Kas atsitiktų kasdieniams daiktams, jei mūsų nebeliktų? Ar gamta galėtų nušluoti nuo žemės paviršiaus visus mūsų pėdsakus? Ar yra nesugriaunamų ir nesudildomų daiktų?

ATGAL Į GAMTĄ. Jei visi žmonės išnyktų, Manhetenas galiausiai virstų mišku apaugusia sala. Dauguma dangoraižių, pirmiausia dėl užmirkusių pamatų, sugriūtų per keletą dešimtmečių. Mūriniai pastatai, pavyzdžiui, Šv. Patriko katedra, atsilaikytų ilgiau. Suskilinėjusioje kelio dangoje šaknis išleistų piktžolės ir medžiai, griuvėsiuose įsikurtų plėšrūnai, gatvėse klajotų lapės.

Interviu su Alanu Vaismanu (ALAN WEISMAN)

Alanas Vaismanas yra penkių knygų, tarp jų ir šį rudenį išleistos „The World without us“ („St. Martin“ leidykla, 2007 m.) autorius. Šis leidinys pristatytas garsiausiuose JAV žurnaluose: „Harpers“, „The Los Angeles Times“, „The New York Times“, „Discover“ ir kituose. Interviu su Vaismanu transliavo visuomeninės JAV radijo stotys. Jis yra vyresnysis nepriklausomą dokumentiką kuriančios žurnalistų grupės „Homeland Productions“ prodiuseris, taip pat dėsto tarptautinę žurnalistiką Arizonos universitete.

Naujai tirti, kokią įtaką aplinkai daro žmonija, galima bandant suvokti, kaip atrodytų Žemė, jei žmonija išnyktų.

Pasvajoti, kad esi paskutinis žemės gyventojas, būdinga daugeliui. Tačiau kas atsitiktų, jei visi žmonės staiga būtų nušluoti nuo žemės paviršiaus? Tokia prielaida yra naujos Arizonos universiteto tarptautinės žurnalistikos asocijuotojo profesoriaus Alano Vaismano, rašančio mokslo temomis, knygos „Žemė be žmonių“ išeities taškas. Autorius nesvarsto, dėl kokių konkrečių priežasčių išnyks Homo sapiens. Jis tiesiog įsivaizduoja staigų mūsų rūšies išnykimą ir numato, ko tada reikėtų laukti per artimiausius metus, dešimtmečius ir amžius.

Anot Vaismano, didelė dalis mūsų fizinės infrastruktūros pradėtų griūti praktiškai tuoj pat. Tvarkymo tarnybų neprižiūrimos centrinės gatvės ir greitkeliai pradėtų skilinėti ir aižėti po keleto mėnesių. Per artimiausius dešimtmečius sugriūtų daugelis gyvenamųjų pastatų ir biurų centrų. Kita vertus, kai kurie įprasti daiktai atsilaikytų neįtikėtinai ilgai. Tarkime, nerūdijančio plieno indai galėtų išlikti apie tūkstantmetį, ypač jei būtų palaidoti apžėlusiuose piliakalniuose, kur anksčiau buvo mūsų virtuvės. Kai kurie plastmasės gaminiai nesuirtų šimtus tūkstančių metų, kol mikrobai išsiugdytų gebėjimą juos vartoti.

Neseniai Vaismanas davė interviu žurnalo „Scientific American“ redaktoriui Stivui Mirskiui (Steve Mirsky). Redaktorius pabandė išsiaiškinti, kodėl ši knyga apskritai buvo rašoma ir kokias išvadas galima padaryti iš šio mokslinio tyrimo. Keletas jų pokalbio ištraukų pateikiama šio žurnalo puslapiuose.

Ar būtų liūdna netektis, jei žmonija dingtų nuo žemės paviršiaus? O kaip gi didžiausi meno kūriniai? Mūsų nuostabioji skulptūra ir gražiausia architektūra? Ar liks nors ženklas, kad mes šioje vietoje tam tikru laiku egzistavome?

Daugiau skaitykite spalio numeryje

Komentarai (2)