Paukščių žiedavimo lopšys – Danija. Pirmasis paukščius žieduoti moksliniais tikslais pradėjo Viborgo parapijinės mokyklos mokytojas Hansas Kristianas Kornelijus Mortensenas (Hans Christian Cornelius Mortensen, 1856–1921) 1899 m.

Kodėl paukščiai pradėti žieduoti?

Moksliniais tikslais paukščiai buvo pradėti ženklinti siekiant atskleisti jų migracijų paslaptis, nes tada dar nebuvo žinoma, kur išskrenda, kur žiemoja vieno ar kito krašto sparnuočiai.

Daug žinių apie paukščių migraciją gaunama juos stebint vizualiai (plika akimi ar naudojant optinius prietaisus). Šis metodas padeda sužinoti, kokių rūšių paukščiai, kada (kokiu metų ir paros laiku), kaip (būriais, pakrikai, pavieniui), kokiame aukštyje, kokiu greičiu, kiek jų praskrenda pro konkrečią vietą (ten, kur jie stebimi). Toks paukščių stebėjimas – visuotinai pripažintas ir svarbus iki šiol visame pasaulyje tebenaudojamas sparnuočių migracijų tyrimo metodas. Tačiau atskleisti nemažai paukščių migracijos paslapčių ir išsiaiškinti kai kurias jų ekologijos ypatybes šiuo metodu tiesiog neįmanoma, nes jis tam yra netinkamas.

Vizualiai stebint paukščių migraciją, gaunama informacija apie visus paukščius, bet nieko neįmanoma pasakyti apie konkrečius sparnuočius. Nieko negalima pasakyti, kur tie paukščiai, skrendantys pro konkrečią vietą, nuskrenda, kokiais maršrutais keliauja, kiek laiko sugaišta kelyje, kur sustoja ilgiau pailsėti migruodami ir pan. Be to, rūpėjo žinoti, kur žiemai išskrenda konkrečioje vietoje perintys vienos ar kitos rūšies sparnuočiai.

Atsakyti į šiuos klausimus galima analizuojant tik individualiai paženklintų (kai kiekvienas ženklinamas ženklu, pagal kurį paukštį galima išskirti kaip konkretų individą iš visų paženklintų ir neženklintų sparnuočių) ir vėliau aptiktų individų žiedavimo bei aptikimo duomenis. Siekdamas gauti tokią informaciją, o pirmiausia norėdamas išsiaiškinti, kur paukščiai išskrenda žiemoti, H. Mortensenas pradėjo juos žieduoti adresiniais numeruotais žiedais.

Paukščių žiedavimo pradžia kitose šalyse

H. Mortenseno pradėtas paukščių žiedavimas, kaip palyginti nesudėtingas, pigus, bet labai efektyvus ir informatyvus paukščių migracijų tyrimo metodas, labai greitai buvo pripažintas bei pradėtas naudoti ir kitose valstybėse. 1902 m. sparnuočiai pradėti žieduoti Vokietijoje, JAV, 1908 m. – Vengrijoje, Prancūzijoje, 1909 m. – Didžiojoje Britanijoje, Portugalijoje, Rusijoje, Kanadoje, 1911 m. – Olandijoje, Šveicarijoje, Švedijoje, 1912 m. – Australijoje, 1913 m. – Suomijoje, 1914 m. – Norvegijoje, 1921 m. – Islandijoje ir t. t. Kai kuriose minėtose valstybėse sistemingai paukščiai žieduoti pradėti keleriais ar net keliolika metų vėliau.

Estijoje sistemingai sparnuočiai žieduojami nuo 1922 m., Latvijoje – nuo 1925 m., Lietuvoje – nuo 1929 m. Tais metais šiose šalyse įkurti paukščių žiedavimo centrai. Pirmieji sparnuočiai buvo sužieduoti gerokai anksčiau, tačiau tai buvo daroma epizodiškai, o ne sistemingai.

Apie 1930 m. paukščių žiedavimo centrai veikė jau daugumoje Europos valstybių, Šiaurės Amerikoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir kai kuriose Afrikos, Azijos bei Pietų Amerikos valstybėse. Nauji nacionaliniai paukščių žiedavimo centrai kai kuriose valstybėse (Albanijoje, Graikijoje, Turkijoje ir kt.), kur jų iki tol dar nebuvo, įkurti XX a. viduryje ar net antroje pusėje.

Subyrėjus Tarybų Sąjungai, nacionaliniai paukščių centrai įkurti Baltarusijoje, Ukrainoje, Kazachstane, kur jų iki tol niekada nebuvo. Iširus Jugoslavijai, tokie centrai atsirado Kroatijoje, Slovėnijoje, Makedonijoje ir kitose savarankiškomis tapusiose valstybėse. Dabar paukščių žiedavimo centrai yra visose Europos valstybėse, išskyrus pačias mažiausias – Andorą, Lichtenšteiną, Monaką, San Mariną, Vatikaną.

