Reguliatorinės T ląstelės, kurių egzistavimas tik neseniai įrodytas, neleidžia organizmo apsauginėms sistemoms pulti paties organizmo. Manipuliavimas šiomis ląstelėmis gali atverti kelią naujiems įvairių ligų gydymo būdams – nuo cukrinio diabeto iki organų atmetimo reakcijų.

Zoltan Fehervari, Shimon Sakaguchi

„Horror autotoxicus“ (lot. autotoksinis siaubas)

Šį terminą prieš šimtmetį taikliai pasiūlė įžvalgus bakteriologas Paulis Ėrlichas (Paul Ehrlich), norėdamas apibūdinti imuninės sistemos kovas su to paties organizmo audiniais. Ėrlichas manė, kad tokia autoimunitetas (tai kitas jo pasiūlytas terminas) yra biologiškai įmanomas reiškinys, kuris kaip nors turėtų būti kontroliuojamas. Tačiau to meto medikų bendruomenė neteisingai suprato jo ginčytiną idėją ir manė, kad autoimunitetas turėtų būti iš esmės negalima. Pagaliau koks klaidingas pokytis evoliucijos eigoje galėtų numatyti galimybę pasireikšti tokiai siaubingai įgimtai savidestrukcijai?

Vis dėlto ilgainiui nemažai paslaptingų negalavimų, pavyzdžiui, išsėtinė sklerozė, nuo insulino priklausomas cukrinis diabetas (forma, kuri dažniausiai pasireiškia jaunystėje) ir reumatoidinis artritas, buvo pripažinti „autotoksinio siaubo“ atvejais. Tyrėjai sužinojo, kad šios ligos paprastai kyla dėl baltųjų kraujo kūnelių, vadinamųjų CD4+ T limfocitų (taip pavadintų todėl, kad paviršiuje turi CD4 vadinamą molekulę ir subręsta užkrūčio liaukoje) išdavikiškų veiksmų. Normalūs šių ląstelių variantai yra tarsi imuninės sistemos ginkluotųjų pajėgų karininkai, atsakingi už sistemos kovinių būrių paleidimą prieš ligas sukeliančius mikroorganizmus. Tačiau kartais šios ląstelės sukyla prieš paties organizmo sudedamąsias dalis.

Ėrlichas buvo teisus ir dėl ko kito. Naujausių tyrimų metu identifikuotos ląstelės, kurios aiškiai atsakingos už tam tikrą nenormalios imuninės veiklos stabdymą. Tai vadinamosios reguliacinės T ląstelės. Jos sudaro CD4+ T ląstelių subpopuliaciją, ir yra gyvybiškai svarbios palaikyti organizmo bei jo imuninės sistemos darnai. Imunologai vis labiau suvokia, kad šios ląstelės atlieka žymiai daugiau funkcijų, ne tik slopina autoimunines reakcijas. Jos lemia ir imuninės sistemos atsaką į infekcijos sukėlėjus, vėžį, organų transplantatus bei nėštumą. Mes visi dirbame, norėdami suprasti, kaip šios nepaprastos ląstelės vykdo savo pareigas ir kodėl jos kartais elgiasi netinkamai. Šie tyrimai padėtų atskleisti, kaip galima kontroliuoti pačius reguliatorius ir esant reikalui nuslopinti arba sustiprinti imuninės sistemos aktyvumą. Tai padėtų geriau suprasti svarbiausius šiandienos medicinos iššūkius.

T reguliacinė ląstelė, gauta iš pelės