Pasakoja Berlyne įsikūrusio Rusijos ir Eurazijos Carnegie Fondo tyrėjas Sergejus Vakulenko

Po to, kai Rusija „šovė sau į koją“, atsisakydama tiekti dujas į Europą, paaiškėjo, kad atsilaisvinusių dujų kiekių tiekti nėra kam, o svarbiausia – nėra kuo. Į rytus, kur nuspręsta atsisukti, nukreiptų dujotiekių nedaug, apie naują dujotiekį „Sila Sibiri — 2“ kalbama jau septynis metus, o reikalai iš vietos nejuda. Nenuostabu, kad Vladimiro Putino su visais atitinkamais ministrais ir naftos/dujų kompanijų vadovais vertintas kaip šio klausimo proveržis. Tačiau proveržio ne tik nenutiko — apie „Sila Sibiri — 2“ ten praktiškai nekalbėta. Kodėl?

— Iš Kinijoje vykusio forumo „Viena juosta, vienas kelias“ daugelis, atsižvelgdami į delegacijos sudėtį, tikėjosi kokių nors rusiško dujotiekio „Sila Sibiri — 2“ projekto poslinkių. Tačiau jokių poslinkių neįvyko — Xi Jinping apsiribojo bendromis frazėmis, oficialių pareiškimų nebuvo. Kas, jūsų nuomone, iš tiesų nutiko forume „Viena juosta, vienas kelias“ ir kokios „Sila Sibiri — 2“ perspektyvos?

— Rusijos delegacija forume iš tiesų buvo solidi, bet, tiesą sakant, niekas ir nesitikėjo, kad ten bus kas nors realiai pasirašyta. Ir yra kelios to priežastys.

Pirma — Kinija visgi laikosi demonstratyvaus neutraliteto politikos ir stambaus dujų tiekimo kontrakto pasirašymas su Rusija atrodytų kaip demonstratyvus Rusijos palaikymas kare su Ukraina. Kinijai to nereikia. Net jei konfidencialiai kokios nors garantijos ir buvo duotos, tai, veikiausiai, įtikimai prašant to neviešinti. Tačiau tai tik mano prielaida, tikra derybų medžiaga man nėra žinoma.

— Kodėl tada vyko tokia rimta atstovų delegacija? Tai kažkokios užkulisinės derybos visgi vyko?

— Žinoma, derybos vyko ir, savaime suprantama, Rusijos naftininkams ir dujininkams Kinija dabar yra svarbiausias partneris, ir Rusijos naftos ir dujų kapitonai negalėjo neatvykti — ir tai yra antroji priežastis. Jiems tai buvo mažų mažiausiai mandagumo vizitas: aptarti su partneriais „derliaus prognozes“, netgi jei jokio kontrakto čia ir dabar nėra. Versle visada taip ir būna. Nieko nuostabaus, kad Novakas, Sečinas, Mileris ir kiti atvyko, atvirkščiai, tai dėsninga. Net jei būtų sunkumų [su kinų partneriais], netgi jeigu joks kontraktas nebūtų rengiamas, jie vis viena būtų važiavę, net jeigu pokalbio tema būtų maždaug tokia:— Na, kaip, jūs patenkinti mūsų tiekimu, gerai dujos eina?— Geras tiekimas, patenkinti. — Na ir puiku. Taip sakant, susitikimas įvyko visiško tarpusavio supratimo atmosferoje. Tokio masto kontraktams ir projektams reikia gerų santykių žmogišku lygiu, tad — ką padarysi.

