Atspindžio neuronų sistemos tyrimai gali atskleisti autizmo priežastis ir padėti tyrėjams sukurti naujus būdus šiam sutrikimui diagnozuoti ir gydyti.

Vilayanur S. Ramachandran, Lindsay M. Oberman

Sutikę autizmu sergantį berniuką, iš pirmo žvilgsnio galite nepastebėti nieko neįprasta. Bet jeigu mėgintumėte su juo pasikalbėti, iš karto būtų aišku, kad kažkas tikrai negerai. Jis gali neužmegzti akių kontakto, vengti jūsų įdėmaus žvilgsnio ir nerimauti, linguoti kūnu pirmyn ir atgal, arba trenkti galvą į sieną. Dar labiau kelia nerimą, kad jis gali nesugebėti elgtis taip, kas bent iš tolo primintų normalų pokalbį. Net jei jis patiria emocijas, tokias kaip baimė, įniršis ir malonumas, vis dėlto gali natūraliai nesijaudinti dėl kitų žmonių ir nekreipti dėmesio į subtilius socialinius signalus, kurie daugelį vaikų lengvai pralinksmina.

1940 m. du gydytojai – amerikietis psichiatras Leo Kaneris (Leo Kanner) ir austras pediatras Hansas Aspergeris (Hans Asperger) – nepriklausomai vienas nuo kito atrado šį vystymosi sutrikimą, kuris būdingas apytiksliai 0,5 proc. amerikiečių vaikų. Tyrėjai nežinojo apie vienas kito darbą, ir net visiškai atsitiktinai abu sindromą pavadino taip pat: autizmu. Pavadinimas kilo iš graikų kalbos žodžio „autos“, reiškiančio „aš“. Pavadinimas parinktas tinkamai, nes ryškiausia ligos savybė yra nedalyvavimas visuomeniniame bendravime. Pastaruoju metu gydytojai dažniausiai vartoja terminą „autizmo spektro sutrikimas”, kad būtų aišku, jog liga turi įvairių atmainų. Jos būna įvairaus sunkumo, bet turi keletą būdingų simptomų.

Nuo to laiko, kai buvo atrastas autizmas, tyrėjai dėjo daug pastangų, norėdami nustatyti, kas jį sukelia. Mokslininkai žino, kad polinkis į autizmą yra paveldimas, nors, atrodo, aplinkos rizikos veiksniai taip pat turi reikšmės [žr. The Early Origins of Autism, Patricia M. Rodier; Scientific American, 2000 m. vasaris]. Tyrėjai, įsikūrę San Diege, mūsų laboratorijoje Kalifornijos universitete, XX a. paskutiniame dešimtmetyje pradėjo tirti, ar yra ryšys tarp autizmo ir naujai smegenyse atrastų nervinių ląstelių, vadinamųjų atspindžio neuronų, klasės. Panašu, kad šie neuronai dalyvauja jaučiant empatiją ir suvokiant kito žmogaus ketinimus, tad, atrodo, yra logiška spėti, kad atspindžio neuronų sistemos funkcijos sutrikimas gali sukelti kai kuriuos autizmo simptomus. Keletas pastarojo dešimtmečio tyrimų patvirtina šią teoriją. Tolesni atspindžio neuronų tyrimai gali paaiškinti, kaip autizmas atsiranda, ir gydytojams pavyktų atrasti geresnių ligos diagnozavimo ir sėkmingo gydymo būdų.

Daugiau skaitykite spalio numeryje

Komentarai (22)