Paprastesnė gyvybės kilmė (0)
Ar gyvybė atsirado paprastesniu būdu nei ilgą laiką buvo įsivaizduojama?
Mokslinės gyvybės kilmės teorijos išsiskiria į dvi grupes: replikatoriaus atsiradimo, ir metabolitinių grandinių atsiradimo. Greičiausiai gyvybė pradėjo vystytis nuo mažų molekulių ciklų, kuriems reikalingas išorinis energijos šaltinis. Mažai tikėtina, kad staiga iš nieko galėjo atsirasti didelių, replikuotis gebančių molekulių, pavyzdžiui, RNR.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Mažai tikėtina, kad staiga iš nieko galėjo atsirasti didelių replikuotis gebančių molekulių, pavyzdžiui, RNR. Greičiausiai gyvybė pradėjo vystytis nuo mažų molekulių ciklų, kuriems reikalingas išorinis energijos šaltinis.
Robert Shapiro
Ypatingi atradimai įkvepia ypatingiems pareiškimams. Džeimsas Vatsonas (James Watson) prisimena, kad iš karto, kai jiedu su Frensiu Kriku (Francis Crick) išaiškino DNR struktūrą, „Krikas nulėkė tiesiai į Erelio barą ir visiems pranešė, kad gyvybės paslaptis atskleista.“ Iš tiesų elegantiška molekulės struktūra – grakšti dvigrandė spiralė – beveik nusipelno šitokio entuziazmo. Išskirtinė DNR savybė yra gebėjimas saugoti paveldimą organizmo informaciją, koduojamą unikalia kalba: joje 4 cheminiai junginiai, vadinami bazėmis, atlieka tą pačią funkciją, kaip ir 32 raidės lietuvių kalboje.
Paveldimą informaciją DNR molekulė saugo dviejose ilgose grandinėse. Jos yra komplementarios – vienoje jų saugoma informacija tapati tai, kuri saugoma kitoje. Toks išsidėstymas leido nuspėti ir molekulės dalijimosi mechanizmą: molekulei replikuojantis nutrūksta azotinių bazių ryšiai, siejantys grandines vieną su kita, šios išsiskiria ir tuomet prie kiekvienos iš jų vienas po kito prisijungia naujų nukleotidų, turinčių kurią nors iš keturių azotinių bazių. Taip vietoj vienos dvigrandės DNR molekulės susidaro dvi – abi tikslios pirmosios molekulės kopijos.
Vatsono ir Kriko tyrimų išvados sukėlė tikrą atradimų, susijusių su gyvos ląstelės funkcionavimu, laviną. Naujos žinios įplieskė daug diskusijų apie gyvybės kilmę. Nobelio premijos laureatas H. Dž. Miuleris (H. J. Muller) rašė, kad genus sudaranti medžiaga yra „gyvoji materija, pirmosios gyvybės Žemėje atstovė dabartyje“. Karlas Saganas (Carl Sagan) mįslingąją medžiagą apibūdino kaip „primityvų savarankiškai egzistuojantį geną, plūduriuojantį praskiestame organinių medžiagų tirpale.“ (Šiame kontekste žodis organinis reiškia gyvuose organizmuose ir negyvojoje gamtoje aptinkamus junginius, sudarytus iš tarpusavyje susijungusių anglies atomų). Buvo siūloma daugybė įvairių gyvybės apibrėžimų. Miulerio teiginys artimiausias tam, kas buvo vadinama „NASA apibrėžimu“: gyvybė yra išsilaikanti ir galinti evoliucionuoti cheminė sistema (Darvino evoliucija).
Ričardas Dokinsas (Richard Dawkins) išplėtojo šį pirmosios gyvybės paveikslą savo knygoje The Selfish Gene (Savanaudis genas). „Tam tikru metu susiformavo labai svarbi molekulė. Vadinsime ją replikatoriumi. Tai nebūtinai buvo pati didžiausia ar sudėtingiausia molekulė to meto Žemėje, tačiau ji turėjo neįprastą savybę – galėjo savaime kopijuotis.“ Prieš 30 metų, tada, kai Dokinsas rašė šiuos žodžius, buvo manoma, kad gyvybė pradėjo vystytis atsiradus DNR molekulėms. Vėliau tyrėjų dėmesį patraukė kitos molekulės, kurios galėjo atsirasti ir veikti kaip replikatoriai, tačiau mes su bendraminčiais manome, kad šis gyvybės kilmės modelis, siejantis gyvybės pradžią su replikatoriaus atsiradimu, yra visiškai klaidingas. Mums priimtinas kitoks šios problemos aiškinimas.