— Kalbant apie pirmas ukrainiečių puolimo dienas, kai pasirodė nemalonūs kadrai su daug naujos vakarietiškos prarastos technikos, tai buvo, plunksnos bandymas, pavadinkime taip. Tai yra, ukrainiečiai pirmą kartą pabandė pulti situacijoje, kai Rusija daug mėnesių ruošėsi gynybai ir statė fortifikacijas. Ir, veikiausiai, padarė klaidų. Vėliau tokios klaidos nebesikartojo, nes daugiau nematėme didelio technikos skaičiaus praradimo patvirtinimų. Ukrainiečiai padarė išvadas, kad reikia keisti taktiką.

Kalbant apie realius nuostolius, tai Oryx projektas, kuris patvirtina juos vizualiai, praneša apie aštuonis tokius tankus „Leopard“. Ir dar prarastos 27 kovinės pėstininkų mašinos Bradley. Iš vienos pusės, prarasti tiek technikos per tokį [trumpą] laiką nemalonu. Tačiau iš kitos, šis skaičius ne toks kritiškas. Bradley lengva pristatyti naujus, nes JAV jų yra daug. O tankai, kaip jau kalbėjau, dabartiniame kare tokio didelio vaidmens nevaidina. Ir pamažu juos irgi pakeis.

— Ką bendrai manote apie Rusijos armijos ginkluotės kiekį ir būklę?

— Yra besibaigiančių sparnuotųjų raketų efektas. Pavyzdžiui, pernai rudenį „Kalibrais“ šaudė daug dažniau. Dabar juos leidžia, bet ganėtinai retai. Matosi, kad taupo. „Kinžalai“ irgi naudojami itin retai, kaip ir kitos panašios raketos.

Daugiausiai šaudo labai senomis S-300 kompleksų raketomis. Tai priešlėktuvinės gynybos kompleksas, kuriuo galima apšaudyti ir antžeminius taikinius. Šių raketų labai daug — keli tūkstančiai, jos pigios ir jomis atsikratyti nesunku. Bendrai, Rusijos gynybos pramonė irgi nespėja su šio karo tempu: iš rezervų imama labai daug senos technikos, labai senos tankų modifikacijos, BMP, BMD.

Tačiau tuo pat metu matome, kad kai kuriuose elementuose Rusija taikosi prie karo. Pavyzdžiui, Ukrainai daug problemų kelia rusiški dronai kamikadzės „Lancet“. Jų naudojama daug. Ir, sprendžiant iš viso, prieš Ukrainos puolimą juos sugebėjo modernizuoti, įtaisyti naują kovinę dalį. Nes jeigu pernai mes dažnai matėme kadrus, kaip „Lancetas“ pataiko į ukrainiečių tanką, sprogsta, tačiau tankas rimtai nebūna pažeidžiamas, tai pastarosiomis savaitėmis daug atvejų, kai „Lancetas“ ukrainiečių tankus pažeidžia, dėl ko detonuoja jų koviniai komplektai.

Tas pats pasakytina ir apie sraigtasparnių K-52 naudojimą su prieštankinėmis valdomomis raketomis „Vichrj“. Tai irgi labai rimta problema Ukrainos puolimui, ir kol kas nežinia, kaip ją spręsti. Toks sraigtasparnis į techniką šauna labai iš labai toli, raketos veikimo nuotolis — apie 10 kilometrų. Taigi, kareivio nešiojamu zenitiniu raketiniu kompleksu tokio sraigtasparnio numušti nepavyks: 10 kilometrų — pernelyg toli. Ir norint nuo tokio sraigtasparnio apsiginti, reikia prie fronto linijos pritraukti kokį nors priešlėktuvinės gynybos kompleksą.

Tačiau tada kyla dvi problemos. Pirmoji, kad gali atskrieti tas pats „Lancetas“, kurio skrydžio nuotolis 35–40 kilometrų. Tai yra, jis gali nuskrieti labai toli ir sunaikinti pavyzdžiui, jūsų Patriot. O antroji problema, kad tą kompleksą teks atitraukti iš užnugario. Tai yra, padaryti labiau pažeidžiamais Kyivą, Odesą, Lvivą ir kitus miestus, kuriuos dabar nuolat apšaudo Rusija. Būtent todėl Rusija ir apšaudo tuos miestus — kad daugiau kompleksų iš fronto būtų atitraukiami kur nors į užnugarį.

— O be ginkluotės trūkumo, rusų armija turi kokių nors pažeidžiamumų?

