Mūsų kūnas nuolat ką nors sako apie mus: jis „kalba“ mums sėdint, stovint, šnekant ar tik klausantis. Pavyzdžiui, jau per pirmą pasimatymą iš jo dalyvių judesių galima nuspėti, kaip viskas susiklostys: ar ji linksta arčiau jo, ar kaip tik stengiasi kuo labiau nutolti? Ar jo šypsena tikra, ar dirbtinė?

Ipke Wachsmuth

Tą patį galima pasakyti ir apie gestus. Iš pirmo žvilgsnio nesąmoningi mostai beveik visada atskleidžia meilę arba neapykantą, nuolankumą arba klastą. Stebėtina, kad taip ilgai mokslininkai skyrė jiems visai nedaug dėmesio. Buvo manoma, kad plaštakų ir rankų judesiai yra viso labo šalutinis žodinio bendravimo rezultatas. Požiūrį pakeitė tik paskutiniame XX a. dešimtmetyje atlikti Čikagos universiteto psicholingvisto Deivido Makneilo (David McNeill) darbai. Šiam mokslininkui gestai – tai „langas į proto procesus“. Makneilo darbai ir gausybė vėlesnių tyrimų parodė, kad kūnas gali pabrėžti, sušvelninti žmogaus žodžius arba – visiškai jiems prieštarauti. Specialistai vis labiau linkę sutikti, kad gestai ir kalba yra neatskiriamai susiję ir kyla iš to paties pažinimo proceso. Šis ryšys labai svarbus norint suprasti, kaip žmonės apskritai bendrauja.

Komentarai (3)