Rinkimų metais Putinui ir vėl prisireiks „mažo pergalingo karo“, kuris privalo užsibaigti nors kokiu RF teritorijos padidėjimu. Putino Rusijoje tik tai ir laikoma pergale.

„Jei Rusija laimės šį karą, ji užpuls kitą šalį“, — neseniai kalbėjo Lenkijos prezidentas Andžejus Duda.

Panašios prasmės nuomonė nuskambėjo ir iš priešingos pusės. Dūmos deputatas, „Vieningosios Rusijos“ (VR) partijos centrinės politinės tarybos narys ir „Nacionalinio išlaisvinimo judėjimo“ (NOD) koordinatorius Evgenijus Fiodorovas prieš kelias dienas pareiškė: „Tarptautinės teisės (!) požiūriu, Armėnija neišstojo iš SSRS, o reiškia, ir iš Rusijos, kaip sovietinės valstybės teisių perėmėjos. Dėl to Maskva ir Jerevanas privalo tolesnius santykius klostyti, remdamiesi šiuo statusu“. Ir kad jau niekam nekiltų abejonių, apie ką čia kalbama, VR centrinės politinės tarybos narys pridūrė:

„Armėnija privalo būti nepriklausoma, tačiau atsižvelgiant į faktorių, kad tarptautinės teisės požiūriu tai yra ginčytina teritorija“.

Kadangi Ukrainos ir Gruzijos pavyzdys aiškiai rodo, kas nutinka šalims, kurias Maskva paženklina „ginčytinomis teritorijomis“, nesunku nuspėti, kad Kremlius jau vertina Armėniją kaip savo kitą galimą taikinį.

Žinoma, į keistuolio Fiodorovo žodžius būtų galima numoti ranka, tačiau reikalas tas, kad nepaisant viso jo neadekvatumo, tai yra absoliučiai sisteminis žmogus ir dar netgi daugiau. Kaip parašyta aukščiau, jis yra formalios valdžios „Vieningosios Rusijos“ partijos vadovybėje. Senas užkietėjęs aparatčikas (už jo nugaros šiaip ar taip, dvidešimt metų Dūmoje), Fiodorovas niekada neišdrįstų viešinti idėjų, kurios kirstųsi su nepakeičiamojo RF valdovo Vladimiro Putino nuomone. Ir jeigu jis tokias mintis skelbia, tai reiškia, kad vadas jas bent jau supranta ir joms pritaria.

Iš dalies nesutikčiau tik su Andžejaus Dudos nuomone.

Mano požiūriu, Putinas kitą šalį užpuls, nepriklausomai nuo to, laimės jis Ukrainoje ar pralaimės.

Tiksliau, jau akivaizdu, kad Putinas jau niekaip nesugebės nugalėti Ukrainos. To jam atlikti jam neleis nei pati Ukraina, nei Vakarai. Kitas reikalas, kad vienokią ar kitokią šio karo baigtį savo vidinei auditorijai Putinas nori pateikti kaip pergalę. Ištikimasis jo Prigožinas vieną tokį scenarijų, kuris, kaip viliasi Kremliuje, gali būti sumaitintas Putino elektoratui neseniai paskelbė:

 

„Idealus variantas — paskelbti „SKO“ pabaigą, pranešti visimes, kad Rusija pasiekė planuotus rezultatus, ir mes tam tikra prasme juos iš tiesų pasiekėme. Mes sumalėme daugybę UGP karių ir galime sau pareikšti, kad „SKO užduotys atliktos“.

Tik kad toli gražu ne visus Rusijoje šis rezultatas užganėdins. PKK „Wagner“ vadeivos idėją tūžminga tirada užgriuvo jo oponentas Igoris Girkinas-Strelkovas:

„Ar aš teisingai supratau, kad Juodasis Klounas tiesiogiai paragino nuo RF atskirti pusę Donecko liaudies respublikos, sostinę ir trečdalį Zaporožės srities, ir „nelengvu sprendimu“ atiduotą Chersoną? Įdomu — ar parašys kas pareiškimą dėl jo prokuratūrai?“.

