12 metų amžiaus Christabel Lee buvo ką tik susitaupius apie 90 dolerių naujam dviračiui, kai dingo jos piniginė su visais joje buvusiais pinigais. Ji paklausė savo tėvų, ar jie jai nupirktų dviratį, bet jie atsisakė.

Ne dėl to, kad jie negalėtų sau leisti padėti. Christabel tėvas yra vieno iš didžiųjų Honkongo konglomeratų vicepirmininkas; jos šeima yra turtinga. Ch. Lee, kuriai dabar yra 36 m. ir kuri dirba leidyklos generaline direktore, prisimena, kad verkė dėl visos šios situacijos neteisingumo. Bet šiandien ji pripažįsta, kad jai tai buvo vertinga gyvenimo pamoka: pinigai nebūtinai auga ant šeimos medžių. „Kai buvom jauni, [mano tėtis] mus išmokė griežtos finansinės disciplinos“, – sako ji. – „Išmokau, kad planuoti ir taupyti yra gerai, ir kad niekas neateis tavęs gelbėti, jei tu suklysi.“

Ch. Lee patirtis parodo, kaip viena šeima atsakė į dažnai turtingiems (ir kai kuriems ne tokiems turtingiems) tėvams kylantį klausimą: kai vaikai auga apsupti pertekliaus, kaip juos galima išmokyti elgtis protingai su pinigais? Mes nekalbame apie čekių knygelės subalansavimo įgūdžius. Tam yra daugybė praktinių patarimų, taip pat netrūksta pamokymų, kai kyla klausimas, kaip perduoti turtą iš vienos kartos į kitą.

Daug sunkiau tėvams patarti, kaip savo vaikams perduoti ne tik gausų palikimą, bet ir tai, kas pirmiausiai ir padėjo jiems sukaupti jų turtus – vertybes bei darbo etiką. „Daugelis turtingų šeimų nieko nežino apie vaikų auginimą sveikoje aplinkoje“, – teigia knygos „Tamsiosios turto pusės tyrinėjimas: paveldėtojų gyvenimo gidas“ (Navigating the Dark Side of Wealth: A Life Guide for Inheritors) autorė Thayer Willis.

Pati būdama multimilijonierių tėvų dukra, ji prisimena, kad jaunystėje buvo „išlepinta mergiotė“. Ji mesdavo darbus, kai tik reikalai nesiklostydavo taip, kaip ji norėdavo, ir švaistydavo pinigus be jokių apribojimų – kol suprato, kad tai nėra kelias į pasitenkinimą teikiantį gyvenimą.

„Pašaliniai mano Jei aš tik būčiau finansiškai turtingas, gyvenimas būtų toks paprastas ir aš būčiau laimingas“, – sako Th. Willis, dabar konsultuojanti turtingas šeimas. – „Bet nė vienam iš mūsų nėra duotas prasmingas gyvenimas. Prasmingą gyvenimą mums reikia susikurti.“

Aišku, turtingų tėvų vaikai ne visada tampa savo silpnybėms nuolaidžiaujančiais, neatsakingais suaugusiaisiais, taip pat kaip neturtingi vaikai ne visada tampa motyvuotais, didžiausių rezultatų pasiekiančiais asmenimis. Bet literatūra ir žiniasklaida mirga istorijomis apie blogais keliais nuėjusius turtingųjų vaikus, ir yra daugybė anekdotinių įrodymų, kad išlepintos atžalos gali neturėti taupumo, nepriklausomybės, ambicijos, atkaklumo ir verslininkiškos dvasios, kuri prisidėjo prie jų tėvų sėkmės.

Daugelis žmonių yra girdėję apie „iš marškinių rankovių į marškinių rankoves“ prakeikimą, kai sukauptas šeimos turtas dažniausiai yra išvaistomas trečiosios kartos, nes turtą gaunantiems vaikams, nesirūpinantiems be sunkaus darbo gautais pinigais, trūksta motyvacijos stengtis ir dirbti. Toks pats nerimas yra būdingas netgi – o galbūt ypač – labai turtingiems asmenims.

Neseniai duotame interviu Londono laikraščiui „Sunday Times“, Indijoje gimęs plieno magnatas Lakshmi Mittal kategoriškai pareiškė, kad „pinigai yra prakeikimas“, ir kad jis yra susirūpinęs, jog didžiulis turtas paikina jo mažus vaikus. Birželio mėnesį „Microsoft“ įkūrėjas pakartojo, kad didžiąją dalį savo 58 mlrd. dolerių turto jis geriau paaukos labdarai, nei atiduos juos savo trims vaikams. Tai griežta meilė.

Th. Willis teigimu, pinigai patys savaime nėra problema. Turtingų šeimų vaikams suteikiama per daug laisvės, kas veda prie didelių teisių pojūčio ir atsakomybės stokos. Knygos „Sidabriniu šaukštu maitinami vaikai: kaip sėkmingiems tėvams užauginti atsakingus vaikus“ (Silver Spoon Kids: How Successful Parents Raise Responsible Children) autoriai Jon ir Eileen Gallo įsitikinę, kad po savanaudiškumu glūdi nesaugumo jausmas.

