Ši ironija kibirkščiuojanti Emily Willingham knyga skaitytojui ne tik praveria duris į nuostabų gyvūnų penių pasaulį, bet ir atsako į daugelį klausimų, susijusių su žmogaus peniu. Jos puslapiuose dažnai pasitaikančios linksmos ir įdomios iliustracijos ir pasakojimai apie įvairių gyvūnų poravimąsi suteiks palengvėjimą dėl to, kad nesate blakė ir paaiškins žmogaus lytinio organo vietą šiame įvairialypiame pasaulyje.

Mes įpratome galvoti, kad falas — valdžios ir vyriškumo simbolis ir kad šis įsivaizdavimas pagrįstas biologiškai. „Penio spąstai“ rodo, kad iš tiesų gamtos planai lytinio organo ir jo turėtojų atžvilgiu visai kiti. Sekdama, kaip neišvaizdus žmogaus penis pamažu tapo jaudulį ir kone dievinimą įkvepiančiu dominavimo simboliu, autorė taip pat svarsto apie tai, kaip būtų galima iš falo atimti jo simbolinę valdžią, ir prieina prie paprastos išvados: „Penis buvo sukurtas meilei, o ne karui, artumui, o ne gąsdinti“.

Baimė prarasti falą — tai viena. Pridėkite dar baimę tapti falu ir būti suvalgytu. Ir gausite froidizmą

Prisidirbęs Freudas

Psichoanalitiko kabinete sėdintis vyras turėjo daug problemų. Jį kamavo „edipiškas rungtyniavimas tarp brolių ir seserų“. Jis sapnavo keistus sapnus: valtis su dideliu vertikaliu kaminu, aplink besisukinėjančias dideles valtis. Sapnuose jis pavydėjo jų dydžio.

Jei manote, kad suprantate, kas čia vyksta, tai palūkėkite. Matote, didelės valtys įkūnijo jo tėvą ir brolį, o maža valtis su vertikaliu kaminu buvo jauniausias žmogus. Kaminas simbolizavo jo penį (savaime aišku). Penį, kuris gadino orą.

Aš neišsigalvoju. 1959 metais žurnale The Psychoanalytic Quarterly publikuotas straipsnis vadinosi „Nuo dujų kenčiantis falas“ (The Flatulent Phallus). Psichoanalitikas iškrapštė vargšo paciento vaikystės svajonę mokėti tuštintis per penį. Straipsnyje teigiama, jog tai „lėmė tai, kad paciento anusas galėjo leisti dujas neregėta galia, kur kas garsiau, nei kiti maži berniukai“. Vaikystėje berniukai rengė bezdėjimo konkursus, o po daugelio metų kalba pasisuko apie penį, valtį su kaminu ir… užmirškite apie tai, skaitytojai. Tai pagal Freudą.

Psichoanalitikų ataskaitos išties fiksuoja momentą, kai su falu susijusios baimės sustiprėjo ir rimtai pažeidė šiuolaikinių vyrų psichiką. Freudo ir jo pasekėjų mąstymas ne menkiau magiškas nei H. Kramerio su jo raganomis ir užburtomis varpomis, ir jis taip pat užsiciklinęs į „kastracijos baimę“. Tačiau jo darbai atrodo moksliški, plačiai palaikomi ir kai kuriuose ratuose lig šiol populiarūs.

Vienas iš ankstyvųjų šio freudistinio pažeidimo pavyzdžių užfiksuotas 1933 m. straipsnyje, irgi publikuotame The Psychoanalytic Quarterly. Jis pavadintas „Kūnas kaip falas“ (The Body as Phallus). Psichoanalitikas rašo, kad jo pacientai — visi pacientai — pasąmoningai sutapatina save su falu: burna — tai šlaplė, kūnas — pats penis. Visi jie nori nuryti falą ir būti praryti. Straipsnyje dar yra daug papildomos informacijos apie įkandimus ant varpos, ekskrementus, šlapimą ir krūtis. Na, ką gi, susipažinkite, tai freudizmas.

Freudas daug rašė apie falą, o ne tik apie penį. Jis darė prielaidą, kad visi vaikai ankstyvame amžiuje pergyvena „falinę vystymosi fazę“: berniukai patiria nepaprastą susižavęjimą motina, mergaitės — tėvu, o savo lyties tėvą atmeta dėl pavyduliavimo. Bejėgiškumas ir negalimumas valdyti tėvus daro vaiką neurotiku. Tai marazmas, tačiau Vakaruose labai įtakingas marazmas.