Būtina suprasti, kad čia Girkinas-Strelkovas, žinoma, išreiškia ne vien savo, bet ir didelio rusiškos „karo partijos“ šalininkų sluoksnio nuomonę. Kol kas jie, įskaitant ir patį buvusį „DLR gynybos ministrą“, nenoromis patvirtina ištikimybę Putinui, nors jiems fiureris ir nelabai patinka. Tačiau jų reakcija į pasirašytą susitarimą su Ukraina, kuris dar reikštų ir bent pusės jos teritorijos, įskaitant Kyivą, okupavimą, gali būti itin ūmi, nes bet kokius kitus variantus jie vertins kaip išdavystės nulemtą pralaimėjimą. Atitinkamai, Girkino „karo partijos“ (šiuo atveju, ne vien Girkino gerbėjų ir prenumeratorių, o visų panašiai kaip jis galvojančių) reakcija į šį įvykį Putinui ir jo aplinkai gali būti itin nepageidautina. Jei tiksliau, bet kokia. Taip pat ir karinio perversmo bandymo forma.

Nepaisant to, Putinui trūks plyš reikia pabaigti šį karą ir pasirašyti sutartį su Ukraina. Juk RF jau mažiau nei po metų bus „prezidento rinkimai“, kuriuose jis planuoja „legitimizuoti“ savo valdymą dar 6 metams. Kiekviena šio karo savaitė gresia reitingo žemėjimu, augančiu nepasitikėjimu juo. Prie to svariai prisideda prastėjanti ekonomika, ką lėmė staigus biudžeto pajamų susitraukimo dėl išaugusių išlaidų karui, ir stiprus naftos ir dujų pajamų sumažėjimas, praradus Europos rinką.

Atitinkamai, RF valdovas kiekvieną savaitę artėja prie situacijos, kuri šachmatuose vadinama cugcvangu — padėtimi, kai bet koks žaidėjo ėjimas tik blogina jo situaciją.

 

Visuomenės nepasitenkinimo sprogimą gali sukelti tiek rinkimų atšaukimas (perkėlimas) dėl karo, tiek ir jų rengimas kruviniausio Rusijai ir SSRS karo po Antrojo pasaulinio metu.

Būtent todėl „karvelinę“ informaciją apie pasirengimą pasirašyti su Zelenskiu taikos susitarimą šiam pripažįstant dabar Rusijos užgrobtas Ukrainos žemes, kaip dabar jos yra, skleidžia ne tik Prigožinas, bet ir RF UR ministras, lig šiol buvęs vienu iš pagrindinių Putino „vanagų“, Sergejus Lavrovas. „Rusija suinteresuota tuo, kad konfliktas Ukrainoje baigtųsi kuo greičiau“, — balandžio 17 dieną pareiškė Rusijos UR vadovas po derybų su savo kolega, Brazilijos UR ministru Mauro Vieira.

Ir toks susitarimas, anksčiau ar vėliau, be jokios abejonės, bus pasirašytas, tik Rusijos sąlygomis. Ukraina susigrąžins viską, kas jos.

Ir štai čia savo susvyravusioms pozicijoms šalyje sutvirtinti, Putinui vėl reikės „mažo pergalingo karo“, kuris privalės pasibaigti bent kokiu RF teritorijos padidėjimu. Putino Rusijoje tik tai ir laikoma pergale.

Neblogai šiam vaidmeniui tinka ir Gruzija, kurios vyriausybė Putino RF stengiasi elgtis kuo nepastebimiau ir nuolankiau, tačiau jeigu Kremlius pasirinks ją, tai nepadės.

Kiti variantai: Baltarusia, Kazachstanas. Bendrai, karas be galo…

Savo metu kažkas teisingai išsireiškė apie vokiečių fiurerį: „Hitleris — tai karas“. Dabar ši formulė ne menkiau pagrįsta ir Putino atžvilgiu. Kol jis valdžioje, Rusija tęs savo begalinius karus.

republic.ru

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.