Paprašyti įvardyti mirtiniausius nuodus, žmonės dažniausiai prisimena cianidą, arseną ar strichniną. Tačiau tai nėra toksiškiausios mums žinomos medžiagos.

Pavyzdžiui, kur kas nuodingesnis (nors ir ne sąrašo viršuje) yra tetrodotoksinas, kurį išskiria pūsliažuvė. Ji Japonijoje kasmet nužudo maždaug 50 žmonių. Ši žuvis čia yra laikoma delikatesu, tačiau jos skanavimas gali baigtis mirtimi, jei maistas yra netinkamai paruošiamas.

Apskritai, vertinti nuodingumą nėra lengva. Svarbu yra atsižvelgti ir į cheminę medžiagos būklę, ir kaip ji patenka į žmogaus organizmą. Jei mes prarysime skysto gyvsidabrio metalo, tai labai tikėtina, kad jis mums nieko nepadarys. Tačiau kai 1996 metais vienam Amerikos profesoriui ant guminės pirštinės užlašėjo vos lašas gyvsidabrio dimetilio mišinio, jis įsiskverbė į vyro odą ir panardino mokslininką į mirtiną komą.

Taip pat verta atsižvelgti ir į mirtingąją dozę. Tai yra  tam tikros cheminės medžiagos ar spinduliuotės gebėjimo sukelti mirtį rodiklis. Medžiagų dozės paprastai išreiškiamos veikliosios medžiagos kiekiu kūno masės vienetui (dažniausiai mg/kg).

Dažniausiai naudojamas mirtinumo (letalumo) rodiklis yra medianinė mirtinoji dozė (LD50, kitaip LD50) – dozė, nuo kurios miršta 50% populiacijos narių. LD50 charakteristika dažnai apibūdinamas nuodingųjų gyvūnų, pvz., gyvačių, nuodų mirtinumas. Tiriant vaistus ar kitus preparatus, kurie gali būti toksiški, eksperimentuose su gyvūnais taip pat yra nustatinėjamos mirtinosios dozės.

Taigi pateikiame penkis mirtiniausius nuodus. Visi jie yra bent šimtą kartų toksiškesni nei cianidas, arsenas ar strichninas.

5. Ricina

Šis labai toksiškas augalas, buvo panaudotas užmušti bulgarų disidentą Georgijų Markovą Londone. 1978 metų rugsėjo 7 dieną miesto centre jis pasijuto blogai ir buvo nugabentas į ligoninę. Vyras mirė po trijų dienų.

Skrodimo metu paaiškėjo, kad Markovo šlaunyje buvo mažytis šratukas, pagamintas iš platinos-iridžio lydinio. Šovinyje buvo aptiktas nedidelis kiekis ricinos. Manoma, kad jis galėjo būti paleistas iš orinio pistoleto, paslėpto praeivio skėtyje.

Ricina - vienas toksiškiausių gamtinių nuodų pasaulyje. Šie nuodai gaminami iš labai paprasto augalo - ricinmedžio, kurį ne vienas augina savo sode. Iš jo sėklų gaminamas labai veiksmingas vidurius laisvinantis aliejus. Šis aliejus nekenksmingas, tačiau iš ricinmedžio išgautas proteinas yra baisus nuodas. Manoma, kad jis 6 000 kartų stipresnis už cianidą.

Jo veiklioji medžiaga – glikoproteinas. Jis trukdo baltymų sintezę ląstelėje ir sukelia ląstelių žūtį. Suveikia apie 1-20 mg/kg LD50, jeigu ryjama, bet šios medžiagos prireikia kur kas mažiau, jeigu įkvėpiama arba įšvirkščiama tiesiai į odą (kaip buvo Markovo atveju).

4. VX

Vienintelis sintetinis junginys mūsų penketuke – VX. Tai yra nervus paralyžiuojanti medžiaga. Ji atsirado, tiriant naujus insekticidus 1950-ųjų pradžioje, tačiau pasirodė pernelyg toksiška naudoti žemės ūkyje.

VX įsikiša į nervų signalų tarp ląstelių perdavimo procesą. Jis sustabdo acetilcholinesterazės fermento veiklą, todėl žmogaus smegenys nebegali kontroliuoti raumenų susitraukimų asmuo miršta nuo uždusimo.

