Sutikę juos miške grybautojai stebisi: kas tie žmonės, kurie, ieškodami grybų, kartais palieka net pačius geriausius, o renka kažkokius „šungrybius“, naršo ten, kur joks grybautojas nekištų nosies, lenda į visokius šabakštynus tarsi ieškodami kažkokio stebuklo. Tai mikologai – žmonės, tiriantys grybus.

Miške daug paslapčių

„Kai renku grybus, visada galvoju, koks dabar metų laikas, koks oras, kokios rūšies ir kokioje vietoje tas grybas auga, būdamas miške net po samanomis ranką įkišu, kad sužinočiau, kokia ten drėgmė... Pagaliau grybu galima ir grožėtis. Jo forma, paviršiaus faktūra ne vieną dailininką yra įkvėpusios. Nors grybas man – tyrimų objektas, aš nesu aklas ir jo išvaizdai, grožiui“, – savo grybavimo ypatumus nusakė daugiau kaip dešimtmetį grybus tyrinėjantis Botanikos instituto Mikologijos laboratorijos mokslo darbuotojas Jonas Kasparavičius.

Mokslininkas prisipažįsta, kad grybus valgyti jis renka labai retai – daug įdomiau grybauti mokslo tikslais. „Vakar buvom ekspedicijoje. Parsivežėm keletą grybų. Šiandien iki vėlyvo vakaro sėdėsiu žiūrėdamas į juos, kad nustatyčiau, kokie tai grybai“, – šyptelėjo mikologas.

Specialistas sako, kad į jų laboratoriją dėl įvairių priežasčių kartais kreipiasi ir medikai, ir policininkai. Tokiais atvejais dažniausiai tenka nustatinėti dažnai jau sudžiovinto ar net ir susmulkinto grybo rūšį, nustatyti iš kokių grybų buvo paruoštas tas ar kitas patiekalas. Neretai tai būna susiję su apsinuodijimu grybais. „Reikia ieškoti grybų sporų, kad būtų galima nustatyti, kokį nuodingą grybą žmogus suvalgė. Bet apsinuodijimą gali sukelti nebūtinai nuodingas grybas. Netgi tokios nekaltos voveraitės gali tapti apsinuodijimo priežastimi, jei patiekalas iš jų buvo pagamintas anksčiau, o valgytas – kelis kartus pašildžius“, – dėstė J. Kasparavičius.

Grybų specialistai neužsisklendžia savo mokslinėse laboratorijose. Jie dažni svečiai miškuose. J. Kasparavičius pasakojo, kad tam tikruose miško sklypuose jie atlieka įvairius eksperimentus: tiria, kaip, kur ir kokie grybai auga, priklausomai nuo oro sąlygų – šilumos ir drėgmės, kokie grybai nyksta ir pan. Mokslininkai yra tyrinėję ir įvairios žmogaus ūkinės veiklos pasekmes grybų augimui.

Antai jiems rūpėjo ištirti, kaip grybus veikia dažnas žmonių lankymasis miške. Atlikti tyrimai atskleidė, kad poveikis priklauso nuo lankymosi intensyvumo – nuo tam tikros ribos, kuo dažniau lankomasi, tuo didesnis neigiamas poveikis. Todėl aktyvaus poilsio zonose, kur žmonių lankosi itin daug, grybai nyksta.

Mokslininkai, fiksuodami grybų augimo vietas ir radimo laiką, pastebėjo tendenciją, kad grybų augimui turi įtakos ne tik šiluma ir drėgmė, bet ir Mėnulio fazės. Nuo seno žmonės sakydavo, kad baravykai geriausiai auga esant jaunam Mėnuliui. „Moksliškai patvirtinti arba paneigti šį reiškinį labai sunku. Esant jaunačiai, grybus pastebime virš žemės paviršiaus, tačiau augti jie pradeda anksčiau, galbūt esant pilnačiai. Grybams augti reikia vandens, o sakoma, kad pilnatis sukelia gruntinius vandenis ir taip padeda grybams augti“, – kalbėjo mikologas.

