Šie riteriai norėjo prisiartinti, kad galėtų nudurti ir išgelbėti nuo kančių Anabelę. Vyskupai tai uždraudė. Ir tada prasidėjo arši kova. Bet jų buvo mažuma ir jie visi žuvo. Anabelė klykdama sudegė gyva. Vyskupai teigė, kad tai klykė velnias joje. Tai ne vienetinis atvejas. Bet koks gyvulio sąmoningumas atvesdavo jį ant laužo. Esmė tame, kad tada, kai bažnyčia pilnai valdė Europą buvo netinkamas laikas, suvokti ir praktikuoti laisvus ir garbingus santykius su žirgais, nes tai grėsė mirtimi. Todėl žirgų valdymui buvo prigalvojami vis grubesni, sadistiškesni metodai. Bet ar šiandien yra kitaip?

Rusija. 1150 metai. Žmonių kovoje, Jurijaus Dolgorukovo žirgas vardu Alij buvo mirtinai sužeistas. Šis žirgas savo drąsa, ištikimybe ir jėga buvo užsitarnavęs didžiulę kunigaikščių pagarbą. Kartą, kai grinklanešys sudavė šiam žirgui, kunigaikštis tuoj pat nukirto šio žmogaus ranką. Abipusė ištikimybė tarp žirgo ir žmogaus buvo tokia didelė, kad kunigaikštis panoro susitikti su žirgo siela ir ... po savos mirties. Kai žirgas mirė, kunigaikštis pareikalavo vienuolių atlikti jam apeigas. Vienuoliai atsisakė. Tada žirgas buvo palaidotas karininkų apeigomis. 40 karių nešė jo kūną, nors visi tos visuomenės istatymai buvo tuo sulaužyti. Kunigaikštis pasakė:" Jeigu danguje, nesutiksiu savojo žirgo, tada ten man nėra ką veikti, tada nuodėmiausiu čia su džiaugsmu." Tad ir tais laikais buvo garbingų žmonių...

Kinija. Šansi provincija. 1135 metai. Džondženi gentys užpuolė taikius gyventojus plėšė ir naikino juos. Tam laike gyveno Dao atsiskyrėlis, kurio vienuolynas taip pat buvo išniekintas. Atsiskyrėliui ir senam jo žirgui dėl pramogos plėšikai išdūrė akis ir paleido juos abu klaidžioti po apylinkes. Jie juokėsi, kad Dao vienuoliui nereikia akių kad eitų dvasiniu keliu. Atsiskyrėlis niekada nejodinėdavo, todėl ir dabar jis ėjo šalia savo žirgo. Ilgai taip klaidžiodamas, po sniegynus, siaučiant pūgoms, vienuolis suvokė žirgo sielą, jo neviltį, ir pamilo šį žirgą. 15-tą klaidžiojimo dieną jis sutiko dievybę Guan-in. Ji turėjo dievų duotas jai akis, kurias reikėjo perduoti vienuoliui. Bet Guan-in norėjo pajuokauti. Ji pasakė, kad akys tik vienos, kažin kuriam duoti: vienuoliui ar žirgui. Vienuolis pasakė: "Pasaulį turi matyti tas, kas suvokia ji teisingai. Atiduok akis žirgui." Guan-in nepaklausė dievų, o pakluso vienuoliui ir atidavė vienuolio akis, pilnas išminties ir meilės, žirgui. Tai buvo meilė.

Nuo karo link sporto

Keitėsi laikai, karuose žirgus išstūmė technika. Tačiau iš žmogaus gyvenimo žirgai neišnyko. Vis labiau populiarėjo žirgų sportas. Žirginiu sportu laikomos visos sporto rūšys, kuriose žirgas panaudojamas kaip jojimo arba traukiamasis gyvulys. Seniausiai žinomos greičio lenktynės su žirgais (tiek raitelių, tiek važnyčiotojų) - šios sporto šakos bazinė koncepcija nesikeitė tūkstančius metų.

Žirginio sporto užuomazga laikomos azijiečių klajoklių lenktynės, rengtos nustatyti žirgų greitį, ištvermę bei raitelio vikrumą.  Tikrasis žirginis sportas, lenktynės ne ruošiant karius, o tiesiog varžybos, gimė Graikijoje. Pirmosios keturkinkių kovos vežimų lenktynės Olimpinėse žaidynėse įvyko 680 m. pr. Kr., o pirmasis raitelis nugalėtojo laurų vainiku vainikuotas 648 m. pr. Kr.

