Susiejęs visus savo surinktus įrodymus tegaliu prieiti prie išvados, kad sporte didžioji dalis pastarųjų dviejų dešimtmečių stipriausių atletų vartojo sportinį pajėgumą didinančius preparatus. Atėjo laikas paklausti, ne ar tikrai, bet kodėl jie tai darė. Lošimų teorija yra įrankis modeliuoti, kaip žaidėjai, atsižvelgdami į tikėtiną oponentų pasirinktą taktiką, renkasi strategiją, atnešančią jiems didžiausią išlošį.

Pajėgaus dviratininko niekas labiau fiziškai nesutriuškina ir psichologiškai nepalaužia, kaip varžovo aplenkimas įkalnėje. Plaučiai visiškai išdžiūva, kojos ima degti, o tavo kūnas palinksta virš vairo, kai iš visų jėgų stengiesi neatsilikti nuo lyderio. Pernelyg gerai žinai, kad, vos tik atitrūksi nuo grupės, azartas veržtis į priekį dings. Kartu išnyks ir bet kokia viltis laimėti.

Pažįstu šį jausmą, nes patyriau jį 1985 m. 3 tūkst. mylių (4828 km – vert. past.) daugiadienių tarpžemyninių lenktynių Race Across America metu, ilgoje įkalnėje už Albukerkio. Priemiestyje mane pasivijo antras važiavęs (ir galiausiai tapęs nugalėtoju) Džonatanas Bojeris (Johnatan Boyer) – lieknas plento dviratininkas, pirmasis Tour de France lenktynėse dalyvavęs amerikietis. Maždaug jėgas išsunkiančios įkalnės pusiaukelėje, kai godžiai rydamas deguonį stengiausi laikytis iš paskutiniųjų, mano kojas užliejo pažįstama triuškinamo nuovargio banga.

Beviltiška. Prie pat viršūnės Bojeris jau buvo virtęs tik taškeliu ant blizgančios asfalto dangos ir aš jo daugiau nemačiau iki pat finišo linijos Atlantoje. Vėliau tą vakarą Džimas Lamplėjus (Jim Lampley), ABC laidos Pasaulio sportas komentatorius, paklausė, ką dar galėjau padaryti, kad važiuočiau greičiau. „Reikėjo išsirinkti geresnius tėvus, – atsakiau rimta veido išraiška. – Visi turime genuose užkoduotą fizinio pajėgumo ribą, kurios negali peržengti joks sportinis pasirengimas. Ką gi dar galėjau padaryti?“

Daug ką, ir aš tai žinojau. 1984 m. JAV dviratininkų olimpinės komandos nariai man yra pasakoję, kaip prieš lenktynes susileisdavo papildomo kraujo: savo pačių, paimto prieš kurį laiką, arba kieno nors kito, turinčio tą pačią kraujo grupę. Tokia praktika, vadinama kraujo dopingu, tuo metu nebuvo draudžiama ir slankioje moralės skalėje atrodė tik šiek tiek besiskirianti nuo treniruočių programų dideliame aukštyje. Bet kuriuo atveju, taip galima padidinti deguonį išnešiojančių raudonųjų kraujo kūnelių kiekį kūne. Tačiau aš jau buvau trisdešimtmetis ir turėjau vėl imtis akademinės veiklos. Į dviračių sportą įsitraukiau pirmiausia norėdamas išbandyti fizines savo kūno galimybes. Tad dirbtinis sportinio pajėgumo didinimas nederėjo su mano lenktyniavimo tikslais.

Tačiau, tarkime, esu dvidešimtmetis, gyvenimui užsidirbantis iš dviračių sporto – savo vienintelės tikros aistros – ir neturiu jokių karjeros perspektyvų kokioje nors kitoje srityje. Įsivaizduokime, kad mano komanda sportinį pajėgumą gerinančius vaistus vartoja kaip dalį savo „medicininės programos“, ir aš žinau, kad, jei neįstengsiu varžytis su geriausiais, galiu būti išmestas. Galiausiai, tarkime, kad tikiu daugumą savo varžovų vartojant dopingą ir žinau, kad tie, kuriuos tikrino, beveik niekad nėra įkliuvę.

Kaip tik su tokiu scenarijumi iš esmės jau nuo XX a. paskutinio dešimtmečio pradžios susiduria daugelis pajėgių dviratininkų. Nors kitose sporto šakose, kaip kad beisbole, tam tikros detalės gali skirtis, apskritai dopingo vartojimo aplinkybės yra panašios. Daugelis žaidėjų yra tikri, kad „visi kiti“ vartoja draudžiamus vaistus ir galiausiai įtiki negalėsiantys būti pajėgūs rungtyniauti, jei ir patys neims sukčiauti. Palankias sąlygas vartoti dopingą dažnai sudaro ir vadovų priimami sprendimai. Puikus pavyzdys yra JAV Didžiosios beisbolo lygos vadovybės veikla. Nevykę jos mėginimai nustatyti aiškias taisykles ir per mažos pastangos priversti jų laikytis dažnai tikrinant atletus sezono metu, taip pat istoriškai susiklostęs polinkis apsimesti nematantiems sukčiavimo, sukūrė palankią aplinką plisti draudžiamoms priemonėms.

Suprantama, daugelis mūsų nenori tikėti, kad bet kurią iš dabartinių sporto žvaigždžių galima apkaltinti dopingo vartojimu. Tačiau susiejęs visus savo surinktus įrodymus tegaliu prieiti prie išvados, kad dviračių sporte, taip pat, kaip ir beisbole, futbole bei lengvojoje atletikoje, didžioji dalis pastarųjų dviejų dešimtmečių stipriausių atletų vartojo sportinį pajėgumą didinančius preparatus. Atėjo laikas paklausti, ne ar tikrai, bet kodėl jie tai darė. Galima išskirti trejopas priežastis: pirma, atsirado veiksmingesnių medikamentų, jų „kokteilių“ ir treniruočių programų, kuriose naudojamas dopingas; antra, dopingo vartojimo kontrolieriai nepajėgūs pričiupti jo vartotojų ir trečia, daugelyje sporto šakų pagrindiniu stimulu yra tapęs siekis apgauti kitus, o ne noras žaisti pagal taisykles.

Daugiau skaitykite rugpjūčio mėnesio numeryje

Komentarai (0)