Visiškai nekaltos ir tipiškos mintys ir sapnai interpretuojami kuo toksiškiausiai. Vyrai, kurie svajoja apie felaciją, iš tiesų sutapatina savo penį su „motinos krūtimi“: penis — tai spenelis, o partneris — kūdikis. Vaiko susijaudinimas „genitalizuoja kūną, ir moterimi tampanti mergaitė darosi visiškai gentalizuota“. Naudinga lentelė praneša mums, kad skrybėlė, drabužiai, plaukai arba veido oda simbolizuoja apyvarpę, burna — šlaplės kanalą, o viskas — viskas, — kas iš jo išeina (taip pat ir garsai), — ejakuliaciją; kaklo įtempimas — tai erekcija, kaklo masažas ar maudymasis nuimti įtampą — tai masturbacija, o atsipalaidavimas — išnykstanti erekcija. Galvoju apie tai, kad man nutirpo kaklas ir norėtųsi po visos darbo dienos prie kompiuterio jį atpalaiduoti, tačiau mano mintys turi kažkokį atgrasų iškreiptą atspalvį.

 

 

Šiame, ne itin ilgame straipsnyje žodis „penis“ panaudotas daugiau, nei 100 kartų, o žodis „falas“ — 60 kartų. Žmogaus sąmonėje nėra būsenos, kuriai aprašyti reikėtų 160 kartų paminėti varpą. Jei tik, žinoma, nesate psichoanalitikas ir visų aplink nelaikote peniu.

1963 m. straipsnyje, publikuotame žurnale (kurio įtakos faktorius žemas) Journal of the American Psychoanalytic Association, analitikas smarkiai sukritikavo savo paciento motiną. Straipsnio autoriaus teigimu, po vyro mirties ji sūnų pavertė „falu“. Visas gyvenimiškas paciento problemas — nedrąsą darbe, ginčus su žmona — jis aiškino virtimu į falą „savininkiškos motinos“, su kuria analitikas niekada nesusitiko. Šiam vyriškiui pasireikšdavo erotiškos fantazijos „apie moteris didele idealia krūtine“, kas straipsnio autoriui kažkodėl pasirodė nenormalu ir, žinoma, taip pat paaiškino problemomis su motina.

Po tėvo mirties, motina pradėjo su miegoti su berniuku viename miegamajame. Ji su meile prisimindavo, kaip galėjo išlaikyti jį viena ranka, kai jis buvo mažas naujagimis. Analitikas suvokė tai kaip vieną iš „savininkiškumo“ pasireiškimų ir pavyzdiniu įsikūnijimu to, kad motina berniuką daro „savo falu“.

Žinoma gi, joks bendras gedulas, joks žmogiškos šilumos siekis negalėjo paaiškinti tokių motinos veiksmų. Analitikas aprašo ją (pasikartosiu, jis niekada jos nebuvo sutikęs) kaip „ankstesnį grožį praradusią, susenusią ir degradavusią (kursyvas mano. — Aut. past.)“. Tai jau taip, psichoanalizė moterims nebuvo itin gailestinga.

Panašu, Freudas moteris laikė pernelyg sudėtingomis, kad jas būtų galima suprasti (tiesiog kaip Tuckeris Maxas ir Geoffrey'is_Milleris>): jis rašė, kad „moteriškumo paslapties psichologija išspręsti negali“. Ir tiksliai taip pat, kaip Maxas ir Milleris, jis, iš esmės, kenkė vyrams, kuriems, kaip tvirtino pats, norėjo padėti.

Straipsnio autorius priėjo prie išvados, kad tas pacientas galiausia panoro būti jo, autoriaus, falu. Vargšas vyrukas metų metus klausydavo blėnius apie „praryti ir būti prarytu“, bet nė karto su psichoanalitiku neaptarė vaikystėje pergyventos savo tėvo mirties!

Bet, žinoma, ne tik su juo freudistai elgėsi kaip su vaikščiojančiu peniu, o ne kaip su žmogumi, vaikystėje pergyvenusiu rimtą traumą. Ši tradicija bet kokius žmogiškų santykių sunkumus sieti su tiesiogine ar netiesiogine varpos įtaka, ko gero labiausiai kenkia translyčiams vaikams.

1970 m. „lytinio identiteto specialistas“ iš Kalifornijos universiteto Robertas Stolleris žurnale The British Journal of Medical Psychology publikavo straipsnį „Translytis berniukas: feminizuotas motinos falas“ (The Transsexual Boy: Mother's Feminized Phallus). Šio straipsnio spausdinti nederėjo. Kaip ir visuose panašiuose darbuose, apie straipsnyje minimų vaikų tėvus nebuvo pasakyta nė žodžio (išskyrus vieną berniuką, kurio tėvas, taip, numirė).

Stolleris manė, kad jo pasibjaurėtiname straipsnyje aprašyti vaikai buvo „translyčiai“ todėl, kad (žinoma!) motinos stengėsi paversti juo savo falais. Tris moteris jis praktiškai kaltina tuo, kad jos buvo pernelyg „vyriškos“ ir vaikystėje pačios atrodė „transseksualiai“.

