Lietuvoje transporto darbuotojai vieni pirmųjų pajuto prasidedančios krizės nagus: užsakymų mažėja, tenka atleisti dalį darbuotojų. Tačiau specialistai žada, kad dabartiniai studentai, pasirinkę transportininko specialybę, be darbo tikrai neliks: šiandieniniai pirmakursiai ar tik ketinantys studijuoti mokslus baigs, kai ekonomika vėl bus ant bangos.

Transportas, kaip ir duona kasdieninė, reikalingas visiems ir visada. Kokios perspektyvos laukia šio sektoriaus esamų bei būsimų darbuotojų, kalbamės su Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Transporto inžinerijos fakulteto dieninių studijų prodekanu Viliumi BARTULIU.

Transporto specialistas: kokias specializacijas šiandien apima ši sąvoka?

Pasak internetinės enciklopedijos Wikipedija, transportas, transportavimas – žmonių ar prekių perkėlimas iš vienos vietos į kitą. Žodis kilęs iš lotyniškų žodžių trans (per, skersai) ir portare (nešti, gabenti).

Internete siūlomos paieškos, susijusios su transportu, pagal tokius raktinius žodžius: kroviniai, krovininis transportas, krovinių gabenimas, krovinių pervežimas, logistika, oro transportas, pervežimai, transporto paslaugos.

Tačiau gabenti (arba transportuoti) galima (ir tenka) ne tik žmones, bet ir gyvūnus, ne tik abstrakčias „prekes“, bet ir, ko gero, absoliučiai viską, pradedant dujomis, naftos produktais, baigiant donorų organais, kelių tiesimui skirtomis medžiagomis ar mėnulio uolienomis. Mes transporto darbuotojais laikome ne vien pačius gabentojus: vairuotojus, vairininkus, pilotus. Juk transportavimo sėkmė priklauso ne tik nuo jų. Jau klasika tapo eismo komponentų sąrašas: keliai (su atitvarais, vertikaliu ir horizontaliu ženklinimu, tiltais, viadukais, poilsio aikštelėmis), mašinos (transporto priemonės, kelių tiesimo ir priežiūros mašinos), žmonės (vairuotojai, keleiviai, pėstieji, techninės mašinų ir kelių priežiūros, eismo saugumo specialistai). Kelias be transporto priemonės nei keleivių, nei krovinių neveža. Matyt, transporto priemones reikėtų laikyti pagrindiniu transporto komponentu. Transporto priemonės turi būti patogios, talpios, saugios, ekonomiškos ir ekologiškos. Bet ir jos – žmonių kūrybos vaisius. Žmonės jas kuria, tobulina, valdo, organizuoja jų darbą, eismą... Neatsitiktinai transporto reikalus valstybėje tvarkančioje Susisiekimo ministerijoje yra Kelių ir kelių transporto departamentas, Saugaus eismo departamentas, Geležinkelių transporto departamentas, Vandens transporto departamentas, Civilinės aviacijos departamentas – pagal mums įprastas transporto rūšis. Tačiau yra ir vamzdynų transportas, cechų vidaus transportas... Taigi transporto darbuotojų nomenklatūra labai plati. Lietuvos universitetuose rengiami transporto inžinerijos, transporto inžinerinės ekonomikos ir vadybos, kelių ir geležinkelių inžinerijos specialistai transporto sistemos poreikiams. Specializacijų yra daugiau, jos pritaikytos prie įvairių transporto rūšių poreikių: automobilių transporto (arba kelių transporto priemonių) inžinerija, geležinkelių transporto inžinerija, transporto technologinių sistemų (kėlimo, kelių tiesimo mašinų ir technologijų, pakabinamos ir prikabinamos įrangos, vamzdynų transporto, degalinių ūkio) inžinerija, aviacijos inžinerija, aviacinė mechanika, orlaivių pilotavimas, skrydžių valdymas, laivo inžinerija, uosto technologija, transporto logistika, transporto ekonomika, tarptautinių vežimų organizavimas.

Kolegijose, profesinio mokymo centruose – savos programos ir specializacijos. Apskritai turbūt sakytume, kad transporto specialistais galima laikyti įvairių lygių (nuo darbininko iki įmonės ar net ministerijos vadovo) inžinerinio, techninio ar vadybinio darbo specialistus, dirbančius transporto sistemoje, turinčius atitinkamą kvalifikaciją.