— Ko gero, pagrindinė rusų armijos problema — daug metų neigiamos atrankos, visiška dezorganizacija, nemokšiškumas ir panašiai. Nes kai tik Ukrainos kontrpuolimas prasidėjo, vėl kilo mobilizuotųjų ir kažkokių savanorių padalinių pareiškimų banga, kad vadai meta juos į beprasmiškas atakas su automatais prieš tankus, dėl ko didžioji dalis kareivių žūva. „Ir todėl mes atsisakome kariauti ir reikalaujame, kad mus sugrąžintų į užnugarį, kaip mums ir žadėjo“.

Ir dar mes matome, kad dažnai žūva žmonės, kurie, tarkime, kažkada tarnavo armijoje, ir jų specializacija siaura. Pavyzdžiui, tai koks nors aukštos kvalifikacijos ryšininkas, o panaudojamas jis kaip pėstininkas. Ir tai irgi beprasmiškas karių švaistymas.

Ir labai svarbus parengimas karių, kurie sėdi apkasuose ir grioviuose prie betoninių piramidėlių. Nes nepakanka tiesiog pastatyti šiuos galingus statinius. Kareiviai turi būti apmokyti ne tik šaudyti įvairiais ginklais, bet ir žinoti, kaip būtent šios konstrukcijos naudojamos būtent šioje fronto atkarpoje. Armijoje tai vadinama „ugnies kortele“. Jie privalo suprasti savo poziciją, suprasti, kokiu momentu turi šaudyti į priešininką, o kada turi nešaudyti į priešininką. Kokį sektorių jie kontroliuoja, kokį objektą privalo sekti. Jei viso to nebus, tai iš šių statinių labai mažai naudos. Ir tada Ukrainos armija galės pro juos gan greitai prasiveržti.

Prisimindamas šio karo istoriją, įtariu, kad mes išvysime būtent šį variantą — kai apkasuose bus žmonės, kurie galbūt ir moka šaudyti, tačiau neparengti naudoti šiuos įtvirtinimus. Todėl jie bus nenaudingi.

— Amerikos karo tyrimo institutas tašo, kad rusų kariuomenė perkelia karius iš pietinių krypčių į rytus, kad išlaikytų Bachmutą. Ukraina iš tiesų gali jį atkovoti?

— Neabejotinai gali. Atsižvelgiant į tai, kad pietuose ukrainiečių pajėgas labiau sulaiko dideli minų laukai, nei dideli dideli susirėmimai, todėl rusų armijos rezervai ten veikia ne taip stipriai. Ir tuo pačiu sukuriama grėsmė rytų Ukarinos okupuotoms teritorijoms. Nes mes matome, kad ukrainiečiai naudoja miestų apsupimo taktiką.

Jie juda šiauriau Bachmuto ir pamažu išlaisvina teritorijas apie Berchovką, Orechovo-Vasiljevkos kryptimi — prie Bachmutą su Slaviansku jungiančios trasos. Ir juda piečiau Bachmuto — Kurdiumovkos, Kliščiivkos rajone ir toliau. Akivaizdu, kad jie bandys apsupti Bachmutą, ir taip priversti priešininką išeiti. Šis planas be abejo, kelia grėsmę Rusijos kariuomenei.

Juo labiau, kad tai tiksliai ta pati kryptis, kuria lig tol veikė vagneriečiai, kurių ateitis dabar miglota. Ten aiškiai daug [neseniai] permestų žmonių — jie tikriausiai menkiau pasirengę esamai situacijai, nes lig tol šioje teritorijoje neveikė.

— Tai bus grynai simbolinė pergalė ar Ukrainos armija įgaus kokį nors pranašumą?

— Strategiškai Bachmutas niekada nebuvo reikšmingas — nei tada, kada jį užgrobė Rusija, nei tada, kada jį išlaisvins Ukraina. Juo labiau, kad miestas buvo mažas. Dabar, deja, jis visiškai sunaikintas, ir nežinau, ar Ukraina jį atstatys. Tačiau kol kas atrodo, kad jo likimas maždaug toks, kaip ir Popasnaja miesto. Priminsiu, kad Popasnają pernai užėmė rusų pajėgos ir mūšiuose ji buvo visiškai sugriauta. Po to okupacinė valdžia sakė, kad miesto jie neatstatys. Tai yra, jis nustojo egzistuoti.