Olimpinės keturkinkių kovos vežimų ir raitelių lenktynės vyko netoli Elio miesto įrengtame hipodrome. Jis nebuvo taisyklingos ovalo formos, kaip dabartiniai hipodromai, be to, bėgimo takas buvo nelygus.

Žirgų lenktynės mėgtos ir senovės Romoje. Pats imperatorius Neronas lenktynėse dalyvavo į kovos vežimą pasikinkęs 10 eržilų. Tiesa, jis varžybų nebaigė – išvirto iš vežimo, bet pasakota, esą teisėjų buvo pripažintas nugalėtoju.

Viduramžiais Europoje žirgų lenktynes pakeitė riterių turnyras. Riteriai, pilna kovos apranga, ginkluoti ietimis ir kardais arenose kaudavosi dėl mylimos damos žvilgsnio iš balkono ar ložės, ar dėl vertingų prizų. Riterio sėkmė, o neretai ir gyvybė, priklausydavo nuo ištikimo žirgo vikrumo. Ir pats vokiškas riterio vardas "Ritter" reiškia "raitas".

Naujaisiais laikais mažėjant žirgo vaidmeniui karo srityje ėmė sparčiai vystytis dailusis jojimas arba išjodinėjimas. Dailiojo jojimo figūros vystėsi iš senovinių kovos elementų. Kautynių įkarštyje geras žirgas turėjo gebėti pagal raitelio komandą staiga atšokti, atsistoti piestu – tarnauti raitelio gyvu skydu, ar, persekiojant priešą, prie jo pribėgti taip, kad raitelis galėtų priešą lengvai užmušti. To žirgai jau mokyti senovės Graikijoje, žirgo ruošimo metodika minima jau Ksenofonto vadovėlyje.

Išjodinėjimo istorija

Žymiausias italų jojimo vadovėlis tai Frederigo Grisone iš Neapolio apie 1550 m. išleista knyga "Ordini di cavalcare", tapusi bestseleriu tuometinėje Europoje. Mat po Ksenofonto ilgai niekas daugiau jojimo vadovėlių nebuvo parašęs. F. Grisone knyga buvo naujas žodis po beveik 2 tūkstantmečių pertraukos šioje srityje. F. Grisone jojimo vadovėlis mokino dresiruoti žirgus brutualiais metodais.

Italija pamažu lyderio pozicijas užleido Prancūzijai. Prancūziškoji mokykla buvo pranašesnė – atsisakyta kai kurių ypač sudėtingų figūrų. Jei italų mokykla su žirgais elgėsi ypač žiauriai (visa dresūra rėmėsi vien žirgo bausmėmis), tai prancūzai siekė "išmokyti žirgą mąstyti".

Žymiausi prancūzų jojimo vadovėliai tai Antoine de Pluvinelio (1623) ir Francois de la Guérnière (1730) išleistos knygos, pagal kurias žirgai turėjo būti dresiruojami "žmoniškai". Ypatingai Francois de la Guérnière klasikinio jojimo meno vadovėlis ("Ecole de Cavalerie") neprarado savo išliekamosios vertės iki mūsų dienų.

Prancūzų mokykloje išsiskyrė dvi kryptys – Versalio ir Somiuro mokyklos. XVIII a. – Versalio mokyklos triumfas, čia joti mokėsi Prancūzijos karalius ir žymesni didikai. Somiuro mokykla ruošė kavalerijos karininkus.

XVIII a. pab.– XIX a. pr. keitėsi jojimo stilius: atsikratyta nereikalingų figūrų, jojimas išsiveržė iš maniežo, tapo masiniu. Dėl reformų klasikinė jojimo mokykla išgyveno nuosmukį. Reformatoriai, reikalavę žirgo judėsių laisvumo ir natūralumo, nugalėjo. Dailusis jojimas įgavo dabartinį pavidalą, o kaip olimpinė rungtis pirmą kartą pasirodė Stokholmo olimpiadoje 1912 m. Šiuolaikinis išjodinėjimas – tai tikri "baleto" spektakliai. Vertinamas žirgo grožis, judėsių laisvumas, figūrų tikslumas. Raitelio judėsių valdant žirgą neturi matyti žiūrovai.