Be to, Rusijai dabar reikia susimąstyti apie naftos eksporto nukreipimą į rytus, Rusijos ir Vakarų bendradarbiavimas veikiausiai nutrauktas ilgam. Bet kokiu atveju, Rusijos vyriausybei ir valdančiajai klasei jokių paskatų iš naujo jį derinti nėra. Tad, kol dabartinė paradigma nesikeičia, „vakarų fronte“ vargu ar kas kis. Suprantama, naftos eksporta į vakarus tik sudėtingės, dėl to, tikriausiai, būtų gerokai patogesnis galingas naftotiekis į rytus, link Ramiojo vandenyno. Tokioje situacijoje Rusijai logiška būtų mąstyti apie ESPO plėtimą. Ir apie tai, tikriausiai, irgi kalbėtasi. Vargu ar kas konkrečiai svarstyta, bet kaip idėja — kodėl ne? Nebūtinai ESPO-2 eitų tiesiai į Kiniją, jį galima išvesti į rusišką Ramiojo vandenyno uostą — Kozmino ar kur netoliese, iš kur jau būtų galima naftą gabento tanklaiviais. Nors ir tokiu atveju Kinija bus esminis pirkėjas.

Štai tokie klausimai galėjo būti svarstomi forume. Pasikartosiu — ne konkrečiai, o šiaip, kaip idėja.

— O pačiai Kinijai viso to iš viso reikia?

— Kalbant apie pačios Kinijos požiūrį, tai rusiškos dujos, žinoma būtų naudingos. Kodėl ne? Šalyje energijos vartojimas auga, oro kokybė miestuose ir anglies pėdsakas [dėl vyraujančios akmens anglies generacijos] šalyje vis dar yra problema. Kinija tebestato anglimi kūrenamas elektrines, veikiausiai, pakeisdami iš eksploatacijos išvedamas, tačiau vis viena. Šalis perėjimo nuo anglies prie dujų planą tikriausiai turi, ypač, jei Rusija pasirengusi tas dujas pasiūlyti. Tad, kalbėti apie rusiškų dujų tiekimo padidinimą bent viena priežastis yra.

Netgi atsižvelgiant į tai, kad Kinija yra alternatyvios generacijos, vėjo ir saulės energetikos vystymo lyderė, dujų reikės bent jau energijos sistemą balansuoti. Todėl manau, kad energijos generacija iš dujų Kinijoje augs. O rusiškos dujos — pigiausios iš to, kas dabar yra.

Atlikau skaičiavimus, iš kurių matoma, kad tiekiant dujas „Sila Sibiri — 2“, jeigu šį dujotiekį nuties, „Korporacija Rusija“, t.y. bendrai ir valstybė, ir „Gazprom“, esant protingai kapitalo grąžai, gaus ir kažkokią gamtos rentą. Ne tokią kokia buvo uždirbama, tiekiant į Europą iki karo, tačiau tam tikra renta bus. Tad, tiekti dujas iš Jamalo pagal „Sila Sibiri“ formulę bus naudinga. Tai nėra paslaptis.

— Šioje vietoje norėtųsi detaliau, nes daugelis įtaria, kad Kinija taip išsisukinėja, nes nori kad „Gazprom“ dujas pardavinėtų vos ne už savikainą. Iki kokios minimalios kainos „Gazpromui“ bus naudinga pardavinėti dujas per „Sila Sibiri — 2“ iš Jamalo?

— Mano vertinimu ir skaičiavimais, parduodant per „Sila Sibiri — 2“, pagal formulę, kuri, labai supaprastinant, būtų kaip koeficientas 2,5 padaugintas iš vidutinės Brent kainos už barelį plius 20 lygu 1000 kubinių metrų dujų, „Gazprom“ būtų naudinga. Tai maždaug taformulė, pagal kurią tiekiamos dujos per „Sila Sibiri — 1“. Atsipirks gavyba Jamale, dujotiekio kaina ir liks dar šis tas viršaus. Todėl Kinija derybose visai gali sakyti: štai, yra kontrakto pagal tokią formulę patirtis, jis dabar mus visus tenkina. Taip, ši formulė, aišku, blogesnė, nei ta, pagal kurią dujas Kinijai tiekia Vidurinė Azija, tačiau juk jūs su ja sutikote? Ir mes paskaičiavome — pagal šią formulę lieka protingas pelningumas ir „Sila Sibiri — 2“, ir „Sila Sibiri — 1“. Štai taip galėjo atrodyti derybos. Ir tai nėra dujos už savikainą.