Sprendžiant iš visko, su Bachmutu bus tas pats. Nors, gali būti, po karo Ukraina nuspręs jį vėl pastatyti nuo nulio. Tačiau Bachmuto užėmimas, be jokios abejonės, labai stipriai demoralizuos rusų kareivius. Ir čia, kaip bebūtų keista, padėjo Prigožinas, nes jis daug mėnesių tvirtino, kad Rusijos armija ten neefektyvi, nenaudinga, ir „jeigu viskas taip vyks toliau, mes prarasime ir Bachmutą, o paskui automatiškai frontas grius visomis likusiomis kryptimis“. Žinoma, kai Bachmutas bus išvaduotas, rusų kareiviai lauks to, ką prognozavo Prigožinas. Tada ir kitose fronto atkarpose vyks fronto griuvimas. Rytoj ten pradės veržtis ukrainiečių pajėgos, o poryt jie jau bus Kryme.

Demoralizacijos efekto reikšmė kare milžiniška, nes jeigu jūsų kareivis demoralizuotas, jis kariauja ne taip efektyviai, ar iš viso nekariauja ir atsisako eiti į mūšį. Taip pralaimite poziciją ir atsitraukiate.

— O ką manote apie Bellingcat medžiagą, kad Rusija pastatė dambą prie Tokmako, kad ZSU puolimo atveju užtvindytų miestą ir sustabdytų priešininko judėjimą? Taip iš tiesų gali būti?

— Nesu tikras, kad jie nori užlieti miestą. Ta damba gan maža, ir tokios kalbos kelia asociacijas su Kachovsko užtvanka. Visgi jų mastai nepalyginami. Juo labiau, rusų kariuomenė jau sprogdino dambą pietų fronte — irgi labai mažą, nepastebimą. Tai daroma, siekiant, kad upė išeitų iš krantų ir didelė teritorija taptų pelkėta, sunkiau praeinama technika. Ir prasmė būtent tokia, sulėtinti jos judėjimą žeme — kad ji strigtų ir skęstų. Šiame kontekste, žinoma, rusų armija gali tai padaryti.

— Dabar daug kalbama apie „pagrindinį smūgį“, kurį ZSU dar tik planuoja smogti. Ar suprantate, kur ir kada?

— Pagrindinis smūgis ir didelio kiekio parengtų rezervų naudojimas prasidės tada, kai pavyks smarkiai prasiveržti viena ar kita kryptimi. Tai bus arba rytų kryptis, kada pajėgs, tarkime, visiškai apsupti Bachmutą ir faktiškai privers rusų pajėgas jį palikti, arba greičiau nueis iki pietinės fronto dalies Zaporižės kryptimi, tai yra, iki tų pačių piramidėlių. Praplėš pirmą fortifikacijos liniją ir toliau eis į galingą ataką. Abu šiuos variantus gali paveikti tie patys ATACMSai. Jeigu jie planuotai greitai atsidurs Ukrainos teritorijoje, tai puolimo tempas galės smarkiai pagreitėti.

— Kaip vertinate Ukrainos nuogąstavimus, kad Rusija užminavo Zaporižės AE ir rengiasi ją sprogdinti?

— Man atrodo, kad tai kažkokie kliedesiai, konspirologija. Visas šias baimes suprantu, tačiau esu įsitikinęs, kad tokio minavimo, kad būtų galima sunaikinti patį reaktorių ir surengti radiacinę katastrofą, — nėra. Kai Zaporižės AE išlaisvins, tikriausiai ten ras pėstininkų minas, spąstus, kad į pastatą užeinantys kareiviai ant jų sprogtų. Tačiau tuo, kad buvo planuojama sunaikinti pačią AE, aš netikiu.

Nes jeigu atsiras radioaktyvus debesis, itin sunku numatyti kurlink pasisuks vėjas. Jis gali papūsti ir jūsų pusėn. Be to, nežinia, kokios būtų tokio žingsnio politinė ir karinės pasekmės. Europa ir Amerika tikriausiai imtų tiekti Ukrainai dar daugiau karinės technikos. Na, ir, kiek žinau, visi Zaporižės AE reaktoriai seniai išjungti, todėl nepavojingi. Todėl visos tokios prielaidos šiuo metu nepagrįstos.

— Kaip tuomet paaiškinsite, kad iš JAV į Graikiją perkeltas vadinamasis „branduolinis uoslys“ Boeing WC-135R, tiesiogiai registruojantis radioaktyvias emisijas?