Mažėjant sunkių šarvų reikšmei, vietoj sunkių riterių žirgų, svarbiausią vietą kavalerijoje užima lengvi, judrūs žirgai. Su tuo siejamas ir pirmųjų maniežinio išjodinėjimo mokyklų pasirodymas XVI a. Italijoje. Žymiausia jų – Neapolio jojimo akademija. Čia mokytasi joti, tinkamai valdyti ir dresuoti žirgą – atlikti tokius judesius ir figūras, kurie natūraliai žirgui nebūdingi. Pagrindinė to meto veislė, naudota išjodinėjimui – ispanų, kurios žirgai pasižymėjo grožiu, grakštumu ir buvo stiprūs. Mokyklos leido vadovėlius, tobulino balnus, laužtukus. Ši metodika greitai pasiekė Prancūziją ir Angliją.

Išjodinėjimas - kas po juo slypi?

Išjodinėjimas bendruoju atveju suprantamas kaip žirgo moralinis, fizinis ir intelektualinis paruošimas vykdyti tam tikras raitelio komandas. Skiriamas klasikinis ir sportinis išjodinėjimas. Pastarąjį galima lengvai pažiūrėti dažnose sportinėse rungtyse - dailiojo jojimo, kokūruose ir t.t.

Stebėdami žirgų sportines varžybas dažnai žavimės judesių grakštumu, raitelio ir žirgo pilnatve. Kartais raitelis pamosikuoja vytele, bet paprastai tai pranyksta bendro įspūdžio kontekste. Tačiau pasigilinkime, kas gi iš tiesų vyskta manieže ir kokiu būdų pasiekiamas žirgo paklusimas raiteliui.

Žąslai - ideali kankinimo priemonė

Nuo senų senovės iki dabar žirgui valdyti naudojamas balnas, kamanos ir žąslai.

Balnas tolygiai paskirsto raitelio svorį skersai žirgo nugaros raumenų. Jis neturėtų liesti žirgo stuburo, kuris turėtų būti laisvas nuo bet kokio svorio. Be balno joti ant žirgo taip pat galima, ir tai puikiai mokėdavo amerikos indėnai. Tačiau su balnu žmogui patogiau. Žirgo nuomonė čia nelabai kam įdomi.

Kamanos skirtos žirgui valdyti. Nors tiksliau pasakius, jų pagrindinė paskirtis - išlaikyti žąslus žirgo burnoje.

Žąslai - pagrindinis žirgo kontrolės įnagis. Jų būna įvairių konstrukcijų, priklausomai nuo paskirties - jojimui, apmokymui ir t.t. Konstrukcijų ypatumus lemia esminis dalykas - siekiamas sukelti skausmo kiekis. Koks malonumas risnoti su žąslais nesunku suprasti - teriekia skersai į burną įsikišti vinį, pririšti jo abu galus virvelėmis ir leisti jas kam nors patampyti.

Tokį pat pjūtį jaučia ir žirgai. Žirgo liežuvis yra jautrumo koncentracijos vieta. Žąslais, geležimi jis yra spaudžiamas žemyn ir kai pavadžiai patraukiami - jis atitraukiamas atgal beveik į gerklę. Fiziologai tokį skausmą vadina ypatingai dideliu. Jojant jojikai dažnai daro greitus pjaunamus traukimus pavadžiais tada, kai žirgo nebesuvaldo. Tuo būdu, žirgo apatinio žandikaulio gale, kur nėra dantų, o tik švelni odelė, šis kaulas yra trupinamas geležimi esančia jo burnoje, o šios geležies smaigalys smenga žirgui į gomurį. Sunku pasakyti koks skausmas yra galingiausias, nes jis žirgui susilieja į vieną nepakeliamą skausmą - varžybas, į bendravimą su žmogumi. O dar smūgiai botagu per galvą, ausis, šonus, kojas, kaklą, ypatingai mėgstama mušti veiksmingai - per akis.

Žirgų sportas - viešas žirgų kankinimas?