Viena iš jų suklydo, prisipažinusi Stolleriui, kad visą savo gyvenimą „norėjo būti berniuku“ (kuri iš mūsų, išstumtų iš išskirtinai vyriškos erdvės, kurion labai norėtume patekti, toks noras nebuvo kilęs?) ir, pasiekusi lytinę brandą, labai nuliūdo, kai ją iš berniukiško rato visiškai išstūmė. Kita papasakojo, kad motina neleido jai žaisti kamuoliu su berniukais, o tai buvo „vienintelis užsiėmimas“, kuris jai patiko. Tai, matote, paskatino moterį savo vaiką paversti translyčiu.

Žinoma, freudistai seksualizuoja bet kokį bendravimą. Motina, aliejumi tepanti kūdikio kūną, naudoja jį kaip falą. Moteris, nešiojanti kūdikį taip, kad jo oda liečiasi su jos oda, naudoja jį kaip falą, ir tai patologiška (Stolleris šią praktiką pasmerkė, panaudodamas tą patį palyginimą, kuriuo dabar naudojamės, siekdami ir moteriai ir kūdikiui išreikšti pritarimą: kaip kengūriuką motinos sterblėje). Dar kita motina, sergėkite visi šventieji, sodindavosi kūdikį ant kelių arba (taip taip!) ant grindų tarp kojų. Dėmesio, falas!

„Šios motinos patiria stiprų pavydą peniui, — daro išvadą Stolleris. — Jos sukuria transseksualą, reikšdamos savo neapykantą vyrams, su mažais berniukais darydamos tai, ką visada svajojo padaryti su kitais vyrais“.

Kaip kažkas, nepriklausomai nuo biologinės ir socialinės lyties, tautybės, dabar gali panašių minčių išvengti, jeigu jos prasiskverbia visur ir skleidžiamos žmonių, kurių pareiga — mums padėti?

Penis dabar

Atrodo, kultūrinis penio toksiškumas dabar pasiekė savo apogėjų (sukryžiuojame pirštus). Dabar jis išgyvena savo #AllAboutMe momentą su visomis nepritinkamai besielgiančiomis ir savo padargais prieš pavaldinių veidus mosuojančiomis įžymybėmis. Visuomeninio dėmeso centre ne tų įžymybių aukos ir netgi ne antisocialus jų elgesys. Visus domina tik penis.

Tačiau mes ir toliau neteisingai kalbame apie penį ir savo lūkesčius šio organo atžvilgiu. Turiu tris sūnus, ir noriu, kad jie būtų fiziškai ir psichiškais sveiki, ir išaugtų laimingais ir adekvačiais vyrais. Tad, labai džiaugiausi, kai neseniai viename stambiame vyrų žurnale išvydau straipsnių seriją „Amerikietiško penio būsena“ (The State of the American Penis!). Tačiau straipsniai mane nuvylė. Pirmasis prasidėjo nuo to, kad visi varpą turintys žmonės yra vyrai ir XY chromosomos savininkai, o moterys vapos neturi. Toliau – beveik išimtinai kalbos apie penio dydį ir erekcijos problemas.

Suprantu, kodėl būtent šie klausmai daugeliui penį turinčių žmonių yra svarbiausi. Kultūra ir visuomenė juos tokiais padarė. Tačiau netgi ta informacija nebuvo šviežia. Be to, straipsniuose niekaip neanalizuojamas mūsų požiūris į penį, ko aš taip tikėjausi. O ir bendrai tuose tekstuose, kaip įprasta, skaitytojų dėmesys fokusuojamas į varpą, verčiant juos, taip sakant, gyventi šio organo interesais, net jei tai kenkia sveikatai ar santykiams, ir aiškiai galėjo tik negatyviai paveikti penį turinčių žmonių savivoką.

Vyrai užplūsta interneto forumus, skirtus penio didinimui, perka penio didinimo rinkinius, atlieka penio didinimo injekcijas, kabinasi ant varpos svarmenis ir t.t. ir pan. Rašydama šią knygą, nustačiau Google pranešimus, kad praneštų apie naujienas, kurių tekste yra žodis „penis“. Didžioji dauguma mano perskaitytų straipsnių buvo apie traumas, kurias sau sukėlė žmonės, besistengiantys padidinti varpą. Kartais reikalas baigdavosi amputacija.

Kodėl varpos dydis žmones neramina taip, kad jie pasirengę rizikuoti šiuo organu tuščiuose bandymuose jį padidinti? Todėl, kad mūsų sąmonėje yra aiškus, per amžius suformuotas kultūrinis įsivaizdavimas, kad penis yra vyriškumo įsikūnijimas. Penis — tai tu, ir, jeigu netapsi kažkuo išskirtiniu, tave atmes. Atėjo metas šio klaidingo įsivaizdavimo atsisakyti.

Anksčiau penis buvo simboliniu gynėju ir gyvybės šaltiniu. Dabar penis — toksiško vyriškumo įsikūnijimas. Štai tokia amerikietiško penio būsena ir, platesne prasme, penio būsena vakarietiškoje visuomenėje.

republic.ru

PHALLACY:LIFE LESSONS FROM THE ANIMAL PENIS
„Парадокс пениса: Уроки жизни из мира животных“.