Taip, beveik visa nauda iš prekybos šiame sandėryje bus kinų vartotojui, o „Gazpromui“ ar Rusijos valstybei, tačiau tai ne savikaina. Yra netgi šioks toks pelningumas, tegul ir ne žvaigždinis.

Ir šį argumentą ginčyti sunku, nes, na, taip, viska taip ir yra. „Gazprom“ čia negali sakyti, kad neprekiaus sau į nuostolį.

— O „Gazprom“ gali sakyti: pagal tokią formulę mes galime dujas ir Rusijoje pardavinėti? Rusijoje dujos brango ir brangsta, jau beveik 30％. Ir dar, Rusija — blogai gazifikuota šalis. Ar „Gazprom“ gali būti panašiai pelningas Rusijoje?

— Nė iš tolo negali. Vidinės kainos gerokai mažesnės nei pagal šią formulę, tai galioja ir kitiems dujų tiekėjams, ne tik „Gazpromui“. Be to, Rusijos vidaus rinkoje yra konkurencija ir nepriklausomi tiekėjai — „Rosneft“, „Lukoil“, „Novatek“ — pasirengę tokiomis kainomis dujas į Rusijos vidaus rinką.

Tai, kad Rusija blogai gazifikuota — irgi netiesa. Nes jeigu skaičiuosimepagal gyvenviečių skaičių, gal ir blogai. O jeigu pagal ekonomiškai pateisinamo potencialaus poreikio patenkinimą, Rusija — viena iš gazifikuočiausių pasaulio šalių. Ir jeigu į kokius nors užkampius dujos neina, tai todėl, kad ten gyvena, pavyzdžiui, šimtas žmonių, tai ir skaičiuojant pinigais poreikis minimalus, ir aptarnavimas brangus, nes ten iš toli reikia tempti dujotiekį. Ir netgi jeigu tie žmonės gyvena greta dujų magistralės, vis viena reikia statyti magistralinio dujotiekio slėgį mažinančią stotį. Ir netgi, tarkime, Krasnojarske, kur dujų nėra, jo nėra ne todėl, kad ten aplink stovi didžiulės anglies jėgainės, kurios, savo ruožtu, buvo pastatytos su Kuzbaso anglies įmonėmis, tiekiančiomis pigias anglis, ir HE. Todėl šildyti ir apšviesti miestus dujomis ten bus banaliai brangiau, netgi jeigu nekreiptume dėmesio į anglininkų interesus. Tad, 90％, jeigu ne daugiau, ekonomiškai pagrįstos dujų paklausos Rusijoje padengiama.

— Grįžkime prie rusiškų dujų posūkio į rytus. Šiai žiemai Europa, rašoma, sukaupė rekordiškai daug dujų, beje, be rusiškų. Ar teisingai suprantu, kad Europa jau rado alternatyvas „Gazpromui“ ir rusiškų dujų jai nebereikės? Ar tai laikina alternatyva?

— Tai alternatyva SGD pavidalu, tačiau ji ganėtinai brangi. Europa bendrai už SGD moka gerokai daugiau, nei, tarkime už rusiškas dujas, pavyzdžiui, 2019 metais. Todėl Europai, ir taip pat Vokietijai, teko smarkiai sumažinti atskirų šakų produkciją — cemento, stiklo, statybinių medžiagų, chemijos pramonės, trąšų, metalurgijos. Gamybos mažėjimas šiose šakose prasidėjo maždaug pernai liepą, ir, nepaisant to, kad SGD kainos šiemet gerokai sumažėjo, gamyba neauga, lieka žemesniame lygyje, nei buvo 2020 metų pavasarį — vasarą, pandemijų ir lokdaunų metu. Veikiausiai kompanijos arba perkėlė gamybą kažkur kitur, arba nusprendė tas medžiagas importuoti, o ne gaminti šalyje. 2024–2025 metais pradės veikti papildoma SGD gamyba Katare, JAV, ir SGD taps pagrindinėmis Europos dujomis.