Kad suvokti žirgų sporto esmę ir suprasti koks tai yra prakeikimas žirgui, tereikia tik įdėmiai pažiūrėti bet kokias varžybas. Esmė jų visada ta pati, bet tai matyti yra nepriimtina sportininkams ir žiūrovams. Pastovūs mušimai, pastovūs daugybės pavadžių suveržimai, pastovūs žirgo drąskymas aikštėje rodo, kad žirgas pats nedarytų nieko, kad viską jis daro nes yra prievartaujamas. Drąskoma geležimi žirgo burna, kur randasi labai jautrūs nervai, sukelia žirgui traukulius. Fiziologai ištyrę šį skausmą įvardina jį PRAGARIŠKU. Nežiūrėkite į tai: peršoko žirgas pagaliukus ar ne. Pažiūrėkite į žirgo akis ir burną. Varžybose matomas tik žirgų luošinimo procesas, kurį atlikinėja tiek senukai, tiek vyrai, tiek moterys, jaunuoliai ir ... moko šito kankinimo meno vaikus, moko juos mušti jau paralyžuotą iš skausmo žirgą ir mušti taip, kad žirgas jaustų. Žirgus muša per treniruotes, kad juos palaužti, muša prieš varžybas, kad juos suaktyvinti, muša ir po visko, kad pakrauti išvežimui... Žirgų sporto varžybos yra pastovus, kankinantis, skausmo prosecas, kurį žirgas tiek kiek išgali jo nervai, kenčia ir kovoja su tuo visais įmanomais būdais, bandydamas išvengti skausmo.

Šiuos skausmus sudėkite ir suprasite kodėl žirgas paklūsta raiteliui. Tai nepakeliamas skausmas. Varžybose nėra jokių jausmų, gailesčio ar mąstymo. Čia yra žodžiai: "noriu ir priversiu". Po tokių varžybų žirgai yra gydomi, nes jų burnos būna suplėšytos, kūnai žaizduoti. Tik tam, kad gautų adrenalino, gautų ne savo kūnu pasiektų rezultatų, jojikai tyčiojasi iš žirgų, ir niekas nedrįsta jiems prieštarauti: vieni iš nežinojimo kiti iš ... baimės. Šis "sportas" - tai raitelio neapykantos demonstravimas laisvam, garbingam, švelniam žirgui.

Žirgų išjodinėjimas nekuo nesiskiria savo dresūros ypatumais. Visi refleksai iššaukiami skausmo dirginimu, bet dar didesniu ir dar gilesniu, nes čia naudojami laužtuvai. Tai tokia geležis, kuri žirgo burnoje iššaukia paralyžuojantį, nepakeliamą skausmą. Be visų išvardintų skausmų ši geležis spausdama gomurį, galima teigti, atjungia bet kokį žirgo pasipriešinimą. Tai galima sulyginti su mums žinomu danties skausmu. Į atvirą nervą kiškite geležį ir suprasite kančios matmenis. O dar po barzda einanti gradinė, kuri tiesiogiai liečia nervus ir sukelia siaubą, visumoje visa tai rodo, kad tas žavingas raitelio ir žirgo tandemas sporto aikštelėje tėra žiauraus kankinimo rezultatas, po kurio žirgas yra visiškai palauštas. Dėl mažos popieriaus skiautelės, kuri vadinama rezete - prizu, yra drąskomi žirgai, laužomos jų kojos, traukomos sausgyslės.

Ar galima tai pakeisti?

Klasikinio išjodinėjimo aukštoji mokykla Haute Ecole

Nuo renesanso laikų aukščiausia žirgo ir žmogaus santykių meistriškumo forma vadinosi Haute Ecole. Bet tai buvo daroma geležies ir kitų skausmo ir prievartos priemonių pagalba. XX-XXI amžiuje visos tos pačios figūros šioje Haute Ecole mokykloje yra padaromos be jokių prievartos ir skausmo priemonių, suteikiant žirgui visišką laisvą pasirinkimą. Šiandieninė Haute Ecole yra naujame garbės, supratimo ir meilės lygyje. Pirmas tokios Haute Ecole įkvėpėjas buvo senovės kinijos filosofas Čžuan Czi, kuris pasakė, kad negalima uždėti žirgui kamanų, nes tai jam yra neapsakoma kančia. Tokiai dabartinei padėčiai sukurti buvo reikalingi drąsūs ir garbingi žmonės, kurie suvokė žirgų kančią ir teigė, kad žmogaus ir žirgo santykiai neturi būti grindžiami skausmu. Štai keletos meistrų pavardės:

Mario Liuraši. Žirgų pasaulio genijus, atnaujinęs seną prancūzų Haute Ecole mokyklą be žiaurumo. Jis buvo pirmas. Jis išreikalavo uždrausi mirtinus triukus su žirgais filmuojant filmus. Jo nuopelnai nereikalauja komentarų, jis jau yra istorijos dalis.

