Kaunietis Artūras Rūkas Daujotis, keliuose rajonuose susigrąžinęs miško, tikriausiai nenutuokė, kiek dėl to turės rūpesčių. Tiksliau, rūpesčių kilo ne todėl, kad tie medynai jo, o dėl to, jog, nusprendęs mišką tvarkyti, prieš daugiau nei šešerius metus susidėjo su uždarąja akcine bendrove „Stora Enso Miškas“ (dabar „Stora Enso Lietuva“ – red. past.). Susitarimo rezultatas – miške medžiai tebestovi, o ponas A. R. Daujotis priverstas varstyti teismų duris.

Ketinimai buvo kuo geriausi

2004-ųjų rudenį kaunietis miško savininkas su UAB „Stora Enso Miškas“ (toliau – SEM) sudarė dvi pirkimo ir pardavimo sutartis. Rugsėjo pabaigoje A. R. Daujotis įsipareigojo parduoti 1,5 ha stataus miško Jonavos rajone, o lapkričio pabaigoje – retinamuosius kirtimus miške Kalvarijos savivaldybėje.

Leidimais miškui kirsti, kaip ir dera, pasirūpino miško savininkas. Jie galiojo iki metų pabaigos. Pirkimo ir pardavimo sutartyse tai buvo užfiksuota, o SEM įsipareigojo darbus abiejuose sklypuose atlikti iki Naujųjų metų.

Šalys sukirto rankomis įsipareigodamos „imtis visų priemonių laiku ir sąžiningai įvykdyti visas šios sutarties sąlygas“.

Už plyno kirtimo mišką bendrovė pardavėjui pažadėjo pavedimu sumokėti beveik 14 tūkst. litų. Už retinamųjų kirtimų medieną sutarta pirmu etapu sumokėti 6 tūkst. litų, o vėliau žadėta atsiskaityti išrašius sąskaitas už paruoštą medieną.

Gruodį kaunietis galėjo džiaugtis vykdoma sutartimi – į jo sąskaitą banke SEM per du kartus pervedė 16 995,75 Lt.

Kurį laiką ponas A. R. Daujotis buvo ramus. Paskui ramybė virto abejone, o dar vėliau – nepasitikėjimu. Rezultatas – 2010 m. kaunietis atsidūrė teisme. Kas atsitiko?

Siurprizai

Lygiai prieš metus, t. y. praėjus penkeriems metams nuo sutarčių pasirašymo, į A. R. Daujotį kreipėsi UAB „Stora Enso Lietuva“. Ji pareiškė, kad įmonėje įvyko reorganizacija. UAB „Stora Enso Miškas“ buvo prijungta prie UAB „Sora Enso Timber“, kuri ilgainiui pakeitė pavadinimą ir tapo „Stora Enso Lietuva“ (toliau – SEL). Taigi toji SEL pareikalavo, kad kaunietis grąžintų prieš penkerius metus gautą avansą – beveik 17 tūkst. litų.

Nesulaukusi pinigų, po poros mėnesių bendrovė A. R. Daujotį padavė į teismą. Reikalavimas tas pats – grąžinti avansą ir dar sumokėti baudą. Esą dėl sutarties pažeidimo bendrovė turėtų gauti dar ir avansui lygią sumą. Bet suvokdami „neprotingai didelę baudą“ miškakirčiai kilniadvasiškai sutiko ją sumažinti per pusę – beveik iki 8,5 tūkst. litų.

Taigi Kauno rajono apylinkės teisme atsirado ieškinys, pagal kurį A. R. Daujotis su žyminiu mokesčiu turi sumokėti per 23 tūkst. litų. Be to, SEL pareikalavo areštuoti kauniečio turtą. Dėl visa ko. Kad užsitikrintų civilinį ieškinį.

Kas pažeidė sutartį?

SEL ieškinyje teismui rašo, kad bendrovė turėjusi vienašališkai nutraukti su kauniečiu sutartis, nes A. R. Daujotis per prašyme-reikalavime nurodytą laiką nepateikė leidimo kirsti mišką.

Kodėl tai padaryti turėjo jis, A. R. Daujotis niekaip negali suprasti. Juk abiejose sutartyse įrašyta, kad „kirtimo darbai bus atliekami vadovaujantis „Pardavėjo“ gautu leidimu kirsti mišką, kuris yra galiojantis“.

„Leidimai kirsti mišką buvo, tai atsispindi sutartyse. Leidimai galiojo iki metų pabaigos. Kodėl jie nekirto, t. y. nevykdė sutarties, reikia teirautis jų“, – sako A. R. Daujotis, nė kiek neabejodamas, kad tai jis turėtų iš SEL reikalauti baudos, nes būtent „Stora Enso Miškas“ pažeidė sutarties sąlygas. Bet, deja, sutartis surašyta taip, kad ją pažeidęs baudą moka tik savininkas. O jeigu sutarties nevykdo pirkėjas – jam sankcijų nenumatyta.