Tačiau pasitraukus rusiškoms dujoms, įvyko fundamentalus pasaulinės dujų rinkos poslinkis. Jei anksčiau ištisus dešimtmečius buvo trys kainų zonos — itin pigi Šiaurės Amerikos zona su dujų pertekliumi vidiniam naudojimui, itin brangi Rytų Azijos zona, kurioje kainą nustatoma SGD tiekimu, ir Europos rinka, su dujotiekiais tiekiamų dujų nustatomomis kaina, kuri buvo maždaug viduryje tarp dviejų kraštutinumų, tai dabar bus dvi rinkos: su nuosavos gavybos nulemtu kainų formavimu ir likusi dujų rinka, kuriame kainas formuoja globali SGD rinka. Tokiomis sąlygomis Europa gaus SGD tokia pat kaina, kaip ir jos konkurentai iš tolimųjų rytų, o atsižvelgiant į Europos logitikos kaštus, galbūt mokės netgi šiek tiek daugiau, nei Japonija, Pietų Korėja, Taivanis ir taip toliau. Išskyrus žemyninę Kiniją, kur kainas lems būtent rusiškų dujų gavybos kaina. Europos pramonės konkurencingumą tai, žinoma, sumažins.

Beje, dar iki karo planuota, kad Europa mažins dujų naudojimą bendrai ir rusiškų dujų – konkrečiai.

Rusijai problema, ką daryti si didžiulėmis dujų atsargomis Jamale, kurių visų monetizuoti per Europą vis viena nebūtų pavykę, būtų iškilusi ir be karo. Ir kitos protingos rinkos, be Kinijos, tokioms gigantiškoms apimtims, šiaip jau ir nebuvo planuojama.

Taigi, „Sila Sibiri — 2“ buvo prasmingas ir be karo, be Europos rinkos praradimo. Nes, pasikartosiu, dujų Jamale gerokai daugiau, nei būtų galima parduoti Europai per kokį nors terminą, netgi teoriškai.

— O kodėl tada „Gazpromui“ Jamalo dujų nepavertus į SGD? Štai Kataras su savo gigantiškomis dujų atsargomis vysto būtent.

— Vėlgi nukreipsiu jus į savo skaičiavimus ir kitų tyrėjų skaičius. Taip, dujas tiekti dujotiekiu pigiau, nei statyti SGD. Taip, iškyla didelė priklausomybės nuo vieno pirkėjo problema. Prekiaujant SGD, jei kyla problemos su rankas sukinėti pradedančiu pirkėju, gali gūžtelėti pečiais ir perkreipti dujas ten, kur yra geresnis pasiūlymas, su dujotiekiu taip nepavyks. Tokia ekonominė problema yra. Tačiau inžineriniu, ne komersanto požiūriu, dujotiekis pasirodo pigesnis, netgi kai atstumas toks, kaip iš Jamalo į Kiniją. Tai pirma.

Antra. Rusija, iš principo, stato labai didelius Jamalo dujų skystinimo ir monetizavimo pajėgumus — tai kompanijos „Novatek“ pojektai („Jamal SGD“, „Arktika Enerdži“ ir t.t.). Tačiau jeigu kalbame apie apimtis, kurias „Gazprom“ tiekė Europai, o tai yra maždaug 170 mlrd. kubinių metrų per metus, kas atitinka maždaug 130 mln. tonų SGD per metus, tai yra maždaug ketvirtis visų egzistuojančių pasaulio pajėgumų. Tokių pajėgumų neturi jokia kita pasaulio šalis. Ir pastatyti dujų skystinimo pajėgumus tokioms apimtims — ganėtinai brangus ir ilgas užsiėmimas. Dabar „Gazprom“ prie Baltijos stato 13 mln. tonų per metus pajėgumo gamyklą, tai 17 mlrd. kubinių metrų. Tikriausiai galėtų pasistengti ir pastatyti dar dvi tokias gamyklas, nors ir pirmą užbaigti dėl sankcijų bus nelengva, tačiau tai bus 50 mlrd. kubinių metrų dujų ir vis viena dar liks 100 mlrd. kubinių metrų, kuriuos reikia kažkur dėti. O juk gavybą Jamale planuota didinti. Nes dujų Jamalo radimvietėse — Bovanenkovo, Kharasavey, Kruzenšterno ir ir kitose šiauriau Bovanenkovo — tiek, kad užteks ir SGD, ir dujotiekiui.