— Galbūt Rusijpos aktyvumui tirti, o gal tiesiog mokymams — variantų gali būti gan daug. Prisimenu, kai anksčiau panašūs lėktuvai patruliuodavo NATO šalių oro erdvę, daugelis tai vertino kaip ženklą, kad, veikiausiai, Europos žvalgyba supranta, kad dabar Rusija smogs branduolinį smūgį. Tačiau peržiūrėjus statistinius duomenis, paaiškėdavo, kad šie lėktuvai skraidė ir anksčiau, iki plataus karo. Jie tiesiog atlieka įprastus planinius skrydžius. Įtariu, kad tokia pati situacija ir su tuo amerikiečių lėktuvu.

— Kaip vertinate The Washington Post publikaciją, kurioje sakoma, kad CŽA vadovas Williamas Burnsas birželį slapta pabuvojo Ukrainoje ir to vizito metu esą buvo aptarinėjami Ukrainos planai iki rudens permesti artileriją ir raketų sistemas prie Krymo pasienio linijos, neva pradėti derybas su Maskva ir iškelti jai ultimatumą?

— Manau, visai įmanoma, tiesiog nelaukčiau šių planų įgyvendinimo šiemet. Galbūt kitais, kas žino. Iš principo, Krymas — skaudžiausias taškas Putinui. Krymas jam kur kas svarbesnis už Donecką ir Luhanską, nes būtent už Krymą jį rusų liaudis iš esmės pamilo ir išaukštino. Ir jeigu net įsivaizduosime, kad ukrainiečiai neišlaisvino Donecko ir Luhansko sričių, tačiau prasiveržė piečiau, prisiartino prie Krymo ir pastatė ten tolimąją artileriją, sakydami „Nagi, iš visų mūsų teritorijų išeikite geruoju, o mes leisime jums išeiti ir susigrąžiname savo teritorijas“, nesu tikras, kad atsakymas būtų neigiamas. Nesakau, kad Putinas sutiks su kompromisu. Tačiau jo valdžia tuo momentu gali kristi.

Nes žmonės išvys, kokia daugybė karių žuvo šiame kare, kiek technikos prarasta, kiek sankcijų įvesta, o Rusija ne tik papildomų teritorijų neužgrobė, o dar ir daugybę prarado. Manau, tai bus rimta grėsmė Putinui.

Na, ir dar Prigožino maištas. Ir savo apžvalgose jau sakiau, kad kuo ilgiau Prigožinas gyvas, tuo blogiau asmeniškai Putinui. Nes tai ženklas jo aplinkai, kad galima nukreipti patrankas prieš jį patį ir už nieko nebus. Jei pralaimėsi, tiesiog pasitrauksi į kokią nors kitą šalį. O juk gali ir laimėti. Todėl, gyvas Prigožinas — galingas signalas Putino aplinkai, kad Putinas kaip prezidentas yra silpnas ir galima va, šitai va, išdarinėti.

Ir pastačius artileriją Krymo pasienyje, suprantama, kad Putinas su jokiu ultimatumu nesutiks. Tačiau valdžios jis gali nebeišlaikyti. Manau, visai įmanomas scenarijus.

— Ar teisingai suprantu, kad, nepaisant Ukrainos valdžios pažadų,karas šiais metais nesibaigs?

— Tai nerealu. Apie tai kalbėjau dar pernai gruodžio pabaigoje, stebėdamas, naujos technikos tiekimo derinimo lėtumą ir mastą. Kaskart matome, kad žadami milijardų dolerių ar eurų ginkluotės paketai. Tačiau kai pradedi žiūrėti patį paketą ir skaičiuoti vienetus — kiek artilerijos sviedinių, kiek tankų — faktiškai to pakanka tik esamam tempui palaikyti.

Šio kiekio nepakanka įgyti neabejotino pranašumo ant žemės ar ore ir toliau laimėti. Mes su pikta ironija vadiname tai „po arbatinį šaukštelį tris kartus per mėnesį“. Štai taip atrodo pagalba Ukrainai. Todėl esu absoliučiai įsitikinęs, kad šiais metais karas, deja, nesibaigs.

Iš principo tai supranta ir amerikiečiai, ir Europos valdininkai, nes jie milijardus dolerių ir eurų investuoja į savo karo pramonę, vildamiesi daugiau sviedinių ir technikos Ukrainai gaminti kitiems metams. Jie planuoja tiekimą 2024 metams, nes karas tęsis.

Farida Kurbangaleeva
republic.ru

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.

Komentarai ()