A. R. Daujotis jaučiasi teisus. Miško pirkimo ir pardavimo sutartyse atskiru punktu pažymėta: „Nėra ir nebus reikalaujama, kad „Pardavėjas“ ir / ar „Pirkėjas“ gautų papildomus trečiųjų asmenų ir / ar institucijų leidimus šioje sutartyje numatytoms prievolėms vykdyti ir miško kirtimo darbams atlikti.“

Tik beveik po penkerių metų, 2010-ųjų kovą, A. R. Daujočiui išsiųstas SEL prašymas-reikalavimas pateikti miško kirtimo leidimą arba grąžinti 17 tūkst. litų avansą. Miško savininkui beliko tik nusistebėti, kad taip ilgai miegojo partneris.
„Leidimų išdavimo tvarkos apraše nurodyta, kad leidimų galiojimo laikas gali būti pratęstas iki 6 mėnesių pagal leidimą gavusio juridinio ar fizinio asmens raštišką prašymą, pateikiamą ne vėliau kaip 10 kalendorinių dienų iki nustatyto miško kirtimo ar pagamintos medienos išvežimo termino pabaigos“, – normatyvinių aktų reikalavimus atmintinai cituoja teisman paduotas kaunietis.

Beje, iki 2004 m. pabaigos Jonavos rajone net nepradėjusi kirsti 1,5 ha miško, kaip buvo numatyta sutartyje, bendrovė paprašė pratęsti leidimo galiojimą. Ir tai buvo padaryta. Regis, miškakirčiai turėjo gražaus laiko iki 2005 m. gegužės 30 d. Bet kauniečio miškas Jonavos rajone ir vėl liko pjūklų nepaliestas.

Kitas sklypas Kalvarijos savivaldybėje taip pat liko kaip buvęs. SEL net neprašė pratęsti leidimo darbams šiame miške.

Nukentėjo ir miškas, ir kišenė

Prie sudužusios geldos likęs ponas A. R. Daujotis niekaip negali sutikti su tokiu plėšikišku SEL reikalavimu. Anot jo, dėl neatliktų žadėtų darbų jis dabar priverstas skaičiuoti nuostolius, kurie gerokai viršija SEL ieškinio sumą.

Ko miško savininkas neteko? Juk, atrodo, jis gavo nemažą avansą?

Pasak kauniečio, neiškirtus miško Jonavos rajone sutartyje numatytais terminais, buvo sutrikdytas ūkininkavimas 6,3 ha plote.

„Jeigu jie būtų iškirtę laiku, dabar toje vietoje augtų septynerių metų miškas. Jonavoje yra mano kertinė buveinė. Jeigu brandžiame miške įsipareigoji 7 metus nevykdyti kirtimų, už vieną hektarą per metus gauni daugiau kaip 900 litų. Iškirtus pirmą eilę, po 6 metų yra antra eilė. Neiškirtus pirmos eilės, viskas nusikelia neribotam laikui. Kol neiškerti pirmos eilės, neskaičiuojamas antros eilės terminas. Visiškai sujauktas normalus ūkininkavimas“, – A. R. Daujotis jaučiasi teisus ir skaičiuoja, kad pasinaudojęs galiojančia tvarka ir kreipęsis paramos į Europos Sąjungą būtų gavęs 42 tūkst. litų.

„O Kalvarijoje, kur buvo atrinkta 900 medžių retinimui, 2005 m. sausį praūžė uraganas Ervinas, bet jie padarinių nelikvidavo. Ten spygliuočių miškas, plito ligos ir kenkėjai, jau nudžiūvusių yra daugiau negu 900 medžių“, – kaunietis miško savininkas tvirtina patyręs per 6 tūkst. litų žalą. Tad dėl sutarties su SEL nevykdymo savininkas teigia netekęs 48 tūkst. litų.

A. R. Daujotis sako neįsivaizduojantis, kokių išskaičiavimų vedina bendrovė jį taip ilgai vedžiojo už nosies neatlikdama darbų.

„Aš raginau. Tai jiems šlapia, tai dar kas nors. Jie – oligarchai, jiems nusispjauti. Kai reikėjo, labai maloniai jauni vyrukai bendravo. Bet nieko nedarė“, – prisimena sandorių pradžią atsakovu tapęs kaunietis.

Beje, A. R. Daujotis tvirtina, jog prieš porą metų, 2008 m. kovą, jis informavo SEL, kad jo patiriami nuostoliai tuo metu buvo maždaug lygūs gautam avansui. Bendrovė, atrodė, tam neprieštaravo, jokių pastabų nebuvo.

„Tai iš esmės reiškė tarpusavio išlaidų užskaitą, – kaunietis stebisi, kad visa tai tarsi pamiršta. – O dabar jie reikalauja, kad aš jiems mokėčiau. Tai iš viso yra pasityčiojimas.“

Buvo tik tarpininkai…

Per teismo posėdį kovo pabaigoje SEL advokatas atskleidė, kodėl bendrovė nekirto miško prieš penkerius metus. Pasak A. R. Daujočio, SEL advokatas Marius Navikas prašneko, kad bendrovė buvo ne medienos naudotojas, o tik viso labo tarpininkas, kuriam rūpėjo prisipirkti kuo daugiau miško.

„Tokia buvo „Stora Enso“ politika – sudaryti kuo daugiau sandorių. Jiems medienos nereikėjo, ir jie nekirto. Dabar, kai medienos prireikė, kainos pakilo, atsibudo. Aš manau, kad ir kiti miškų savininkai gali atsidurti tokioje padėtyje. Jeigu imtume vadovautis jų logika, tai ūkininkavimą nuosavuose miškuose visiškai sužlugdytume“, – daro išvadą kaunietis.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"

Autoriai: Vytautas Žemaitis

Komentarai (0)