Nervus paralyžiuojančios medžiagos

Šie chemikalai buvo išrasti šaltojo karo metu, tačiau VX tapo ypač gerai žinomu po Holivude pasirodžiusio filmo „The Rock“. Yra žinomas tik vienas asmuo, kuris buvo nužudytas, naudojant VX – tai buvęs „Aum Sinrike“ kulto narys. Taip pat šis chemikalas 1968 metais nusinešė 4000 avių gyvybes po Jutoje įvykusios avarijos. Kad atliktų savo juodą darbą VX reikia mažai – 3 mg/kg LD50.

3. Batrachotoksinas

Turbūt visi esame girdėję apie Pietų Amerikos indėnų naudojas tūbeles, kurias papūtus yra iššaunami nuodai ir pakertamas medžiojamas grobis. Tam naudojamas geriausiai žinomas batrachotoksinas – Kurarė, kuris išgaunamas iš augalų. Tačiau pats toksiškiausia šio tipo medžiaga slepiasi mažyčių varlių odoje.

Vietiniai indėnai Vakarų Kolumbijoje renka šias varles ir kaitina virš ugnies, kol gyvūnai išskiria nuodus. Prireikia vos 2 mg/kg LD50, o tai reiškia, kad tave gali nužudyti vos du druskos dydžio grūdai.

Batrachotoksinas trukdo užsidaryti raumenų ląstelių kanalams. Taip prasideda nevaržoma natrio jonų migracija, kuri galiausiai sukelia širdies nepakankamumą ir mirtį.

Labai nuodingas paukštis

Įdomu tai, kad nelaisvėje gimusios šios rūšies varlės nėra nuodingos. Tai rodo, kad nuodai atsiranda dėl specifinės roplių mitybos.

Beveik prieš 30 metų, amerikiečių ornitologas Džekas Dumbacheris dirbo Papua Naujojoje Gvinėjoje, kai jam snapu ranką perbrėžė vietinis Pitohui paukštis. Jis instinktyviai priglaudė ranką prie burnos, kuri netrukus nutirpo.

Galų gale, buvo nustatyta, kad šie paukščiai turi plunksnas, kurių sudėtyje yra tų pačių nuodingų molekulių, kaip varlių odoje. Manoma, kad abu gyvūnai valgė tokį pat maistą (nors paukščių organizme rasta žymiai mažesnė šio nuodo koncentracija).

2. Maitotoksinas

Yra net keletas stiprių jūros toksinų (pavyzdžiui, tokių kaip Saksitoksinas), kurie dažnai apnuodija žmones, šiems suvalgius užterštų vėžiagyvių. Tai dažnai siejama su kenksmingų dumblių žydėjimu vandenynuose.

Maitotoksinas yra viena iš šių mirtinų medžiagų. Manoma, kad jo LD50 yra mažesnis nei batrachotoksino. Maitotoksiną išskiria šarvadumbliai, jūros planktono rūšies atstovai, turintys labai sudėtingą struktūrą.

Maitotoksinas yra Kardiotoksinas, jis sukelia mirtį padidindamas kalcio jonų srautą širdies raumenų membranose.

1. Botulinas

Mokslininkai išskirti tik santykinį medžiagų nuodingumą, tačiau, regis, jie visi sutinka, kad botulinas, pagamintas iš anaerobinių bakterijų, yra labiausiai toksiška žmogui žinoma medžiaga.

Jo LD50 yra ne daugiau kaip 1 mg/kg. gali nužudyti žmogų. Pirmą kartą jo poveikis užfiksuotas 18-ojo amžiaus pabaigoje, kai netinkamai paruošta dešra apnuodijo Vokietijos gyventojus. Yra net keletas botulino rūšių – pats stipriausias A tipas. Tai yra polipeptidai, kuriuos sudaro daugiau kaip 1000 tarpusavyje susijungusių aminorūgščių molekulių. Ši medžiaga sukelia stiprų raumenų paralyžių.

Tas pats paralyžius yra esminė plastinėms operacijoms naudojamo botulino (Dar vadinamo Botoksu) savybė. Mažos koncentracijos injekcijos sustabdo tam tikrų raumenų darbą ir taip išlygina odos raukšles. Žinoma, šios procedūros ne visada baigiasi taip, kaip norima – kartais botulinas paralyžiuoja ne tuos raumenis, kuriuos norėta.

Parengė Vyresnysis chemijos lektorius Simonas Cottonas iš Birminghamo universiteto.

Komentarai (2)