„Jie užauga viduje nerimaudami, galvodami Ar žmonės mane mėgsta dėl to, kas aš esu?“, – teigia Jon. – „Tai dėl jų tapatybės, kuri skirtųsi nuo jų tėvų ir jų tėvų pinigų, susiformavimo.“ Tai, kad vaikas gimė turtingoje šeimoje, dažniausiai reiškia, kad jis turi auklę, tarnaitę, vairuotoją ir patikėtinį pareigūną banke – kitaip tariant, jis turi savo žmonių personalą, kuris sprendžia visas jo problemas. „Kartais labai turtingi tėvai naudoja pinigus užtaisyti duobėms keliuose, kad tik vaikams nereiktų spręsti problemų,“ – sako Jon. – „Tačiau būtent tada, kai susiduriame su tomis duobėmis savo kelyje, mes kažką sužinome apie gyvenimą.“

Tėvams neprivaloma būti vaikų psichologais, kad jie padėtų savo vaikams tapti atsakingais suaugusiaisiais. Gerą pagrindą gali padėti kai kurie patarimai iš įprasto vaikų auklėjimo. Namuose, kuriuose turtas beveik beribis, iššūkis yra sukurti ribas – tam, kad vaikai galėtų išmokti, jog pinigai yra uždirbami ir taupomi, ir tai jokiu būdu nėra prigimtinė teisė, kurią jie yra laisvi eikvoti kaip nori. J. ir E. Gallo teigimu, vienas iš pirmųjų žingsnių, kuriuos turi žengti tėvai, yra kišenpinigių nustatymas vaikams, vos tik jie pradeda lankyti mokyklą. Tai moko juos sudaryti biudžetą, ugdo sugebėjimą planuoti, kai jei nori kažką nusipirkti.

Tam, kad paaugliai įgytų pagarbos darbo užmokesčiui, tikrojo pasaulio darbo patirtis yra neįkainojama. „Kai uždirbi 5 svarus (7,8 dolerio) per valandą, pradedi suprasti, kad nėra taip lengva gauti pinigų“, – sako universiteto studentas, sėkmingų Oksfordšyro grafystės verslininkų sūnus britas Harry Elgood, kuris pradėjo dirbti barmenu būdamas 18 m.

Nors daugelis tėvų norėtų savo atžalas atsivesti į šeimos verslą, J. ir E. Gallo rekomenduoja paauglius, bent jau iš pradžių, skatinti įsidarbinti kitur – tam, kad bendradarbiai su jais nesielgtų kaip nors ypatingai. „Viršininko turėjimas, buvimas komandos dalimi, darbo atlikimas laiku – yra tiek daug įgūdžių, kurių vaikai gali išmokti dirbdami“, – sako Eileen.

Th. Willis – autorė ir persiauklėjusi sugadinta mergiotė – pabrėžia, kad vaikams reikia patirti ne tokių sėkmingų žmonių gyvenimus, kad jie išsiugdytų „dvasinį dėkingumą“. Ji pataria surasti vaikams labdaringos veiklos ir užtikrinti, kad jie pamatytų savo filantropijos rezultatus.

„Tyrinėdami skirtingas programas ir dirbdami su savanorių komanda, paaugliai gali įgauti naudingos perspektyvos ir suprasti, kaip gyvena likęs pasaulis ir kaip geriau pagal svarbą išdėstyti savo pačių „duoti-taupyti-išleisti proporcijas“, – teigia Th. Willis. Jos manymu, mokant vaikus pasiaukojimo ir abejingumo materialiems daiktams, pagalba kitiems yra galingas įrankis.

Vaikai stebi savo tėvų elgesį, todėl mamai ir tėčiui taip pat reikia rodyti gerą pavyzdį. Filipinų greito maisto imperijos „Jollibee“ įkūrėjo sūnus 28 m. Carl Tancaktiong pripažįsta, kad jo vaikystė buvo gana ištaiginga. „Neatsimenu, kad nebūčiau gavęs, ko norėjau“, – sako jis.

Tačiau jis užaugo gan taupus ir ne todėl, kad jo tėvai jam skaitė pamokslus apie pinigus, bet todėl, pasak jo, kad jie patys turėjo žemiškus išlaidavimo įpročius ir vengė prabangių firmų drabužių bei brangių mašinų. C. Tancaktiong, vieno iš kompanijos kinų tinklo generalinis direktorius, pasakoja, kad jis, jo brolis ir sesuo anksti suprato, kad jų šeimos turtas nėra jų asmeninė kiaulė taupyklė. „Mes visi trys žinojome, kad šitų pinigų neužsidirbome. Ir jei mes savęs nekontroliuotumėme pinigų atžvilgiu, mes jaustumėme didžiulę sąžinės graužatį.“

Turtingi tėvai nėra vieninteliai, kai jų vaikus reikia mokyti, kaip elgtis su pinigais. Privatūs bankai vis dažniau siūlo programas, kaip didžiulio grynojo turto savininkų klientų atžalas supažindinti su pagrindiniais finansų valdymo klausimais.

„Žmonės linkę manyti, kad jei turi turtų, tai apie juos išmanai“, – sako vienas iš „Scorpio Partership“, kuri rugpjūtį Šveicarijos bankui „UBS“ padėjo įkurti naują finansinio ugdymo paslaugą „Dialogue“, vadovų Sebastian Dovey. Pasak jo, pinigų turėjimas ir nutuokimas apie juos „nėra tiesiogiai susiję“.

Kita tokia programa yra „Citi Private Bank“ metinė konferencija „NextGen“, kuri nuo 2003 m. rengiama Singapūre ir Honkonge. Kiekvienais metais bankas išsiunčia pakvietimus suaugusiems vaikams tų klientų, kurių grynasis turtas viršija 10 mln. dolerių. Dalyviai lanko investavimo seminarus, žaidžia su finansais susijusius žaidimus, dalyvauja komandos formavime ir visuomeniniuose renginiuose.

Tokių programų gausa tėvus gali suvilioti joms patikėti savo vaikų finansinį ugdymą. Bet privatūs bankai negali perteikti asmeninių vertybių ir darbo etikos, kurios nuo ankstyvo amžiaus padeda užtikrinti sėkmę gyvenime. Šiuos charakterio bruožus, kaip genus ir patį šeimos turtą, turi perduoti patys tėvai.

Parengta pagal Time

Komentarai (1)