Daugybė žmonių gyvena labai ribotoje savo galimybių erdvėje. Tačiau kiekvienas iš mūsų gali pasinaudoti netikėtų, dar neatrastų galimybių talpykla, iš kurios, deja, ne visada paimame tai, kas siūloma. Vieni niekaip neišsikapsto iš materialių vertybių liūno, kiti – iš dvasinio skurdo. Taip jau pasaulis sutvarkytas – vienam visą gyvenimą užtenka tik žemės lopinėlio, kiti svajoja apie beribes visatos platybes. Vieniems erdvės pakanka savame kieme, parapijoje, miestelyje, o kitiems mūsų planetos kontinentai, atrodo, ranka pasiekiami, trokšta juos aplankyti, kelionėms atiduoda laisvalaikį, atostogas.

Vienas tokių yra VĮ Raseinių miškų urėdijos Padubysio girininkijos eigulys Saulius Jocius, kuris sako, kad Lietuvos miškai mieliausi, tačiau jie, palyginti su Sibiro taiga, – tik gražūs parkai. Net tarp miškininkų keistuolių pasitaiko – dirbdami miškuose praleidžia didžiąją laiko dalį, o pasitaikius progai dumia į dar didesnes, neaprėpiamas girias – vieni medžioti, kiti žvejoti.

Nemunas atskleidė pašaukimą

2006 m. per atostogas S. Jocius pirmą kartą su bendraminčiais nusitrenkė į Vidurio Sibiro platybes už Uralo, prie didingų upių pažvejoti. „Nuo vaikystės esu aistringas žūklės mėgėjas, – sako Saulius. – Augau Jurbarke, prie srauniojo Nemuno, vasaras leisdavau pas senelius Paežerio kaime. Tai, ko gero, ir sužadino norą tapti miškininku. 1988 m. baigiau Kauno A. Kvedaro miškų technikumą. Kelerius metus dirbau Jurbarko miškų urėdijoje, o 2003 m. įsidarbinau Raseinių miškų urėdijoje. Netikėtai atradau savyje dar vieną pomėgį – medžio drožybą.

Vieną dieną atvykau pas savo gerą draugą Darių Levickį į Padubysio girininkiją, kur šiuo metu ir dirbame abu: jis girininko pavaduotoju, aš eiguliu. Pabandėme sumeistrauti keletą meniškesnių suoliukų girininkijai, nuo tų suoliukų viskas ir prasidėjo. Viduklės girininkijoje Blinstrubiškių miške 2005 m. įrengėme gražią poilsio aikštelę ir pažintinį miško taką. Netrukus prasidėjo Jūkainių rekreacinio pažintinio tako ir žemapelkės darbai. Šiai poilsio zonai įrengti atiduotos trys vasaros. Teko padirbėti su tikrais drožybos meistrais, kurie čia vasaros pleneruose kūrė įvairias menines, mitines medžio skulptūras. Iš jų pasisėmiau nemažai patirties. Su malonumu visada prisimenu Vaclovą Dubikaltį, Artūrą Misevičių. Malonu, kad Jūkainių rekreacinį parką pamėgo ne tik Raseinių krašto žmonės, bet jį mielai lanko ir svečiai iš kitų rajonų, užsieniečiai. Šią vasarą teko kai kuriuos takus, pavėsines atnaujinti, paremontuoti.“

Drožyba – svarbus užsiėmimas

Saulius kiekvienoje iš septynių mūsų rajono girininkijų gražino aplinką, prisidėjo rengiant miškų aikšteles, poilsiavietes, statant pavėsines.

„Įsimintinų didesnių darbų, kurie turėtų istorinę ar kitokią vertę, lyg ir nėra. Ko gero, kaip ir kiekvienam kūrėjui, visi drožybos darbai man mieli ir brangūs, kad ir girininkijų pavadinimų meninės lentos. Kiekvieną padariau skirtingą. Vienas kitas rimtesnis drožybos darbas puošia ir privačias sodybas“, – pasakoja miškininkas.

O kaip be kelionių?

Pasidomėjau, ar netenkina žvejyba Dubysos upėje. „Mėgstu meškerioti ir Dubysoje, bet taigos upių didybė, ekstremalūs pojūčiai paviliojo ir jau manęs nebepaleidžia. Šio rudens pabaigoje, kai taigoje baigiasi vasara, vėl su draugais iš Tauragės ir Kuršėnų buvome nuvykę prie Obės, Jenisiejaus intakų pažvejoti sibirietiškų lydekų, ešerių, lenokų.

Lenokai – tai Sibiro upėtakiai. Pavyko sučiupti 30 kg taimenį. Pagautas žuvis dažniausiai paleidžiame atgal į upę, meškeriojame tik savo reikmėms. Šios išvykos metu buvome apsistoję nedidelėje Vanavaros gyvenvietėje. Netoli nuo jos prieš 100 metų nukrito Tunguskos meteoritas, kurio mįslė dar neįminta iki šių dienų. Galingo sprogimo banga maždaug 2,2 tūkst. kv. km plote suniokojo taigos medžius. Sako, medžiai sprogimo epicentre liko stovėti, tik buvo nudrėkstos šakos ir žievė.