Magali Delgado buvo viena iš pirmųjų sportininkių palikusi sportą ir pademonstravusi Haute Ecole išjodinėjimą be kamanų.

Francua Peljon ir jo brolis Frederikas parodė nuostabius laisvus santykius su žirgais spektakliuose. Vienas jų dirba tik su eržilais, kitas su kumelėmis.

Žanas Markas Ember jaunas, talentingas, demonstruojantis žavinčius jodinėjimo triukus ant visiškai laisvų žirgų.

Šie meistrai talentingi ir gali parodyti aukščiausią išjodinėjimo meistriškumą, ant laisvų žirgų, tačiau, jie naudoja kamanas ir geležį ruošiant žirgą ir tik parodomuosiuose pasirodymuose jie daro tai su kordeo (naudojant tik ant žirgo kaklo esantį dirželį, kaip nukreipimo įrankį).

Bet yra keli žmonės, kurie visiškai atsisakė naudoti bet kokias skausmo priemones ir tuo būdu žengė į tikrąją šiolaikiškąją Haute Ecole.

Tai Silk Valentin kuri būdama invalido vežimėlyje su savo žirgu Biko, demonstruoja visas Haute Ecole figūras.

Tai Gonza Blacha - pats jauniausias ir pats talentingiausias žmogus, kuris išdirbo savo asmeninę metodiką ir jau turi neįkainojamų rezultatų. Jis pats suvokė žirgo surengimo būtinumą ir padarė tai visiškoje žirgo laisvėje.

Ir pagaliau Aleksandras Nevzorovas, siekiantis Haute Ecole absoliuto.  Jam pavyko tai, kas prieš kelerius metus buvo laikoma neįmanomu. Jis moko žirgus sudėtingiausių figūrų nenaudodamas jokių kamanų, geležies. Jis nenaudoja baudimo, prievartos, kas yra Haute Ecole norma, bet dar ir daro viską sutelkdamas žirgo dėmesį. Jam pavyko atrasti natūralią, gamtinę žirgo susitelkimo ir balanso paslaptį. Susitelkimo, be kurio bet kokios figūros yra beprasmės ir kenksmingos žirgui, Nevzorovas moko ant žemės, laisvėje, be jokių veiksmingų priemonių. Nevzorovas, niekada nenaudoja kamanų ar net kantaro, pradeda ir baigia išjodinėjimą ant visiškai laisvo žirgo. Tuo būdu gimsta nauja Nevzorovo Ecole.

Susipažinkime - Nevzorovo Ecole

Aleksandras Glebovičius Nevzorovas – daugialypė asmenybė. Jis tris kartus buvo išrinktas Rusijos Federacijos Valstybės Dūmos deputatu, yra Slavų tarptautinės mokslų akademijos narys, Sankt Peterburgo gubernatoriaus patarėjas, televizijos kanalo ORT konsultantas, puikiai žinomų televizijos programų "600 sekundžių", "Dni", "Dikoje pole" autorius bei vedėjas, režisierius ir vienas garsaus filmo "Skaistykla" ("Čistilišče") prodiuserių.

Šį žmogų prisimena ir senesnioji lietuvių karta. Tiek iš politikos, tiek iš televizijos. Prisimenama su visa jo "istorija", apie kurią pats Nevzorovas taip kalba:

Žinote, man viskas, kas yra susiję su arkliais iki mano rimtų užsiėmimų, iki to, kai aš pradėjau mokytis – tokia gėda, kad nenoriu apie tai prisiminti. Bendravau su arkliais nuo mažens, po to mane įtraukė į sportą, o nuo sporto perėjau prie visai gėdingo užsiėmimo – dariau triukus. Taip pat mušiau, kaip visi muša, taip pat pjoviau ta šlykščia geležimi, verčiau šokti per tuos nudažytus pagaliukus.

