Gyvybės kilmė yra viena didžiausių mokslo neišspręstų problemų. Kaip, kur ir kada gyvybė atsirado, nežino niekas. Jokių abejonių nekelia tik tai, kad mikrobinė gyvybė Žemėje radosi maždaug prieš 3,5 mlrd. metų. Kadangi nėra pagrįstų įrodymų apie iki tol vykusius procesus, tai sudaro dirvą gausybei nesutarimų.

Siekdami gauti įrodymų, kad gyvybė Žemėje atsirado ne vieną kartą, mokslininkai ieško mikrobų, smarkiai besiskiriančių nuo visų žinomų organizmų.

Paul Davies

Prieš trisdešimt metų vyravo biologų nuomonė, kad gyvybė atsirado dėl visiškai atsitiktinio cheminio įvykio, kurio pasikartojimo kur nors Visatoje tikimybės beveik nėra. Šią tradicinę poziciją gerai atspindi prancūzų biologo, Nobelio premijos laureato Žako Mono (Jacques Monod) 1970 m. parašyti žodžiai: „Pagaliau žmogus žino, kad jis yra vienišas neaprėpiamose Visatos platybėse, kuriose jis atsirado tik per atsitiktinumą.“ Bet pastaraisiais metais nuotaikos smarkiai pasikeitė. 1995 m. žinomas belgų biochemikas Kristianas de Diuvas (Christian de Duve) pavadino gyvybę „kosmine būtinybe“ ir pareiškė, kad „ji beveik privalo atsirasti“ į Žemę panašioje planetoje. De Diuvo pareiškimas sustiprino astrobiologų įsitikinimą, kad Visatoje tiesiog knibžda gyvybės. Ši teorija, Roberto Šapiro (Robert Shapiro) iš Niujorko universiteto pavadinta biologiniu determinizmu, kartais pasakoma net taip: „gyvybė įrašyta gamtos dėsniuose.“

Kaip mokslininkams nustatyti, kuris požiūris teisingas? Pats tiesiausias kelias – ieškoti gyvybės kitoje planetoje, pavyzdžiui, Marse. Jeigu pavyktų išsiaiškinti, kad gyvybė atsirado nepriklausomai dviejose Saulės sistemos planetose, tai neabejotinai patvirtintų biologinio determinizmo hipotezę. Deja, gali praeiti daug laiko, kol misijos į Raudonąją planetą taps tokios įmantrios, kad galės medžioti marsiškas gyvybės formas, o jei pavyktų jų rasti – ir nuodugniai ištyrinėti.

Bet biologinį determinizmą įmanoma patikrinti ir lengviau. Nė viena planeta nėra panašesnė į Žemę negu kad pati Žemė, tad jei gyvybė nesunkiai atsiranda čionykštėmis sąlygomis, galbūt ji mūsų gimtojoje planetoje atsirado ne kartą. Puoselėdami šią viliojančią galimybę mokslininkai pradėjo dykumose, ežeruose ir didelėse olose ieškoti svetimų gyvybės formų – organizmų, kurie iš esmės skiriasi nuo visų žinomų gyvų būtybių, nes atsirado nepriklausomai nuo jų. Labiausiai tikėtina, kad tokie organizmai yra mikroskopinio dydžio, taigi tyrinėtojai kuria testus, padedančius nustatyti egzotiškus mikrobus, galbūt gyvenančius tarp mūsų.

Mokslininkai dar iki galo nėra sutarę dėl tikslaus gyvybės apibrėžimo, bet dauguma sutiktų, kad dvi pagrindinės jos savybės yra sugebėjimas metabolizuoti (imti maisto medžiagas iš aplinkos, versti jas į energiją ir pašalinti atliekamus produktus) ir sugebėjimas daugintis. Anot tradicinio biogenezės požiūrio, jei gyvybė Žemėje būtų atsiradusi ne vieną kartą, viena forma kitas greitai užgožtų ir išnaikintų. Tai įvyktų, jeigu pavyzdžiui, viena forma greitai užvaldytų visus prieinamus išteklius arba „užpultų“ silpnesnę gyvybės formą ir apkeistų sėkmingus genus savo pačios genais. Bet šis argumentas silpnas. Bakterijos ir archėjos, daugiau kaip prieš 3 mlrd. metų iš to paties protėvio kilę dviejų labai skirtingų tipų mikroorganizmai, neišnaikino vieni kitų ir taikiai gyvena greta. Be to, alternatyvios gyvybės formos galėjo tiesiogiai nekonkuruoti su žinomais organizmais arba todėl, kad svetimieji užėmė ekstremalias gyvenamąsias nišas, kur įprasti mikrobai negalėtų išgyventi, arba todėl, kad dvi gyvybės formos naudojo skirtingus išteklius.

Daugiau skaitykite kovo mėnesio numeryje

Komentarai (0)