Tolimos praeities pėdsakai (0)
Dešimtis tūkstančių metų trukusią žmonių kelionę iš Afrikos į Ameriką dabar galime atsekti žemėlapyje. Viskas atrodo taip, lyg keliautojai būtų neįtikėtinai lėtai judėję keletu susisiekiančių greitkelių. Čia iš raidžių ir skaičių sudarytus kelių numerius atstoja panašiai sudaryti genetinių žymių pavadinimai. Naujausi tyrimai leidžia mokslininkams išplėsti savo matymo lauką už keleto DNR atkarpų ribų ir tyrinėti šimtus tūkstančių po visą genomą išbarstytų nukleotidų. Jie taip pat rodo, kaip asmenų genai prisitaikė prie mitybos bei klimato pokyčių ir naujų ligų. Kelionė per lyginamosios genomikos rašomą evoliucijos istoriją tik prasideda.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Osamos bin Ladeno (Osama bin Laden) pusbrolio kontroliuojama plėtros bendrovė praeitais metais pareiškė norinti tiesti tiltą, sujungsiantį Bab al Mandebo sąsiaurio, kuriuo Raudonoji jūra susisiekia su Indijos vandenynu, krantus. Jeigu šis ambicingas projektas kada nors bus įgyvendintas, Afrikos piligrimų minios, slenkančios vienu iš ilgiausių pasaulio tiltų, judės tik keli šimtai metrų virš pačios reikšmingiausios žmonijos istorijoje kelionės numanomo maršruto. Prieš 50 ar 60 tūkst. metų nedidelė afrikiečių grupė – keletas šimtų ar tūkstančių žmonių – mažais laiveliais perskrodė sąsiaurį ir niekada nebegrįžo atgalios.
Priežastis, kuri privertė juos palikti tėvynę Rytų Afrikoje, nėra iki galo suprasta. Galbūt pasikeitė klimatas, o gal išnyko kadaise buvę gausūs žuvų ištekliai. Bet dėl kai ko galima neabejoti. Šie pirmieji persikėlėliai iš Afrikos jau turėjo dideles smegenis ir gebėjo kalbėti – tai dabartiniams žmonėms būdingi fiziniai ir elgsenos bruožai. Iš savo stovyklos Azijos žemyne, dabartinio Jemeno teritorijos, jie pradėjo dešimčių tūkstantmečių kelionę, perėjo žemynus ir juos jungiančias sausumos atkarpas, kol pasiekė Pietų Amerikos pietiniame smaigalyje esančią Ugnies Žemę.
Be abejo, apie šias keliones mokslininkai daug sužinojo iš suakmenėjusių kaulų ir iečių antgalių, kruopščiai atkastų ir saugomų kolekcijose. Bet senovinių rakandų dažnai nepakanka, norint susidaryti visą šios tolimos istorijos vaizdą. Per pastaruosius 20 metų populiacijų genetikai pradėjo pildyti paleoantropologinių įrašų spragas, šiuolaikinių žmonių genomuose rankiodami ankstyvųjų kraustymųsi metu išbarstytus genetinius trupinėlius. Didžioji dalis mūsų DNR – 99,9 proc. iš 3 mlrd. „raidžių“, arba nukleotidų, sudarančių žmogaus genomą – visų asmenų yra vienoda. Bet toje likusioje 0,1 proc. dalyje slypi iškalbingi skirtumai. Tarkime, Šiaurės Afrikos gyventojų ir Amerikos indėnų palyginimas gali padėti gauti esminės informacijos, padedančios atsekti žmonių protėvius ir atkurti, kaip vyko žemynų kolonizacija. Iki šiol tik tėvo sūnui ar motinos savo vaikams perduodama DNR genetikams buvo lyg suakmenėjusių radinių atitikmuo. Naujausi tyrimai leidžia mokslininkams keisti dėmesio centrą, išplėsti savo matymo lauką už keleto DNR atkarpų ribų ir tyrinėti šimtus tūkstančių po visą genomą išbarstytų nukleotidų.
Naujo pobūdžio DNR tyrimai leido sudaryti itin smulkius pasaulinės migracijos žemėlapius. Kai kurie iš jų buvo paskelbti tik pastaraisiais mėnesiais. Šie tyrimai patvirtina, kad šiuolaikinis žmogus yra kilęs iš Afrikos ir rodo, kaip atsirado dabartinė genetinė įvairovė. Žmonių genetinio medžio šaknys – Afrikos sanų gentis, o jauniausios jo šakos – Pietų Amerikos indėnai ir Ramiojo vandenyno salų gyventojai.
Žmonių genetinės įvairovės tyrimų – juos sąlygiškai būtų galima laikyti istorine GPS (visuotine padėties nustatymo sistema) – ištakos siekia Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet du Graikijos Salonikų mieste dirbantys gydytojai nustatė, kad ten dislokuotų karių tam tikros kraujo grupės dažnai susijusios su jų tautybe. XX a. 6 dešimtmetyje Luidžis Luka Kavali-Sforca (Luigi Luca Cavalli-Sforza), nagrinėdamas skirtingus kraujo grupių baltymus, pradėjo formalizuoti populiacijų genetinių skirtumų tyrimus. Baltymų atmainos atspindėjo juos koduojančių genų įvairovę.
1987 m. Rebeka L. Kan (Rebecca L. Cann) ir Alanas K. Vilsonas (Allan C. Wilson) iš Kalifornijos universiteto Berklyje paskelbė novatorišką straipsnį. Jame buvo aprašyti mitochondrijų, ląstelės energiją gaminančių organelių, perduodamų tik per motinos liniją, DNR tyrimai. Straipsnyje mokslininkai teigė, kad visi skirtingoms populiacijoms priklausantys žmonės yra kilę iš vienos Afrikos moters, gyvenusios maždaug prieš 200 tūkst. metų. Šis tyrimas iš karto atsidūrė žiniasklaidos antraštėse – šios trimitavo apie „mitochondrinės Ievos“ atradimą. (Nepaisant užuominos į Bibliją, ši Ieva buvo ne pirmoji moteris, bet jos kilmės linija – tai visa, kas išliko.)