Šis objektas, kelionės ekstremaliomis sąlygomis, plaukimas katamaranu akmenuotomis srauniomis upėmis ir nakvynė palapinėje, kai žinai, kad ne visada meškos būna svetingos, paliko neišdildomą įspūdį. Viename kaimelyje, kur gyvena apie 1 200 gyventojų, penki jų šiais metais tapo meškų aukomis. Mes šautuvų neturėjome, bet į taigą pauogauti išeidavome. Sako, meška – labai atsargus gyvūnas, jei sutikai, svarbu neišsigąsti, neleisti meškai suprasti, kad esi už ją silpnesnis. Jei turi apsiaustą, palaidinę, ją išskleisk plačiau – meškai atrodys, kad objektas už ją didesnis, pasitrauks, – šiurpino savo pasakojimu Saulius. – Meškos smūgis per sprandą dažniausiai būna mirtinas. Kai kada neišgelbsti nė šautuvas.

Tokios atostogos su nepamainomais prisiminimais ir įspūdžiais kainuoja apie 3 tūkst. litų. Taigos gyvenvietę dažniausiai pasiekiame sraigtasparniu. Kelionėje išbandai galimybes, supranti savo trapumą prieš beribę gamtos didybę, atrandi nepamainomų kelionės bendražygių, puikių vietos gyventojų – evenkų. Evenkija pagal plotą prilygsta Prancūzijai, o gyvena tik 1 800 gyventojų. Kelionėje mus visada lydi 25 kg kuprinė, fotoaparatas ir gera nuotaika. Žinau, kad namuose prie gražuolės Dubysos laukia šeima: žmona Rasa, sūnūs Marius ir Karolis. Ir, žinoma, mano mėgstamas darbas VĮ Raseinių miškų urėdijos Padubysio girininkijoje. Mane lydi kelios aistros: miškas, kelionės, meninė drožyba, žvejyba.“

Be to, Saulius Jocius tapo II vietos prizininku fotografijos konkurse „Pasaulio miškai Lietuvos miškininkų akimis“, kuris buvo skirtas Tarptautiniams miškų metams paminėti.

Linkime, kad tos aistros įdomų ir darbštų Raseinių miškų urėdijos žmogų lydėtų visą gyvenimą, tegu jo darbai puošia mūsų miškus. Tegu gyvendamas prie srauniosios Dubysos svajonėmis nuklysta prie Obės ir Jenisiejaus, o jei ten keliai vėl kada nuves, nepamiršta, kad pati gražiausia upė – Dubysa.

Miške

Niūniuoju dainą aš miške,
Džiaugiuosi medžių brolija.
Laimingas pagaliau!
Gal nesutiksiu čia žmogaus,
Kuris be galo daug kalbės
Ir nieko gero nežadės,
Jo žodžiai bus tušti...
Geriau ramybė ir tyla
Nei ta beprasmiška kalba.

Pranas Laurinavičius

Turinys

• Redakcijos skiltis
  Mažaraščių “košė” 8
• Nemirtingo žingsnio taktu
  Just. Marcinkevičius. Didumas to, kas mumyse 10 
• Ta akimirka žavinga
  Šakarnių pušis 11
• Miškas ir mes
  S. Stonkienė. Veiklos efektyvinimas ar nuosprendis? 12
  Iš valstybinių miškų 16
  Kas naujo pasaulyje 17
• Pokyčių verpetuose
  A. Brukas. Ar saugom tik 1 % miškų? 18
  V. Skafaru. Švedų medinė architektūra 22
• Savas miškas
  Z. Bitvinskaitė. Išbandymų metas 26
  A. Kazitėnas. Svetimas miškas kaip savas 30
• Pažintis
  L. Senkus. Raganų kalnas Juodkrantėje 34
• Baldai
  G. Miško. Baltic furniture 2011 38
• Medis ir verslas
  A. Staponkus. Medienos pramonė kaime 40
  Daugės miškų – mažės taršos 42
  Medienos kainos 44 
• Technika
  Stihl – dar laipteliu aukščiau 50
  V. Ribikauskas. Urėdija investuoja į naują techniką 54
  N. Požėlienė. Moderni technika palengvina darbus 56
• Medžioklė
  V. Ribikauskas. Medžioklės tradicijos grįžta 58
• Knygų lentyna
  Žalieji milžinai 61
• Mūsų žosmė
  Kaip rašyti: šv. ar Šv.? 61
• Pirma buvo žodis
  A. Toliatas. Ateities niekas neatneš dovanų 62 
• Būkime sveiki
  D. Červokienė. Valgomasis krienas – prieskonis, ir vaistas 63
• Medis ir aplinka
  M. Abramavičius. Metelių regioninis parkas 66
  V. Ilonis. Žaliasis mano miesto apdaras(I) 69
• Miško pavilioti
  P. Laurinavičius. Lietuvos miškai – tik gražūs parkai 71
• Jaunuolynas
  S. Obelevičiūtė. Kauno miško bičiuliai 74
• Iš raudonosios knygos
  Rudasis ausylis 76 
• Mano medis
  A. Veryga: “Medis – mano gyvenimo dalis” 78 
• Juokai
  Šunys 79

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"

Autoriai: Pranas Laurinavičius

Komentarai (0)