Tačiau dabar arkliai jam – ne pomėgis, o rimtas ir svarbus užsiėmimas. Net daugiau: jis vos ne vienintelis žmogus Rusijoje, bandantis dirbti su žirgais pagal vadinamąjį natūralių santykių metodą ir užsiimantis klasikiniu išjodinėjimu.

Kaip įvyko "atsivertimas"? Apie tai pačio meistro žodžiais:

...Gavau arklį, sugadintą dar prieš mane. Visiškas psichopatas, kurio atsisakė visi. Netgi mano trenerė, mergina, kuri apskritai nieko nebijojo, į pasiūlymą atsisėsti ant Persto atsakydavo: "Ką tu, aš turiu du vaikus".

Jis buvo visiškai netikęs nei konkūrui, nei išjodinėjimui, nei pasijodinėjimui. Jis neleisdavo prisiliesti, o po balnu elgėsi taip, lyg jis būtų bandos eržilas, o jūs bandote jo akivaizdoje suvilioti jo mylimiausią kumelę. Bet atsisakyti šio arklio aš negalėjau. Nors nebuvo ten nieko ypatingo – paprastas rudas budionas, Argono ir Stadijos sūnus, gan paprastos kilmės. Jis turėjo arabiško kraujo, o tai suteikdavo jo kvailiojimams ypatingos energijos: jis ne šiaip sau dūko, o dūko baisiai. Jo neįmanoma buvo išsivesti, neįmanoma įvesti į gardą; jis puldavo žmones, darė "žvakes", mušė per galvą, kąsdavo į pirštus. O į jėgą atsakydavo tokia jėga, kad baisu prisiminti. Žodžiu, jis buvo didžiulė problema.

Ką daryti su tokiu arkliu? Aišku, kad jo niekam neatiduosi, kad jam buvo tik vienas kelias – į mėsos kombinatą. Aš turėjau jį jau trejus metus, kai sužinojau apie amerikiečio P.Parelli ir prancūzo Mario Lurachi egzistavimą. Paskui išvažiavau į Vieną, į Šantiji, į Somiurą. Aš nusprendžiau mokytis.

Iš esmės visa tai buvo padaryta norint išgelbėti Petią. Dabar tai visiškai kitas arklys. Jis liko labai staigaus būdo, labai nirtus, bet, matyt, pamilo mane ir ėmė pasitikėti, o ėmęs pasitikėti – visiškai ir besąlygiškai pakluso. Jau po pusės metų jis išmoko sėdėti, gulėti, eiti ispanišku žingsniu, pradėjo daryti pasažą, vėliau piaffé, kontrpiruetus ant trijų kojų. O galiausiai pradėjo daryti ir klasikinio išjodinėjimo figūras.

Išjodinėjimas ir žirgų sportas Nevzorovas požiūriu:

...kalbant apie dirbtinius judesius klasikiniame išjodinėjime – tai nesąmonė. Beje, šis pasakymas labai būdingas sportininkams, kurie paprastai mažai išmano apie arklius.

Tas, kas ilgai stebėjo arklius jų natūralioje, gamtinėje aplinkoje, matė jų kovas, jų flirtą, žino bandos santykių niuansus, puikiai supranta, kad arklys laisvėje, kovos arba flirto metu, demonstruoja praktiškai visas figūras (tiksliau figūrų elementus), kurias sportininkai vadina dirbtiniais judesiais: kaprioles, lansadas, levadas, balansé. Tas absoliutus, gilusis sutelkimas, kuris skiria klasikinę mokyklą nuo sportinės – irgi visiškai natūralus elementas. Eržilas tam, kad galėtų kovoti ir laisvai darbuotis priekinėmis kojomis, turi labai giliai įsispirti užpakaline dalimi ir nulenkti galvą pakaušyje, uždengdamas ja jungo veną ant kaklo. Visą tai galima pamatyti ir nuostabiame Roberto Vavros, kuris visus metus fotografavo bandą, albume. Išimtis yra tik toks iš tikrųjų šlykštus elementas kaip šuoliavimas ant trijų kojų

Yra tikras išjodinėjimas, pasaulyje plačiai atstovaujamas Vienos, Somiuro ir Karališkosios andalūzų mokyklos, klasikinio išjodinėjimo mokyklų Pietų Afrikos Respublikoje, Belgijoje, Olandijoje, barono Neindorff’o ir genialių prancūzų – M.Lurachi bei brolių Grus’ų mokyklų.