Kokios transporto specializacijos populiariausios tarp VGTU studentų, o gal kurioms nors vis dar tenka „pelenės“ vaidmuo? Kuo tai būtų galima paaiškinti?

VGTU populiariausios „lengviausios“ vadybinės specializacijos: transporto logistika, transporto ekonomika, nes jų studijų programose nėra fizikos, chemijos, teorinės mechanikos, skysčių mechanikos, medžiagų atsparumo, termodinamikos. Populiarumu neatsilieka ir „gražiausia“ specialybė, kuri asocijuojasi su vaikystės žaisliukais (automobiliukais) – automobilių transporto inžinerija. Po dviejų kursų pakyla transporto technologinių sistemų inžinerijos reitingas – studentai pamato šios specializacijos teikiamas perspektyvas. O štai geležinkelių transporto inžinerija nepagrįstai gerokai mažiau populiari, nors jos absolventams perspektyvos bene geriausios – Lietuvos geležinkeliai moka keletą stipendijų, sumoka dalį studijų įmokų, priima į praktikas, o baigusiems siūlo geras karjeros galimybes. Tačiau... traukiniai dideli, tepaluoti, bilda, neužsuka į kiemą. Daug lemia asociacijos, vaikystės įspūdžiai.

Dar prieš metus vairuotojai buvo ieškomi kone su žiburiu, jiems mokamas atlyginimas ne ką menkesnis, nei viduriniosios grandies vadovams, o transporto įmonių vadovai skųsdavosi, jog vilkikų yra, bet nėra ko sodinti prie vairo – nors imk ir pats sėsk. Šiandien situacija keičiasi. Kaip apibūdintumėte dabartinę vairuotojų paklausą rinkoje ir kokios jos perspektyvos, ypač jei ekonominė krizė dar labiau sustiprės?

Transportas – kiekvienai valstybei be galo svarbi ūkio šaka, kurią galima būtų palyginti su gyvo organizmo kraujotakos sistema. Ir tai, kad šiuo metu yra sumažėjusios kai kurių vežimų apimtys, yra laikinas reiškinys, bendro, ne tik Lietuvos ekonomikos, nuosmukio pasekmė. Žinoma, jei krizė gilės, perspektyvos laikinai blogės ne tik vairuotojams, ne tik transportininkams.

Neišvengiamai ateis pakilimas ir dabartiniai pirmųjų kursų studentai studijas baigs „ant bangos“. Iš tikrųjų, net ir sunkiais laikais lengviausia įsidarbinti kvalifikuočiausiems specialistams – jie konkurencingesni darbo jėgos rinkoje.

Ar kitais metais, sudarydami studijų programas, ketinate atsižvelgti į ekonomikos pokyčius ir ką nors programose keisti? Jei taip, ką? Gal šalies transporto įmonės irgi jau yra pareiškusios kokių pageidavimų ar pasiūlymų?

Universitetinių pagrindinių studijų programos sudaromos ketveriems studijų metams. Kaip tik šiemet pirmakursiai dirba pagal atnaujintas programas. Ar jos geresnės už buvusias, ar blogesnės, dar sunku pasakyti. Jas rengdami atsižvelgėme į darbdavių ir studentų pageidavimus, Studijų kokybės vertinimo centro ekspertų pastabas, studentų ir dėstytojų mainų su užsienio universitetais patirtį, ir, žinoma, turėjome „tilpti“ į Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtinto reglamento rėmus.

Darbdavių pageidavimu naujosiose programose sustiprintos pavarų ir valdymo sistemų, eismo saugumo studijos, vadybinis rengimas inžinerijos programoje, pailginta gamybinės praktikos trukmė. Keisti dar neįsibėgėjusias bakalauro studijų programas ankstoka, lauksime darbdavių, dėstytojų ir studentų pastabų. O štai apie trumpesnių magistrantūros studijų programų reformą jau pradedame galvoti. Dabartinės mūsų programos skirtos gilinamosioms, tai yra tos pačios srities gilesnėms studijoms. Iš stojančiųjų pageidavimų matosi, kad būtų populiarios ir plečiamosios studijos, skirtos kitų, nelabai tolimų studijų sričių bakalaurams.