Grybus tyrinėjantys specialistai ramia sąžine tvirtina – Lietuvoje valgomų grybų nemažėja. Bent jau populiariausių rūšių. „Sumažėjimą tam tikrais metais labiau lemia klimato sąlygos – juk žiemos ir vasaros pas mus ne kasmet būna vienodos. Grybų gausai taip pat turi įtakos besikeičiančios miško sąlygos ir jo amžius. Pavyzdžiui, rudmėsių jauname eglyne kur kas daugiau negu sename miške, o kazlėkų tik pradėjusiame formuotis pušyne galima rasti gerokai daugiau nei kitose vietose“, – grybų augimo dėsningumus vardijo pašnekovas.

Mokslininkai pastebėjo, kad pastaraisiais metais mūsų krašte randasi ir naujų, anksčiau nebūdingų mūsų šaliai grybų rūšių, pavyzdžiui, neseniai pasirodė iki tol mūsų šalyje neaugusi paniabudės giminaitė, kuri net lietuviško pavadinimo dar neturi. Tokių grybų dažniausiai aptinkama parkuose, daržuose ar kolektyviniuose soduose. Į mūsų šalį jų sporos ir grybiena patenka su dekoratyviniais augalais ar jų substratais.

Baravykas – karalius

Lietuvoje suskaičiuojama daugiau nei 1 200 rūšių kepurėtųjų grybų. Jų tikslų skaičių pasakyti sunku, nes kai kurios rūšių grybų buvo aptikta seniai, bet specialistai jau kurį laiką jų neberanda. Manoma, kad valgomųjų grybų yra beveik 300 rūšių, o praktiniu požiūriu vertingų – apie 100. „Grybas gali būti valgomas, tačiau žmonės nerenka jų dėl specifinių skonio ypatybių ar medieną primenančios konsistencijos“, – pabrėžė J. Kasparavičius.

Daugiau kaip 100 rūšių grybų yra nuodingi, ypač nuodinga – žalsvoji musmirė, pasirodanti vasaros viduryje.

Nors šiuo metu pintinėmis nešinų tautiečių pilni miškai, grybų specialistas sako, kad šie metai nėra patys dosniausi grybų. „Šiuo metu auga voveraitės, baravykai, kazlėkai... Žodžiu, dabar – nuo antros rugpjūčio pusės iki spalio vidurio ar net lapkričio – pats grybų sezonas. Derlius, sakyčiau, – vidutinis. Esant palankioms gamtos sąlygoms, žmonės pradeda grybauti jau birželį, bet valgomų grybų galima aptikti ir anksti pavasarį ar netgi žiemą. Bene atspariausios šalčiams yra žaliuokės, voveraitės ir ypač juodkotės ugniabudės. Kol kas sunku pasakyti, ar žiemą rastos voveraitės yra tos pačios, kurios auga ir vasarą, ar tai yra kitas rudeninis ar žieminis štamas“, – dėstė mokslininkas.

Neretai grybų karaliumi vadinamas baravykas, anot pašnekovo, tikrai vertas tokio vardo. Jis pagal aminorūgščių sudėtį, vitaminų kiekį, skonį, aromatą ir išvaizdą – net ir džiovinamas nepatamsėja – laikomas pačiu vertingiausiu Lietuvos grybu.

Tiesa, po egle ir ąžuolu rasti baravykai kiek skiriasi savo chemine sudėtimi. Nors abu vizualiai panašūs, tačiau manoma, kad geriausias baravykas yra tas, kuris išaugo po egle. Bene daugiausia grybų auga po ąžuolais ir beržais. Mūsų šalyje grybingiausi yra vidutinio amžiaus pušynai, beržynai, plačialapiai ir mišrūs miškai.

Apskritai valgomieji grybai yra vertingas ir skanus maisto produktas. Pagal cheminę sudėtį ir baltymų kiekį jie artimi mėsai, todėl kai kuriose šalyse vadinami augaline mėsa. Pagal angliavandenių ir mineralinių medžiagų kiekį grybai artimesni daržovėms ir vaisiams. Grybuose gana daug vitaminų ir mikroelementų, labai svarbių medžiagų apykaitai. Be to, grybuose yra daug ląstelienos – ji beveik neįsisavinama, tačiau skatina žarnyno peristaltiką ir padeda pašalinti kai kurias organizmui kenksmingas medžiagas.

Grybai turi ir vaistinių ypatybių. Pavyzdžiui, kukurdvelkius ir baravykus žmonės nuo seno naudojo nušalimams gydyti, pievagrybiai mažina cukraus kiekį kraujyje, yra grybų, mažinančių kraujospūdį. Grybuose randamas lecitinas neleidžia kauptis cholesteroliui, juose gausu fermentų, gerinančių virškinimą ir medžiagų pasisavinimą, nestinga ir įvairių vitaminų. Didžiajame kukurdvelkyje ir kai kuriuose kituose grybuose rasta ir antibiotikų.