— Bet kol „Sila Sibiri — 2“ nepastatyta ir neaišku, kada bus statoma, kur dabar „Gazpromui“ dėti šias dujas? Ir kas bus su jo pelnu? Visgi „Gazprom“ — vienas iš reikšmingiausių Rusijos biudžeto pildytojų.

— Dabar — niekur. Dabar „Gazpromui“ nieko nelieka, tik dujų tiesiog nebeišgauti. Jis ir toliau 20 mlrd. kubinių metrų su trupučiu parduoda į Europą. Ir dabar pasirodė įdomus siužetas, nes 15 mlrd. iš tų 20-ies eina per Bulgariją, o ji paskelbė, kad ims ganėtinai didelį muitą už dujų tranzitą — 10,5 euro už MWh, kas atitinka maždaug 130 dolerių už 1000 kubinių metrų. Tai daug, maždaug 30–40％ to, ką „Gazprom“ gauna iš pirkėjų Serbijoje. Esant tokiai aukštai tranzito kainai, Bulgarija faktiškai ima pretenduoti į žymią „Gazpromo“ pelno iš šio tiekimo dalį, jei ne visą pelną. Ir tada„Gazpromui“ jau ne taip pelninga tiekti dujas į Serbiją ir Vengriją. Ir šioms šalims reikia kažkaip dalį šio muito perimti sau, arba „Gazpromui“ šie tiekimai taps ne tokie įdomūs.

— O kaip gi dujų habo Turkijoje projektas? Juk jis kaip tik planuotas tiekti dujas į Pietų Europą? Taidabar, jis, taip išeina, nereikalingas?

— Na, dujų habas visada buvo veikiau žodinė, nei reali komercinė konstrukcija. Pokalbiai gali tęstis, tačiau realizacija vargu ar prasidės.

— Gerai, „Gazprom“ praranda pelną iš eksporto. Tačiau dujų kainos Rusijoje pradėjo kelti, ir kelti reikšmingai. Kokia galimybė kelti kainas vidaus rinkoje, kad būtų kompensuojamos „Gazpromo“ pajamos?

— Na, kadangi dujų kaina Rusijoje visada buvo mažesnė už pasaulinę, teorinės galimybės yra, ir didelės. Be to, buvo paradoksali situacija, kai mažmeniniai naudotojai už dujas mokėjo mažiau, nei stambūs, nors objektyviai vertinant, smulkius vartotojus aprūpinti brangiau. Kitas reikalas, kad Rusijoje konkurencija dujų rinkoje gana didelė. Čia yra „Lukoil“, „Rosneft“, „Novatek“ — tai kompanijos, irgi tiekiančios dujas Rusijoje, ir seniai. Ir jas, bendrai, esamos kainos visiškai tenkina. Iš esmės, „Gazprom“ dabar stengiasi pasakyti: mes tradiciškai subsidijavome tiekimą vidaus rinkoje pajamomis iš eksporto, kurių nebeliko, dėl to reikia pakelti reguliuojamas vidaus kainas. Tačiau konkurencija vidinėje Rusijos dujų rinkoje tokia, kad trečdalį tiekimo aptarnauja nepriklausomi gamintojai. Ir tai labai stipriai riboja dujų kainos augimą.

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.
2023 metų spalio 13 d., Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) priėmė rezoliuciją, pripažįstančią Rusijos Federacijos vadovą Vladimirą Putiną diktatoriumi.