Jau 100 metų mokslininkai ir entuziastingi mėgėjai bandė išsiaiškinti Tunguskos katastrofos priežastį. Nors dauguma tyrinėtojų sutarė, kad Sibiro danguje sprogo kažkoks dangaus kūnas – asteroidas arba kometa, – įvykio rajone niekas iki šiol nerado jokių to objekto liekanų ar paliktų smūginių kraterių. Paslaptis lieka neatskleista, tačiau mūsų komanda – iš nenutrūkstamo teritorijos tyrinėtojų srauto ten buvusi vėliausiai – galbūt artėja prie atradimo, kuris iš tikrųjų atskleis, kas įvyko tą lemtingą rytą.

1908 m. birželio 30 d. 7 val. 14 min. Vidurio Sibire vietos ūkininkas Semionas Semionovas (Semen Semenov) pamatė, kaip „dangus skilo pusiau. Aukštai virš miško pasirodė plati liepsna. Iš tos pusės, kur matėsi ugnis, sklido stiprus karštis. Tuomet dangus užsivėrė ir pasigirdo garsus trenksmas, mane nusviedė keletą metrų... Tada pasigirdo toks triukšmas, lyg... šaudytų patrankos, žemė sudrebėjo...“

Toks jaudinantis yra vieno iš artimiausių liudininkų pasakojimas apie įvykį, kurį mokslininkai vadina Tunguskos katastrofa. Tai – didžiausias Žemės susidūrimas su kosminiu kūnu per visą šiuolaikinę žmonijos istoriją. Būdamas maždaug už 65 km nuo įvykio epicentro Semionovas regėjo milžinišką gaisrą, tačiau sprogimo padariniai buvo juntami ir tolimoje Šiaurės Europoje bei Vidurio Azijoje. Kai kurie žmonės matė didžiulius sidabrinius debesis ir nuostabių spalvų saulėlydžius, kiti – naktimis švytintį dangų; pavyzdžiui, Londono gyventojai galėjo tiesiog vidurnaktį skaityti laikraščius be jokio dirbtinio apšvietimo. Geofizikos observatorijos nustatė, kad jų užregistruotų anomalių skersinių ir išilginių seisminių bangų šaltinis yra tolimoje Sibiro srityje. Įvykio epicentras buvo netoli Akmenuotosios Tunguskos upės, neapgyvendintoje miškingoje ir pelkėtoje taigos vietovėje, kuri būna užšalusi aštuonis ar devynis mėnesius per metus.

Nuo to laiko ir mokslininkai, ir entuziastingi mėgėjai bandė išsiaiškinti Tunguskos katastrofos priežastį. Nors dauguma tyrinėtojų sutarė, kad Sibiro danguje sprogo kažkoks dangaus kūnas – asteroidas arba kometa – įvykio rajone niekas iki šiol nerado jokių to objekto liekanų ar paliktų smūginių kraterių. Paslaptis lieka neatskleista, tačiau mūsų komanda – iš nenutrūkstamo teritorijos tyrinėtojų srauto ten apsilankiusi vėliausiai – galbūt artėja prie atradimo, kuris iš tikrųjų atskleis, kas įvyko tą rytą.

Ankstesni susidūrimai su kosminiais kūnais turėjo lemtingą poveikį Žemės evoliucijai, todėl Tunguskos katastrofos tyrimai labai svarbūs. Pavyzdžiui, manoma, kad maždaug prieš 4,4 mlrd. metų Marso dydžio planetoidas trenkėsi į mūsų jauną planetą ir į erdvę išsviedė nemažą kiekį medžiagos; iš jos susidarė Mėnulis. Gali būti, kad prieš 65 mln. metų įvykęs didžiulis susidūrimas buvo dinozaurų išnykimo priežastis. Net ir šiandien kosminiai susidūrimai palieka iškalbingus pėdsakus. 1994 m. liepą keletas astronomijos observatorijų užregistravo įspūdingą kometos susidūrimą su Jupiteriu. Ir vos praeitą rugsėjį Peru kaimo gyventojai su baime stebėjo, kaip meteoritas perrėžė dangų, su didžiuliu trenksmu nukrito netoliese ir paliko 4,5 m gylio ir 13 m skersmens duobę.

Naudodamasis dirbtinių Žemės palydovų gaunama informacija apie meteorų „žybsnius“ Žemės atmosferoje („krintančias žvaigždes“) ir seisminiais duomenimis, fiksuojančiais kosminių kūnų smūgius į Žemės paviršių, Peteris Braunas (Peter Brown) su bendradarbiais iš Vakarų Ontarijo universiteto ir Los Alamoso nacionalinės laboratorijos apskaičiavo susidūrimų su mažesniais objektais dažnį. Remdamiesi gautais rezultatais tyrinėtojai įvertino didesnių ir retesnių įvykių, tokių kaip Tunguskos katastrofa, tikimybę. Gautas vidutinis susidūrimų su Tunguskos tipo asteroidais dažnis siekia nuo vieno susidūrimo per 200 iki vieno per 1000 metų. Vadinasi, visai tikėtina, kad panašaus įvykio sulauksime ir savo gyvenime. Laimei, Tunguskos sprogimas įvyko neapgyvendintame Žemės užkampyje. Jei kas nors panašaus nutiktų virš Niujorko, visas didmiestis būtų sulygintas su žeme. Ištyrę Tunguskos katastrofą galėtume pasirengti kitam tokiam įvykiui ir, galbūt, imtis veiksmų, kad tokio atsitikimo visai išvengtume.

Pirmasis pasiruošimo žingsnis – išsiaiškinti, ar virš Sibiro sprogęs kosminis objektas buvo asteroidas, ar kometa. Nors abiem atvejais įvykių pasekmės būtų panašaus masto, svarbus skirtumas tas, kad ilgo periodo orbitomis skriejantys ir nuo Saulės gerokai nutolstantys objektai trenktųsi į Žemę daug didesniu greičiu, nei arčiau skriejantys trumpaperiodžiai objektai, tokie kaip asteroidai. Daug mažesnė už asteroidą kometa susidurdama išskirtų tiek pat kinetinės energijos. Stebėtojams daug sunkiau aptikti ilgaperiodžius objektus, dar nepasiekusius vidinės Saulės sistemos dalies. Laimei, tikimybė, kad tokie objektai, palyginti su asteroidais, kirs Žemės orbitą, – nedidelė. Dėl šių priežasčių tikros informacijos apie kometų susidūrimus su Žeme neturime. Taigi jei dėl Tunguskos katastrofos tikrai kalta kometa, tai būtų išskirtinis reiškinys, o ne tyrimams svarbus žinomos reiškinių klasės įvykis. Iš kitos pusės, jei tą birželio rytą Sibiro padangėje sprogo asteroidas, kodėl niekam nepavyko rasti jo nuolaužų?

Daugiau skaitykite rugpjūčio numeryje

Komentarai (0)