Ketvirtas pagal dydį pasaulyje ežeras buvo beatodairiškai sekinamas drėkinant pasėlius. Kažkada buvę gausūs vandenys virto bergždžia dykyne. Šiuo metu bent jau šiaurinė ežero dalis atkuriama..

Džiūstantis ežeras nuo ankstesnės kranto linijos ties Muinoku (Uzbekistanas) nutolo 100 km.

Philip Micklin, Nikolaj. V. Aladin

Beveik visas vanduo į Aralo jūrą patenka iš Amudarjos ir Syrdarjos upių. Per tūkstantmetį Amudarjos vaga nusisuko nuo jūros ir ši nuseko, tačiau kai vaga vėl grįžo atgal, ežeras atsikūrė. Pastaruoju metu dėl intensyvaus medvilnės ir ryžių pasėlių drėkinimo abiejų upių vandeniu smarkiai sumažėjo srautai upių deltose, kartu ir į jūrą patenkantis jo kiekis. Vandens nuostoliai, atsirandantys dėl garavimo, žymiai lenkia iš kritulių, tirpstančio sniego ar požeminių išteklių gaunamą jo kiekį, dėl to vandens tūris jūroje mažėja, o jo druskingumas didėja.

Tarybų Sąjunga jūros agoniją slėpė dešimtmečius, kol 1985 m. tuometinis lyderis Michailas Gorbačiovas (Mikhail Gorbachev) iškėlė aikštėn didžiulę ekologinę ir žmogiškąją tragediją. Praeito amžiaus 9 dešimtmečio pabaigoje jūra taip nuseko, kad susidarė du atskiri telkiniai: Mažasis Aralas šiaurėje ir Didysis Aralas pietuose. Iki 2007 m. pietinė dalis suskilo į gilų vakarinį ir seklų rytinį baseinus bei mažą atskirtą įlanką. Didžiojo Aralo vandens tūris sumažėjo nuo 708 iki 75 km³, o druskingumas padidėjo nuo 14 iki daugiau kaip 100 g/l. Tarybų Sąjungos griūtis 1991 m. padalijo ežerą tarp naujai susikūrusių Kazachstano bei Uzbekistano ir nutraukė grandiozinį sovietų projektą papildyti ežerą tolimų Sibiro upių vandeniu ir išsaugoti senkančius išteklius.

Daugiau skaitykite birželio mėnesio numeryje

Komentarai (1)