Vakarų šalys Estijos, Latvijos ir Lietuvos paukščių žiedavimo centrus pripažino ir de jure, ir de facto net tuo laikotarpiu, kai šios valstybės dėl priverstinio inkorporavimo į Tarybų Sąjungos sudėtį buvo praradusios nepriklausomybę, o paukščiai dėl didžiulio Maskvos spaudimo buvo žieduojami beveik vien žiedais su įrašu „MOSKWA“.

Afrikos valstybėse, kuriose paukščių žiedavimo centrų nėra, gana daug čia žiemojančių Palearktikos (zoogeografinė sritis, apimanti visą Europą, didžiąją dalį Azijos ir Afriką į šiaurę nuo Sacharos dykumos) sparnuočių sužieduojama kitų šalių žiedavimo centrų (Italijos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Švedijos, Vokietijos) žiedais. Tam tikslui iš Vakarų Europos valstybių į įvairias Afrikos vietas specialiai vyksta ekspedicijos. Tokia praktika efektyvi – pranešimų apie Afrikoje žieduotų paukščių aptikimą Europoje gaunama daug daugiau nei apie Europoje žieduotų paukščių aptikimą Afrikoje. Tokia padėtis susiklostė dėl to, kad dauguma Afrikos gyventojų yra neišsilavinę – jie paprasčiausiai nežino, kaip elgtis aptikus žieduotą paukštį), be to, dėl skurdo nėra galimybių išsiųsti pranešimą apie aptiktą žieduotą sparnuotį. Per europiečių ekspedicijas Afrikoje sužieduoti Palearktikos paukščiai labai praplėtė žinias apie šių paukščių žiemovietes, migracijos maršrutus, migracijų terminus šiame žemyne. Tai labai aktualu, nes į Afriką iš visos Europos ir iš palyginti didelių teritorijų Azijoje migruoja daugybė paukščių.

Pirmoji ornitologinė stotis pasaulyje

Pirmoji pasaulyje ornitologinė stotis įkurta Vokietijoje (Vogelwarte Rossitten). Ji buvo ir pirmoji stotis, kurioje sparnuočiai pradėti žieduoti masiškai.

Ornitologinė stotis buvo įkurta nuošaliame Prūsijos žvejų kaimelyje Rasytėje, esančiame Kuršių nerijoje (tas kraštas tuomet priklausė Vokietijos Rytų Prūsijos provincijai), 1901 m. sausio 1 d. daktaro Johano Tynemano (Johannes Thienemann, 1863–1938) iniciatyva. Jam 1900 m. pavyko įtikinti Vokietijos ornitologų draugiją (Deutsche Ornitologische Gesellschaft – DOG) čia įkurti ornitologinę stotį. Jau 1896 m., pirmą kartą lankydamasis Kuršių nerijoje ir Rasytėje, daktaras ne tik susižavėjo šiuo nuostabiu gamtos kampeliu, bet ir suprato, kad per neriją praskrenda ir čia pailsėti sustoja gausybė migruojančių paukščių. Dėl šios priežasties svarbiausias stoties tikslas buvo paukščių migracijos stebėjimas.

Kuršių nerija – siauras beveik 100 km ilgio sausumos ruožas, skiriantis Baltijos jūrą nuo Kuršių marių, yra tikra migruojančių paukščių „magistralė“ ir ideali vieta paukš­čių migracijai stebėti. Tai vadinamojo Baltosios ir Baltijos jūrų paukščių migracijos kelio, kuriuo kasmet praskrenda daugybė Šiaurės Europos ir net Šiaurės Vakarų Azijos paukščių, ruožas. Paukščiai, traukdami pietvakarių kryptimi, pasiekia rytinę Baltijos pakrantę. Dauguma jų, nesiryždami skristi per jūrą, toliau skrenda pakrante. Kuo toliau į pietus, tuo paukščių srautas gausesnis. Ties Klaipėda šis srautas skyla į dvi nelygias dalis. Mažesnioji dalis toliau skrenda rytine Kuršių marių pakrante, didesnioji perskrenda į Kuršių neriją ir toliau traukia virš jos. Kuršių nerija buvo ideali pirmajai pasaulio ornitologinei stočiai įkurti.

J. Tynemanas paukščių migracijos tyrimams pradėjo naudoti naują metodą – žiedavimą. 1903 m. spalio 9 d. Rasytės ornitologinėje stotyje buvo sužieduotas pirmasis paukštis – pilkoji varna.