Ir yra sportinis išjodinėjimas – supaprastintas ir adaptuotas klasikinio išjodinėjimo variantas, kuris yra sukurtas atsižvelgiant į sportininkus, kurių dvasiniai ir fiziniai sugebėjimai neleidžia jiems pasiekti daugiau nei paprasčiausi dalykai: pasažas, piaffé ar kojų keitimas tam tikru tempu. Štai ir visas skirtumas.

Nuvažiuokite į Vieną, pasižiūrėkite. Kartu su visišku elementų grynumu – olimpiniu grynumu, kalbant jūsų sportine kalba, – daug daugiau elementų, ir kiek jie yra turtingesni, organiškesni ir galingesni! Ir atkreipkite dėmesį į dirbančių tenai arklių amžių – apie trečdalį mokyklinių lipizanerių seniai peržengę dvidešimtį metų.

Viskas, kas susiję su sportu, žaloja arklius fiziškai ir psichiškai. Reikia galų gale sąžiningai tai pripažinti. Tiksliausiai situaciją sporte apibūdino P.Parelli: jei sportiniai arkliai būtų žmonės, jie visi jau būtų seniai atsidūrę psichiatrinėje ligoninėje. Pasivaikščiokite po sportines arklides – jūs nepamatysite nė vieno psichiškai normalaus arklio.

Apie išjodinėjimą:

Griežčiausias ir šventas klasikinio išjodinėjimo principas – arklių niekada ir nė už ką negalima bausti. Užėjo noras trenkti su rykšte – trenk pats sau.

Jei jau norite, savo vaikus galite bausti. O arklių – negalima. Santykiai su vaikais nėra tokie trapūs, kaip su arkliais. Klasikinis išjodinėjimas juk neturi olimpiadų – ir skubėti nėra kur. Forsuoti, "išmušinėti" rezultatų nereikia.

Išjodinėjimas buvo kupinas sukeliančių pasibjaurėjimą bruožų ir smulkmenų. Netgi XIX amžius dar buvo visiškos kiaulystės požiūriu į arklį amžiumi, ne tik kalbant apie išjodinėjimą. Bet dabar viskas pasikeitė. Šiuolaikinis klasikinis išjodinėjimas turi principą – visas darbas su geležim turi būti daromas tik kaip paruošiamasis visiškam jos nuėmimui. Aš gi neatsitiktinai pasakiau, kad šiuolaikinė klasikinė mokykla neleidžia jokių bausmių. Nei ranka, nei pentinu, nei steku, nei geležim. Jei ir naudojama kartais masyvi figūrinė geležis – tai šimtaprocentinė butaforija: žąslai visada yra labai minkšti.

Stekai apskritai yra uždrausti. Jei reikia – galima naudotis plona lūžia rykštute, plonesne už cigaretę. Aišku, ne baudimui, o tik norint pasufleruoti, tuo labiau, kad ja ir nenubausi. Turbūt atkreipėt dėmesį, kad Vienos mokykloje, kur raiteliai išjoja visi apsikarstę auksu ir mundurais, rankose tėra tik plonytės rykštutės? Bet Vienos mokykla laikoma pačia griežčiausia – ten, statant į kapriolę, leidžiama naudoti rykštę. Pavyzdžiui, Lurachi stato į kapriolę netgi be rykštės.

Dabar tarp klasikinio išjodinėjimo ir Pat’o Parelli metodikų egzistuoja glaudžiausias psichologinis ryšys, nors, atrodytų, tarp jų nėra jokių santykių.

Bet, jei anksčiau išjodinėjime daug ką apspręsdavo jėga ir kiauliškas žiaurumas, tai dabar, naudojant Pat’o Parelli metodą, galima gauti gryniausią bet kurios figūros atlikimą negadinant santykių su arkliu.

