Nuo tada, kai prieš 250 metų Karlas Linėjus pradėjo sistemingai klasifikuoti gyvus padarus, biologai, norėdami apibūdinti gyvūnus ir augalus, rėmėsi įvairiais jų požymiais – spalva, forma, kartais ir elgsena. Tiek tradiciniai, tiek šiuolaikiniai genetiniai metodai reikalauja gerų įgūdžių ir suryja marias laiko. Norint sukurti naują, paprastą genetine informacija paremtą metodą, pirmiausia reikia rasti trumpiausią rūšiai nustatyti tinkamą DNR atkarpą. Kitas žingsnis – sukurti atkarpų duomenų bazę. Ne už kalnų tas metas, kai, apkrauto jūrų uosto inspektorius, kalnų takeliu einantis keliautojas ar laboratorijoje dirbantis mokslininkas, į įtaisą įdėję kokio nors gyvio pavyzdį, galės akimirksniu nustatyti rūšį.

Prieš keletą metų vienas iš straipsnio autorių (Hebertas), vaikščiodamas tarp prekių lentynų, žavėjosi, kaip lengvai kontroliuojamas prekių judėjimas parduotuvėje. Tam tereikia patikrinti produkto kodą, sudarytą iš storų ir plonų brūkšnelių. Jam toptelėjo, kad panašiai būtų galima tirti ir unikalią seką, kuria išsidėstę trumpą DNR atkarpą sudarantys keturių tipų nukleotidai, ir taip nustatyti bet kurio organizmo rūšį.

Nuo tada, kai prieš 250 metų Karlas Linėjus (Carl Linnaeus) pradėjo sistemingai klasifikuoti visus gyvus padarus, biologai, norėdami apibūdinti gyvūnus ir augalus, rėmėsi įvairiais jų požymiais – spalva, forma, kartais ir elgsena. Per keletą praėjusių dešimtmečių šiam uždaviniui spręsti tyrėjai pradėjo naudoti DNR esančią genetinę informaciją. Bet ir tradiciniai, ir šiuolaikiniai genetiniai metodai reikalauja gerų įgūdžių, be to, suryja marias laiko. Šiuo tikslu naudojant tik dalį DNR, informacijos kiekiu artimą dvylikos skaitmenų brūkšniniam kodui, reikėtų žymiai mažiau laiko ir patirties.

Taigi iškėlėme sau uždavinį: atrasti DNR atkarpą – kiekvienoje rūšyje esančio geno tam tikrą dalį, kuria remiantis galima būtų patikimai atskirti vieną gyvūną nuo kito. Tikimės, kad greitai bus sukurtas šio „brūkšninio kodo“ delninis skaitytuvas (panašus į GPS įtaisą), galintis perskaityti tokią atkarpą iš pateikto organizmo audinio dalelės. Tada apkrauto jūrų uosto inspektorius, kalnų takeliu einantis keliautojas ar laboratorijoje dirbantis mokslininkas galėtų į įtaisą įdėti DNR pavyzdį – katės ūso gabalėlį ar vabzdžio koją – ir nustatytų nukleotidų seką atkarpoje, sudarančioje brūkšninį kodą. Ši informacija galėtų būti tuojau pat perduodama į viešąjį DNR brūkšninių kodų archyvą ir gaunamas atsakymas, kuriame būtų rūšies pavadinimas, nuotrauka ir aprašas. Taip bet kas ir bet kur galėtų atpažinti rūšis ar įsitikinti, kad aptiko dar neaprašytą organizmą.

Daugiau skaitykite gruodžio mėnesio numeryje

Komentarai (0)