Tai, kad pirmasis stotyje sužieduotas paukš­tis buvo pilkoji varna, tikriausiai nėra atsitiktinumas. Kuršių nerijoje nuo seno rudenį migruojančios varnos buvo gaudomos ir vartojamos maistui. Tai darantys prūsai puikiai mokėjo pergudrauti ir sugauti šiuos atsargius paukščius. Gali būti, kad pirmoji stotyje sužieduota pilkoji varna buvo išgelbėta nuo varnų gaudytojo dantų (sugautas varnas gaudytojai nugalabydavo įkąsdami paukščiui į pakaušį; net šnekamojoje kalboje apie sugautas varnas visuomet vietoje žodžio „sugauta“ jie vartodavo žodį „nukąsta“). Šios stoties emblemoje taip pat buvo vaizduojama pilkoji varna.

Pirmaisiais metais Rasytės stotyje iš viso buvo sužieduoti tik 159 paukščiai. Vėlesniais metais sparnuočiai buvo žieduojami masiškai. Pavyzdžiui, 1935 m. žiedai buvo uždėti net 114 tūkst. (!) paukščių. Stotis turėjo ir kelis šimtus žieduotojų mėgėjų, kurie sparnuočius žiedavo įvairiose Vokietijos vietose. Iki 1944 m., kai stoties veikla nutrūko, iš viso buvo sužieduota daugiau nei 1 mln. paukščių.

Iki 1929 m. Rasytės ornitologinei stočiai vadovavo J. Tynemanas (1929 m. išėjo į pensiją). Po to, iki pat stoties veiklos galo, jos vadovas buvo prof. Ernstas Šiucas (Ernst Schüz, 1901–1991). Be vietinio vadovo, 1929–1936 m. stotis turėjo dar ir vadovą Berlyne – Oskarą Heinrotą (Oscar Heinroth, 1871–1945). Iki 1923 m. Rasytės stotis priklausė Vokietijos ornitologų draugijai, nuo 1923 m. – Kaizerio Vilhelmo draugijai (Kaiser Wilhelm Gesellschaft – KWG).

Rasytės ornitologinė stotis, pirmoji pasaulyje pradėjusi masiškai žieduoti paukščius, turėjo milžinišką reikšmę tiek apskritai ornitologijos mokslo, tiek paukščių migracijų tyrimo, jų žiedavimo raidai visame pasaulyje. Ši stotis ne tik buvo žinoma viso pasaulio ornitologams, bet ir stebino labai plačia ornitologinių tyrimų programa.

Rybačio biologinė stotis

Po Antrojo pasaulinio karo dalis buvusio Karaliaučiaus krašto, įskaitant ir pietinę Kuršių nerijos dalį su joje buvusiu Rasytės kaimu, atiteko tuometinei Tarybų Sąjungai ir buvo pavadinta Kaliningrado sritimi. 1956 m. toje pačioje Rasytės gyvenvietėje, po karo pavadintoje Rybačio vardu, buvo įkurta Zoologijos instituto Sankt Peterburge (tuo metu – Leningradas) Rybačio biologinė stotis, o 11 km piečiau – paukščių gaudymo ir žiedavimo stacionaras, vadinamas „Fringilla“ (lotyniškas kikilio pavadinimas).

Rybačio biologinėje stotyje, atliekant ornitologinius tyrimus, nuo pat pradžios buvo naudojamas ir paukščių žiedavimo metodas. Čia paukščiai žieduojami masiškai – 1956–2003 m. (stotyje sparnuočiai tebežieduojami ir toliau, bet naujesnių duomenų nepavyko gauti) sužieduota 2 494 018 paukš­čių, priklausančių 197 rūšims.

„Fringilla“ stacionare paukščiams gaudyti buvo įrengtos tuo metu didžiausios pasaulyje paukščių gaudyklės, kurios iki šiol žinomos „Rybačio tipo“ gaudyklių pavadinimu. Tai gerokai modifikuotos „Helgolando tipo“ gaudyklės. Jų ilgis – iki 80 m, angos, per kurią į gaudyklę patenka paukščiai, plotis – iki 40 m, aukštis – iki 15 m.

Nuo 1993 m. iki dabar, bendradarbiaujant su Radolfcelio ornitologinės stoties (Vogelwarte Radolfzell), esančios Pietų Vokietijoje, darbuotojais, Kuršių marių pakrantės nendrynuose ir karklynuose pačiame Rasytės kaime, prie pat dabartinio Rybačio biologinės stoties pastato, paukščiai masiškai gaudomi ir voratinklinėmis gaudyklėmis.

Anatolijaus Šapovalo, Kęstučio Čepėno nuotraukos

Pirmąją straipsnio dalį apie paukščių žiedavimą, o tiksliau, apie jų gyvenimo būdo pažinimą ir supratimą iki žiedavimo, galima paskaityti čia.

Komentarai (1)