Tame ir esmė, kad skirtingai nuo sportinio išjodinėjimo, klasikinis stato į pirmą vietą ne rezultatą, o santykius. Man taip buvo daugybę kartų – buvo problemų su piafe, nes Perstas vis dėlto labai karštas arklys, apsėstas judėjimo į priekį. Ir buvo minučių, kai aš suprasdavau, kad jei aš busiu šiek tiek atkaklesnis, net dirbdamas rankose (o darbas rankose klasikinėje mokykloje užima virš 70% laiko), aš sugadinsiu santykius. Ir aš nusileidau, aš palaukiau metus – ir gavau iš jo pirmą piafe laisvėje, be prievartos ir santykių gadinimo.

Aš mokau laisvėje beveik visus elementus. Iš pradžių laisvė, toliau rankos, ir tik tada atsisėdu.

Apie žirgų protingumą:

Tiesiog fenomenaliai protingas. Suprantate, čia žiūrint ko paklausit. Kiekvieną kartą, kai mes susiduriame su sportininkais ar žmonėmis, artimais sportui, pokalbis apie arklio protą sukelia arba tam tikrą nutolimą, arba nepasitikėjimą, arba šypseną. Lygiai taip pat galima paklausti praporščiko:

"Klausyk, praporščikai, kareiviai protingi?" Jis atsakys: "Kvailiai!" Jei spręstume apie arklio protą tik iš viršaus, ir tik per pentinus ir laužtukus – ten proto iš tikrųjų nedaug. Bet kai susiduri su arkliais, kurie iš kito pievos galo, pakvietus, ateina pas žmogų nuo bandos, pagal komandą gulasi ir sėdasi, be geležies supranta, ko jūs norite, ir daro tą pačią piafe, įspūdis toks, kad delfinams iki jų toli. Mes klausinėjom tų, kas užsiima klasika, ar dažnai jie matė protingus arklius? Jie sako: "Kvailų mes niekad nematėm". Iš principo tai visiškai kitas požiūris, kitas traktavimas.

Visi sportininkai žiūri į arklį, kaip į sportinį prietaisą, tik su žarnom ir kraujotaka, ir atitinkamai nesupranta kalbos apie kolosalų arklio protą. Jei žiūrėtų kitaip, jei dirbtų su arkliu, visą laiką panaudojant jo kolosalų intelektą, jo sumanumą ir kilnumą, jo natūralų norą draugauti – tai užsiiminėtų ne sportu, bet tuo, kuo užsiima Parelli ar Lurachi

Tuo ir skiriasi klasikinis išjodinėjimas nuo sportinio, kad jei arklys nenori daryti kapriolės, tai jis ir nedaro kapriolės. Ir kol arklys, visiškai "nuogas" vidury maniežo, vienas, ramiai, pagal komandą nepadarys kapriolės – niekas nevers jo daryti tai po balnu. Be to, klasikinėje mokykloje arklys pradeda daryti kapriolę tik 13 metų. Tai nerašytas įstatymas, kurio visi laikosi. Vienoje jei jūs paruošit arklį mažiau nei per 8 metus - jus išvarys. Man sportinis išjodinėjimas nepatinka dar ir tuo, kad iš ten pašalinti visi elementai, kurių neįmanoma pasiekti mušimais, įtaisais, geležim, pentinais ir t.t.

Nevzorovo video pamoka

Pabaigai

Daugelis tradicinių žirgų sporto mėgėjų ir gerbėjų pasakys, jog tai tėra utopija. Jėga ir skausmas padeda pasiekti visišką paklusnumą. Visa kita - romantiškos svajonės.

Šįkart nediskutuosime apskritai apie žirgų sporto ar išjodinėjimo prasmę. Jei žmonės tuo užsiima, vadinasi prasmę mato. Arba niekada to savęs nepaklausė.

Tačiau galima pasiekti aukščiausių išjodinėjimo rezultatų ir Nevzorovo metodais. Tai galite pamatyti šiame video klipe ir nuotraukose.

Žirgo valdymas be kamanų:

Pabaigai dar galima pakartoti A.G. Nevzorovo žodžius: "Kada nors, galbūt mums su jumis dar gyvenant - žirgų sportas bus uždraustas, ir anūkai mūsų bandys užmiršti tą gėdingą žmonijos biografijos faktą, jie gėdysis prisiminti tai, kaip gėda dabar žmonėms prisiminti apie vergovę ir koncentracijos stovyklas."

Komentarai (53)