Kone visi universitetai guodžiasi, jog trūksta dėstytojų, pasenusios mokymų bazės. Kita skaudi Lietuvos švietimo sistemos problema – emigracija. Mūsų parengti specialistai, gavę diplomus, iškeliauja į užsienį. Ir nebūtinai pomidorų rinkti – nemaža dalis įsidarbina pagal specialybę. Ar į Jūsų fakulteto absolventus irgi taikosi užsienio kompanijos? Gal teko girdėti, kurios šalys labiausiai vilioja lietuvaičius?

Dėstytojų trūksta ir universitetams, ir kolegijoms. Vidurinėms mokykloms trūksta mokytojų. Trūksta, nes prioritetas išsilavinimui, žinioms, mokslui, kvalifikacijai mūsų valstybėlėje tik deklaruojamas žodžiais. Veiksmų nėra. Atsakingi valstybės asmenys elgiasi neatsakingai. Gal jie mano, kad ir ūkio, mokslo srityse viską galima pasiekti populizmu, kaip ir politinėje karjeroje?

Universitetai „neprirenka“ norinčių studijuoti doktorantūroje. Net ir „užverbuoti“ dažnai pabėga pirmai progai pasitaikius, o tapę daktarais randa geriau apmokamų darbų, nes prasimokius ir studijavus 21-22 metus norisi ir šeimą sukurti, ir kad ta šeima neskurstų, kad nereikėtų keliose darbovietėse vienu metu dirbti, kad vaikai nepamirštų, kaip tėvas atrodo...

O krūviai dideli. Reikia ir apie tūkstantį auditorinių valandų išdirbti, ir vadovėlius bei mokslinius aukščiausio lygio straipsnius rašyti. Ir kuo daugiau, nes neįvykdęs normos ne tik minimumo negausi, bet ir būdamas habilituotu daktaru į lektorius ar asistentus būsi pervestas. Su tūkstančio litų atlyginimu. Na, o profesorius net virš dviejų tūkstančių gauna.

Ir eina jaunimas į verslą, važiuoja į užsienius, ten pasilieka po „erazminių“ studijų užsienio universitetuose. Yra mūsų absolventų ir Švedijoje, ir Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje. Stiprios valstybės vilioja socialinėmis garantijomis, kitokiu žmogaus teisių supratimu ir jų paisymu, na ir atlyginimais, kurie, net ir įvertinus kainų skirtumus, didesni keletą kartų.

Mokymo laboratorinė bazė iš tikrųjų nepavydėtinos būklės. Štai jau gerą dešimtmetį Vidaus degimo variklių laboratorija „keliama“ iš pusrūsio, dar seniau iš senųjų rūmų iškeltai Statybos mašinų ir procesų laboratorijai neatsiranda tinkamų patalpų, nes gyvename nežinioje: statys naują korpusą ar nestatys. Planai yra – pinigų nėra. Pagal gana kuklias galimybes bazę atnaujiname: šiemet suremontavome Automobilių remonto laboratoriją, atnaujinome įrangą, šiek tiek anksčiau įkūrėme Psichofiziologinių tyrimų laboratoriją, nekeliančią specialių reikalavimų patalpoms, prieš keletą metų nusipirkome įrangą Hidraulinių ir pneumatinių sistemų laboratorijai... Po truputį, iš lėto, kartais su rėmėjų pagalba, stumiamės į priekį.

Kiek vidutiniškai kainuoja parengti transporto specialistą?

Studijų Lietuvos universitetuose kainos Švietimo ir mokslo ministro įsakymu patvirtintos prieš metus. Studijų kaina įvertinta vienodai visuose tos krypties specialistus rengiančiuose universitetuose. Transporto inžinerijos bakalauro dieninės vienerių metų studijos ir VGTU, ir KTU kainuoja po 7933 Lt, jei rengiamas sausumos transporto specialistas, ir 19543 Lt, jei tai būsimasis orlaivio pilotas ar laivavedys. Magistrantūros studijų metai brangesni: atitinkamai 12317 ir 30117 Lt. Transporto vadybininką parengti pigiau: 4116 Lt kainuoja metai pagrindinių studijų ir 6402 Lt – magistrantūros.

Ar Lietuvos narystė ES kaip nors pakoregavo studijų programas?