Kaip geriausia laikyti grybus žiemai? Mikologas sako, kad visi mūsų naudojami būdai yra geri. „Džiovintuose grybuose daugiau išlieka baltyminių medžiagų, termiškai juos apdorojant sumažėja vitaminų. Bet juk valgymo malonumą ne visuomet matuojame baltymais ar vitaminais. Svarbiausia – malonus skonis“, – patikino grybus tyrinėjantis mokslininkas J. Kasparavičius.

Nespardykime musmirių

Daugiau kaip dešimtmetį miškuose grybus tyrinėjantis specialistas teigia, kad mūsų krašte ekologinė kultūra nė kiek negerėja. Žmonės netausoja uogas ir grybus mūsų stalui teikiančio miško – netoli gyvenviečių auga sąvartynų kalnai, miško paklotes nusėja tušti buteliai ar popieriai.

Paklaustas, ar, jei galėtų, visiškai uždraustų grybauti ir uogauti, mokslininkas atsakė: „Grybautojai neišneša iš miško visų grybų. Dalis jų supūva, ištęžta. Miškui juk tas pats, ar grybas supus, ar bus žmogaus suvalgytas. Nebent gyvūnai juos suėstų ir taip plačiau paskleistų grybų sporas. Jeigu į mišką visai neis žmogus, jis keisis – užaugs pomiškis, gali susidaryti kai kuriems grybams derėti nepalankios sąlygos.“

Kai kuriuos grybavimo apribojimus numato Grybavimo Lietuvos miškuose taisyklės. Pavyzdžiui, draudžiama rinkti, parduoti ir supirkti baravykus, kurių kepurėlės skersmuo mažesnis negu 1,5 cm, voveraites, kurių skersmuo mažesnis negu 1 cm. Grybaujant leidžiama tik išrauti arba nupjauti grybą prie pat žemės. Draudžiama ardyti miško paklotę, niokoti nerenkamus grybus, samanas, kerpes ir kitus augalus. Grybauti leidžiama visuose miškuose, išskyrus rezervatus, o nuo balandžio 1 d. iki rugsėjo 1 d. – ornitologinių (paukščių) draustinių miškus.

Grybų tyrinėtojas ragina grybautojus nenaikinti nuodingų grybų. „Miškui visi grybai reikalingi. Nuodingas grybas, kaip ir baravykas ar voveraitė, su medžiais sudaro tą pačią simbiozę. Grybai aprūpina medžius mikroelementais, labai reikalingais jų normaliam vystymuisi. Medžiai savo syvus pumpuoja į šaknis. Juos kaip energijos medžiagą gali naudoti ir grybai.

Be to, grybuose veisiasi ir vystosi vabzdžiai, juos įvairiais tikslais vartoja miško gyventojai – elniai, briedžiai, stirnos, net karvės neatsisako baravykų. Po grybų kepurėlėmis nuo lietaus slepiasi įvairūs vabzdžiai. Jie ten ir pasišildo. Pastebėta, kad, esant vėsiam orui – matyt, kad intensyviau formuotųsi sporos, – kai kurie grybai sugeba padidinti kepurėlės temperatūrą bent penkiais laipsniais už aplinkos“, – aiškino mikologas.

Nors grybas – ir skanus, ir naudingas, tačiau prasidėjus grybavimo sezonui padaugėja apsinuodijimų grybais. J. Kasparavičius sako, kad to būtų galima išvengti, jeigu žmonės nerinktų pasenusių, sukirmijusių grybų, nes jų irimo produktai tampa nuodingi. Nereikėtų rinkti ir labai mažų grybų – tam, kad grybas išliktų ir plistų, reikia suteikti galimybę. Netinkamos vietos grybauti yra pakelės, miestų parkai ir skverai, vietos netoli pramonės rajonų – grybai kaip kempinės sugeria visus aplinkos teršalus.

Jeigu kyla bent mažiausia abejonė, ar rastas grybas – valgomasis ar ne, geriausias sprendimas – jo visai neimti.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

www.delfi.lt

Aut. teisės: Savaitė

Autoriai: Laimius Stražnickas

Komentarai (6)