Gebėjimas justi ritmą yra toks natūralus, kad dažnas iš mūsų priima jį kaip savaime suprantamą dalyką: girdėdami muziką koja mušame taktą arba linguojame ir niūniuojame, dažnai to net nesuvokdami. Nervų sistemos tyrėjai šokiui iki šiol skyrė nedaug dėmesio. Neseniai atlikti smegenų vaizdo tyrimai atskleidė daugiau, negu tik mūsų gebėjimą šokti lemiančius neuronų veiklos ypatumus. Jie parodė, kad kojų judesiai suintensyvina dešiniojo smegenų pusrutulio dalies, atitinkančios Broko sritį, aktyvumą. Tai paremia idėją, kad šokis atsirado kaip vaizdinės komunikacijos forma.

Gebėjimas justi ritmą yra toks įprastas, kad dažnas iš mūsų priima jį kaip savaime suprantamą dalyką: girdėdami muziką koja mušame taktą arba linguojame ir niūniuojame dažnai to net nesuvokdami. Tačiau šis instinktas yra žmonėms būdinga evoliucinė naujovė – nei kiti žinduoliai, nei tuo labiau kiti gyvūnų karalystės atstovai neturi nieko panašaus. Mūsų nepaprasto gebėjimo esmė yra pats šokis: jame susipina judesiai, ritmas ir gestai. Ši – viena labiausiai sinchronizuotų grupinių veiklos rūšių – reikalauja tokio laike ir erdvėje veikiančių asmenų susiderinimo, kaip nė viena kita socialinė veikla.

Nors šokis – labai svarbi žmogaus saviraiškos forma, nervų sistemos tyrėjai iki šiol jam skyrė nedaug dėmesio. Tik visai neseniai buvo gauti pirmieji šokančių mėgėjų ir profesionalių šokėjų smegenų atvaizdai. Tyrimais bandoma atsakyti į tokius klausimus: kaip šokėjai juda erdvėje? Kaip jie žingsniuoja? Kaip žmonės išmoksta ištisus tikslių judesių derinius? Atsakymai į šiuos klausimus atskleidžia, kaip veikia sudėtinga koordinacinė sistema, be kurios neatliktume net paprasčiausių šokio judesių.

Daugiau skaitykite rugpjūčio numeryje

Komentarai (0)