Studijų programas gerokai anksčiau už narystę Europos Sąjungoje pakoregavo galimybė dalyvauti europinėje studijų mainų programoje Socrates-Erazmus. Studentai semestro studijoms į užsienio universitetus važiuoja baigę du pirmuosius kursus, turėdami bendruosius pagrindus. Efektyvūs mainai įmanomi tik tada, kai ir mūsų, ir priimančio užsienio universiteto arba atvirkščiai - užsienio ir priimančio mūsų universiteto - studijų lygis ir programos turinys artimi. Tokie mainai sėkmingai vyksta nuo 1999 metų. Keičiamės ir studentais, ir dėstytojais. Transporto logistikos specializacijoje turime grupę, kuri dalį modulių studijuoja anglų kalba. Ir tokių modulių kasmet daugėja.

Tarkim, Jūsų gero draugo sūnus norėtų studijuoti transportą. Ką nuoširdžiai jam patartumėte, t. y. kokią specializaciją dabar vertėtų pasirinkti?

Pasirinkęs transporto studijas žmogus tikrai turės perspektyvią, paklausią specialybę. Transportas reikalingas visiems, visais laikais. Ši sritis irgi vystosi, tobulėja, prisitaiko prie naujų sąlygų. Atsiranda naujos medžiagos, naujos konstrukcijos, nauji poreikiai. Gerų, išsilavinusių, kvalifikuotų specialistų reikia ir reikės. Gamybininkai, darbdaviai labiau vertina inžinerijos (technologijų mokslus baigusius) specialistus. Iš jų „nukalti“ vadybininką nesunku. Žinoma, lengviau, jei žmogus turi verslininko gyslelę. O štai iš vadybininko padaryti inžinierių – beveik neįveikiamas uždavinys. Vadybininkas neturi inžinerinių pagrindų, dažnai negali suprasti ne tik niuansų, bet ir fizinės dalyko esmės. Manau, kad dabar tebevykdomas mokinių profiliavimas vyresnėse klasėse ne vienam užkerta kelią studijuoti ateityje norimą specialybę. Net dvyliktokai dažnai nebūna tvirtai apsisprendę, kuo norėtų būti, o jaunesnėse klasėse tėvų rekomenduota pasirinkimo kryptis dažnai nesutampa su vėliau susiformuojančiais jaunuolio norais. Bazinis išsilavinimas turėtų būti vienodas visiems, su tiksliaisiais mokslais, ir suteikti visiems realius pagrindus vystyti loginį mąstymą, kuris praverčia ir teisininkams, ir verslininkams, ir gal net poetams. O profesinis orientavimas, motyvavimas studijoms turėtų vykti lygiagrečiai. Taigi aš prisidedu prie darbdavių ir manau, kad geriau baigti pagrindines inžinerijos studijas, kuriose irgi suteikiama vadybinei veiklai reikalingų žinių, o jau antroje pakopoje galima ir į vadybos pusę pasukti.

Jei reikėtų įvertinti transporto specialybės perspektyvas dešimtbalėje sistemoje, kiek balų duotumėte?

Su vertinimais dabar reikia būti atsargiam, nes „valdžiukė“, mokyklas baigusi penkiabalės sistemos laikais, neapsisprendžia, koks balas dešimtbalėje sistemoje duotų teisę būti valstybės finansuojamais. Universitetuose net studentai supranta, kad 8 socialiniuose moksluose ir 8 technologijos moksluose kainuoja nevienodą pastangų kiekį. Dirbtinai palengvinti aštuonetuko gavimą reiškia „pakelti girnas“. Pažymys nuvertėtų, studentų žinių lygis kristų. Prieš kokį tuziną metų VGTU buvo žengtas panašus žingsnis – buvo nuspręsta, kad magistrantūroje žemiausias teigiamas balas – 7. Ir kas iš to? Ogi vietoj užtarnautų netgi silpnų penketukų dėstytojai rašydavo septynetus. Iš dešimtbalės sistemos liko keturbalė. Studentai džiaugdavosi už penketo lygio žinias gavę septynetą, o septynetas praktiškai prilygo penketui. Kodėl negalima diferencijuoti ribinio balo dydžio? Darbo sąnaudos skiriasi, studijų kaina skiriasi, o balas turi būti vienodas. Kodėl?

Šiaip jau transporto sfera – kaip maitinimo. Visada visiems reikalinga, todėl ir perspektyvi. Rašyčiau ne mažiau, kaip devynetą.

Komentarai (0)